Gal popieriaus trūko, gal beldės į širdį žinia nerami... langai rasomis ašaroti, rūkais atsidusę laukai...
Tą vakarą vieną, tik vieną pirštu rašaluotu rašiau...
UŽUOMARŠOS |
2009-01-25, 12:11 |
Proto tinginystė perauga į užuomaršų gudravimus...Klausimus, į kuriuos nepatogu atsakyti arba , jaučiame, niekada neatsakysime - atidedame ateičiai, nustumiame į nebūtį, bijome prie jų prisiliesti...Sakykime, mes labai nenoriai kalbame apie mus valdantį pavydą. Kiti pasakytų - apie lietuvių nacionalinio būdo ypatybę...O gal jos nereikėtų gėdytis?..Hegelis teigė, kad pavydas - progreso garantas, būtina sąlyga įteisinti save. Šopenhaueris pavydą pateisino kaip įgimtą naturalią kiekvieno žmogaus savybę. Kantas pavydą matė kaip kažką juodo ir grėsmingo...Bet yra ir baltasis pavydas...Ko pavydime kitiems?..Sėkmės, pinigų, laimės, sveikatos, gražios žmonos, talento, skambaus balso, automašinos, vilos...Bet PAVYDAS viso to mums suteikti negali...Tai jausmas, kuris mus apninka ir mus persekioja, mums ...pralaimėjus?.. Bet ar dėl to kalti jie - tie laimingieji?.. O gal - žmogus - nepažįstantis PAVYDO - vargu bau ar pakiltų aukščiau keturkojų savo draugų, ar išdrįtų kreiptis į Aukčiausiąjį, mesldamas laimės ir savo jėgomis kepurnėtis į gyvenimo...kalveles, aukštumas, kalnus? Pavydas - vienu ar kitu pavidalu - gyvenimo dramaturgijos pagrindas.Pasaulinėje literatūroje pavyduliaujantis nerimas - tai tartum benzinas vidaus degimo varikliuose...Pirmykščio žmogaus kuokos ir riterių šarvai, karalių mantijos ir prezidentų sostai dažniausiai apšlakstyti pavydo krauju...Istorikai paskaičiavo, kad "protingoji žmonija" Planetoje-Žemė jau sukėlė 14.500 karų...Graikai kovojo dėl Elenos, romėnai ir egiptiečiai dėl Kleopatros, amerikiečiai dėl naftos, rusai dėl naujų teritorijų, mes alpstame - dėl apvalaus krepšinio kamuolio...Vakar dienos spauda pranešė, jog bomžas savo likimo bendrą nudaigojo dėl nedagerto alaus bambalio...Tad kas gi pagaliau tas PAVYDAS - progreso garantas ar mirtingojo žmogaus silpnybė? |