Gal popieriaus trūko, gal beldės į širdį žinia nerami... langai rasomis ašaroti, rūkais atsidusę laukai...
Tą vakarą vieną, tik vieną pirštu rašaluotu rašiau...
ĮSIKLAUSYKIM: GRŪDAS DYGSTA |
2009-01-30, 09:28 |
GRŪDAS DYGSTA Patylėkime: grūdas dygsta.Tyliai tyliai pro grumstus kalasi žali daigeliai. Virš juodo lauko tvyro baltas, šiltas ir drėgnas rūkas, sugeriantis visus garsus. Vos girdisi pempių klykavimas, parskrendančių žąsų ilgesingas gagenimas. Pamiškės pusėje amteli šunelis... Pilka žemė paslaptinga, tartum atliktų mums nesuprantamas apeigas, lyg melstųsi, lyg lauktų stebuklo...Girdi?..O gal tik jauti, suvoki, jog brinksta, pučiasi, raivosi milijonai pumpurų, milžiniška energija plūsta šaknimis, šakelėmis, veržiasi iš žemės...į laisvę, į aukštį, link gigantiškos dievybės - šviesulio - saulės...Pasilenkiu prie žemės...O, Viešpatie...Juoda dirvos paklotė subadyta žaliai rausvomis adatėlėmis.Net kieti grumsteliai ir tie perverti, susmaigstyti adatėlėmis, tartum koks nematomas juvelyras stengėsi pagaminti žemės karolius...Ką ten karolius...Pavasaris siuva smaragdinius kilimus, kuriais netrukus nuklos, apdangstys lygumas, kalnelius ir visas lomeles bei pamiškes, o paskui jas apibarstys gėlėmis... Vėl įsiklausau - ir išgirstu -visa žemė šlama, šnabžda, kužda, alsuoja, džiaugiasi...Tai dygsta grūdai, brinksta sėklelės, juda visos šaknys šaknelės... |