NAUJASIS PALUBYS
ĮŽANGA Į POEMĄ
Kur Dubysos žalias šilas, Kur gėlynai ant lankų, Sako, Palubys pražilęs Vis dar iškrečia juokų. Jis prisimena senovę, Savo jaunas dieneles Ir mylėtas mergeles Toj pirty palei Kirkšnovę. Ak, pirtelė samanota! Daug matei ir daug žinai, Daug maskolių čia vanota - Sako, net kolaboruota, Partijai girtai dainuota - Ne į nota, ne į notą, Per šiknelę plakant šluota, Po šašlykų...būtinai... Šypsos Palubys pro ūsą - Maustėm vokietį ir rusą. Nežinau kas ką apgavo, Kas su kuo kolaboravo, Kas naudos įgyt sumanė Tik už butelį... samąnės?
Jau toli tie cūdai – dyvai, Vyrų pokštai, recidyvai, Pamestų meilužių skundai, Biuruos partijos rokundai...
Už – visi! O prieš – nė vieno! Duok, ožy, virš plano pieno! - Pliurpalai girtos galvos - Dėl Tarybų Lietuvos. Taip, už kyšį viską gauni - Vilniui, Klaipėdai ar Kaunui! Už rūkytą dešrą riestą Paramstai kolkozą, miestą. O už baltą ožkos sūrį Nuolaidžiau ir Kremlius žiūri. Bet po to įsiunta vėlei: „Ak, litovcy!..Obžyreli...“ Gerk, puotauk paežeriuos, Kol galvoj sužaižaruos! Palubys kūrena pirtį. Viską mato, viską girdi. Na, pirtis – ne pragarai, Jei pirty geri garai! Palubys - tai senas elnias. Neapmaus jo net ir velnias. Tai šaunuolis Palubys! Stamantus jo... palūpys...
Taukšt – pataukšt per šikną vanta! -Nepalūžom!..Išgyventa!.. -Buvo, buvo, kaip nebuvo... -Kai kas liko, kai kas žuvo... - Vyrai vartosi ant gultų... -Buvo šposų, smurto, kultų... Duok dar garo, Paluby!.. Jau šaltoka paluby... Palubio ir jo pirties Neužmirši lig mirties - Ginčų, nuotykių, romanų, Nuodėmėlių... Dieve mano! ...Tad kaimynai čia užeina, Išgeria baltos „po veiną“, Gerbia kadaginę vantą, Svarsto, kaip toliau gyventi. Kas ten Briuselyje daros? Kas ten daros už Sacharos?.. * O su jais ir Palubys. Stamantus jo palūpys...
|