Gal popieriaus trūko, gal beldės į širdį žinia nerami... langai rasomis ašaroti, rūkais atsidusę laukai...
Tą vakarą vieną, tik vieną pirštu rašaluotu rašiau...
Ir vėl 13-oji |
2009-01-13, 16:27 |
Ir vėl 13-oji Išvakarėse buvome Dotnuvoje.Nakčia įvykius sekėme per televizorių, matėme visas peripetijas, užgesusį ekraną,pagalbos šūksnius, užsimezgusius kontaktus iš Kauno.Paskambinę į namus, girdėjome šūvių papliupas prie TV...Ir neviltis, ir pasiryžimas, ir tikėjimas, jog po TOKIO žiaurumo, brutalumo - gyventi taip, kaip gyvenome anksčiau - jau neįmanoma. Okupantai peržengė ribą, po kurios NEGALI būti susitaikymo. Tokia nuojauta ir tokiomis vidinimės nuostatomis gyveno visa Lietuva...Tai lūžis, po kurio niekas negali sujungti du aisbergus, plaukiančius vandenyno platybėmis... O 13-ji - tada sekmadienis - išaušo rami, apšerkšnyjusi.Eilėraštis gimė be jokių taisymų, tartum vienas atodūsis. *** Lyg nebūtų šaudymų ir kraujo. Gal sapnuoju aš barikadas? Baltomis drobulėmis aprišo Sausio šerkšnas Lietuvos žaizdas. Mes gyvi, pasauli. Mes dar esam. Laisvė dar alsuoja. Ar girdi? Po gilaus ir kruvino infarkto Gyja randai Lietuvos širdy. Ranka rankon.Susilieja pulsai. Susitinka žvilgsniai. Aš ir tu. Kas nuo kulkų, kas po tankais krito - Mes ir jie - su Lietuva kartu. Gedulas ir ašaros, ir žvakės. Tų liepsnelių niekas neužpūs. Mūsu meilė prie jų kryžių klūpo, Amžinybė saugo jų kapus. *** Lietuvoj prasidėjo nauja era.Kitaip ir būti negalėjo.Nubudo istorija, genuose blykstelėjo atminties šviesa, kaito kraujas.Kaip ir senovėje, liepsnojo laužai, girdėjosi giesmės. Žmonės nesigėdijo ašarų....
|