Tą vakarą vieną, tik vieną, tą vakarą vieną rudens ant stiklo rasoto eilutę pirštu rašaluotu rašiau.
Gal popieriaus trūko, gal beldės į širdį žinia nerami... langai rasomis ašaroti, rūkais atsidusę laukai...
Tą vakarą vieną, tik vieną pirštu rašaluotu rašiau...
Gal popieriaus trūko, gal beldės į širdį žinia nerami... langai rasomis ašaroti, rūkais atsidusę laukai...
Tą vakarą vieną, tik vieną pirštu rašaluotu rašiau...
Dienoraštis
BERŽO SULA |
2009-01-30, 12:23 |
Gimtinėje, prie keliuko į sodybą, augo trys beržai. Kiekienam broliui po vieną. Mes jais didžiavomės, juos labai mylėjome.Ir pavasarį, kai netoliese esančiame beržynėlyje kaimynai iš apvalesnių ir drūtesnių medžių leisdavo sulą, mes niekam nedavėme teisės aštriu grąžtu nuskriausti mūsų beržų ir taikytis į jų šerdis, o, galbūt, į širdis. Tik kartą, tik vienintelį kartą aš paprašiau savo beržo pagalbos...Mat ankstų pavasarį, pačiulpęs ledokšnių, susirgau, man grėsė plaučių uždegimas, pakilo temperatūra, kliedėjau. Kankino troškulys, labai norėjosi gerti., tiesiog dusau. Ir tada, kaip man pasakojo tėvas, pradėjau šaukti: "Sulos...Sulos...Iš mano beržo..." Berods, vyresnysis brolis Vladas, pačiupęs grąžtą ir nubėgęs prie keliuko, atvėrė mano beržo širdį, ir į medinį kibiriuką pradėjo lašėti saldi, skaidri kaip ašara sula...Pirmojo gurkšnio neatsimenu, bet jis, kaip pasirodė, mane prikėlė iš nebūties...Ir dar šiandien jaučiu tos gaivinančios sulos skonį ir kaip, net užspringdamas, rodos, geriu ir geriu, traukiu į save baltojo beržo kraują...Nepraėjo ir savaitė, kai atsistojau ant kojų ir išgirdau sode čiulbančius varnėnus...Bet...Įpusėjus vasarai, mano beržas pats sunegalavo, tapo liūdnas, pasirodė pirmosios apvytusios šakelės, gelto jo lapai...O po metų?..Po metų jis, vargšelis, atidavęs man daug savo kraujo, nudžiuvo...Jaučiausi tartum prisidėjęs prie jo mirties...Liūdžiu savo beržo ir iki šiolei ...
|