Tą vakarą vieną, tik vieną, tą vakarą vieną rudens ant stiklo rasoto eilutę pirštu rašaluotu rašiau.
Gal popieriaus trūko, gal beldės į širdį žinia nerami... langai rasomis ašaroti, rūkais atsidusę laukai...
Tą vakarą vieną, tik vieną pirštu rašaluotu rašiau...
Gal popieriaus trūko, gal beldės į širdį žinia nerami... langai rasomis ašaroti, rūkais atsidusę laukai...
Tą vakarą vieną, tik vieną pirštu rašaluotu rašiau...
Dienoraštis
-IŠ KUR TU? - PAKLAUSĖ SKRUZDĖ |
2009-02-19, 11:45 |
...MIŠKO takelis. Ošia medžiai, čiulba paukščiai.Vėjo gūsis atneša prisirpusių žemuogių, aviečių ir gailių kvapus. Po tankia lapija išmintinga tyla, gaivinantis pavėsis. Kai lenkiuosi nusiskinti saldžią žemuogę, pamatau šimtus šmižinėjančių skruzdžių, dirbančių, skubančių, tempiančių šapelius, sėkleles. Savo takeliais, savo vieškelėliais jos nepailsdamos skuba, lekia, bėga į paslapčių pilną miestą - skruzdėlyną, ruduojantį po šimtamete pušimi. Bet čia susigėstu, nes pamatau, jog mano batas užmynė ir šiek tiek apardė miško darbštuolių transporto trąsą... -O iš kur tu?..Toks piktas ir negeras? -tartum išgirstu skruzdės balselį. - Kokią teisę tu turi, nesisaugodamas, lyg koks dramblys, eiti taku, sunkiais batais trypti minkštas sąmanas, minti gėles, traškinti jaunus medelius, drumsti mūsų ramybę?.. -Aš...aš netyčia, - atsiprašinėju skruzdžių ir toliau per mišką einu daug atsargiau, kontroliuodamas savo žingsnius, o saulės atokaitoje pamatęs sraigę, perkeliu ją į eglės pavėsį, paglostau nokstančių riešutų kekę ir...pats sau nusišypsau...Sentimentalu, naivu, bet miela ir savotiškai gera...Lyg vaikystėje pievoje vaikantis nesugaunamą margą drugelį... ...BET ar tai smulkmenos?... ...SAKO, jog kas minutę planetoje sunaikinama po dešimtis hektarų miškų...Būk tai, dvidešimt penki tūkstančiai gyvūnų yra ties išnykimo riba...Senka gėlo vandens versmės...Iš užterštų vandenynų į sausumą plaukia delfinai... ...JO DIDENYBĖ ŽMOGUS, tapdamas vis didesniu Visagaliu, iš civilizacijos kosmoso aukštumų nemato miško taku...bėgančios skruzdėlytės, neįsižiūri į rasos lašą, nepastebi besiskleidžiančio ramunės žiedo...Toldamas nuo gamtos, žmogus pabėga nuo savos esmės ir atsakomybės.Jis savo likimą patiki ėdriam technikos virusui - KO DAUGIAU naftos, geležies, aukso, motorų, lėktuvų, tankų, plastmasės, stiklo, dangoraižių, asfaltuotų autostradų, raketų, bombų, ginklų, šovinių, narkotikų, rūkalų, gėrimų...BESOTIS SOTUMAS... ...Vėl sustoju prie skruzdėlyno, jau kito...Ir dar labiau susigėstu, jaučiuosi lyg asmeniškai kaltas...Aplink mane - PROTINGA GAMTA - kvepiantis čiobrelis, dūzgianti bitė, ropojanti skruzdėlytė, čiulbantis vyturiukas, pušyje stuksenantis genys, šmėstelėjusi voveraitė...Jie visi gyvena SAVO gyvenimą...Jie tausoja mišką, pievą, upę, avietėm ir žemuogėm kvepiantį orą...Jie saugoja visą PLANETĄ...O mes - protingieji viešpačiai?..Ką mes darome?.. |