Klausimai Juozui Nekrošiui ir kai kurie atsakymai
1. Gal galite plačiau pakomentuoti, koks apskritai buvo draugijos santykis su leidybine veikla draugijos gyvavimo laikotarpiu (1974-1989 m.)? Kodėl kilo tokia būtinybė ir kokios buvo nuomonės apie šią draugijos veiklos sritį?
(Bičiulių draugija atstovavo SKAITYTOJŲ interesus. Todėl jos interesų ratas buvo – išleistos knygos, darbas su knyga, ypaš – jaunojo skaitytojo ugdymas, kaip antai - garsiosios VAIKŲ KNYGŲ ŠVENTĖS.)
2. Kokio tipo leidinius leido draugija ar prisidėjo prie jų realizavimo (įskaitant tokius smulkiuosius leidinius, kaip plakatai, įvairios rekomendacijos ir t.t.)?
(Bičiulių draugija neturėjo kryptingos knygų leidimo programos bei nedisponavo jokiais resursais. Knygų leidyba užsiimdavo TIK VALSTYBINĖS LEIDYKLOS.)
3. Leidybinio darbo organizavimu rūpinosi propagandinio ir leidybinio-redakcinio darbo skyrius. Remiantis šaltiniais, minėta skyrių sudarė vyriausias redaktorius, vyresnysis redaktorius, redaktorius, vyr. inspektorius ir inspektorius. Ar ši organizacinė struktūra yra tiksli? Jei taip, kaip vyko visas leidybinio darbo organizavimas skyriuje? Ar buvo rengiami leidybos planai? Kas juos sudarinėjo ir kaip sekėsi realizuoti? (Draugijoje nebuvo specialaus nuolatinio leidybinio dalinio, skyriaus, redaktorių etatų. Jei iškildavo būtinybė išleisti bukletus, informacinius leidinėlius, dažniausiai tai atlikdavo etatiniai darbuotojai, kurių buvo labai minimalus skaičius).
4. Gal galite išskirti konkrečius asmenis ar pareigybes asmenų, kurie taip pat prisidėjo prie leidybinės veiklos? (Pvz. įvairūs autoriai) (Tokių specialių darbuotojų nebuvo....O kas dirbo atsitiktinius darbus, reikėtų pasižiūreti konkrečiuse leidiniuose. Svarbu suvokti, kad DRAUGIJA buvo VISUOMENINĖ organizacija. Todėl, sakykime, VAIKŲ KNYGŲ ŠVENTĖSE dalyvaudavo žymiausi vaikų rašytojai Anzelmas Matutis, Martynas Vainilaitis, Ramutė Skučaitė, Vytautas Račickas, Vytautas Petkevičius bei dešimtys kitų. O taip geriausi aktoriai – skaitovai, dailininkai – knygų iliustratoriai, kompozitoriai, dainininkai ir t.t.)
5. Minėjote, kad draugija daugiausia dėmesio skyrė ekslibrisams. Kodėl kilo šis susidomėjimas? Gal galite plačiau pakomentuoti jų parengimą ir išleidimą?
(Ekslibriai – atskira ir labai didelė tema. Šį darbą daugiausiai organizavo dailininkas VALERIJONAS JUCYS. 2015 metais apie tai jis papasakojo išleistoje savo knygoje. Jei norėsite ką nors patikslinti – susitikite su juo. Jis turi nepaprastai didelį ir turtingą archyvą).
6. Kokia buvo leidžiamų leidinių poligrafinė kultūra? Kaip ja buvo rūpinamasi? Kaip buvo parenkamos spaustuvės? (Tai pačių spaustuvių ir leidyklų kompetencija. Čia Draugija neturėjo JOKIOS įtakos, gal tik turinio kokybei, įvertinimui, nes ilgus metus rengė "Skaitomiausios knygos rinkimus", įteikdavo savo prizą, surengdavo viename ar kitame rajone Knygos šventę. Tokiais prizais buvo apdovanoti V. Petkevičius, J. Avyžius, J. Baltušis ir kiti žymūs rašytojai.
7. Kaip vertinate SKBD veiklą, tai vienas iš sovietinės sistemos propagandos įrankių? O gal ši organizacija sugebėjo laviruoti ir reikšmingai prisidėti prie knygos kultūros ugdymo Lietuvoje? (Tai begalo plati tema...Lietuvos Knygos Bičiulių draugija stengėsi eiti SAVU keliu, atiduodama TAM TIKRĄ duoklę ir oficialiajai politikai. (Kur gi pasidėsi?) Jau pačioj pradžioje, padedant rašytojams, dailininkams mes buvome suformavę tam tikras kryptis, labai aktualias Lietuvai... Vaikai ir knyga, asmeninių bibliotekų sudarymas, skaitymo kultūra, lietuviškosios knygos istorija, knygos ženklo - ekslibrio šventės, rašytojų, dailininkų aktorių, kompozitorių talka knygos labui ir t.t.). Apie tai šiek tiek plačiau pasakoju sekančiame tekste).
* * *
BIČIULIŲ DARBAI KNYGOS LABUI
Knygos draugija susibūrė 1974 m. gegužės 17 d. Nors tai buvo „sąjunginė“ ideologinė idėja, mūsuose ji rado jau „paruoštą dirvą“, nes ir prieškaryje Lietuvoj veikė KNYGOS draugijos. Todėl Lietuvoj iš karto pradėta galvoti apie „SAVO KELIĄ“, lietuviškas knygos tradicijas – knygnešius, „vargo mokyklas“, prisiminta, žinoma, apie tai garsiai nekalbant – lietuviško rašto draudimo laikai, Kražių skerdynės, Mikalojaus Daukšos „Postilės“ prakalba apie kalbos reikšmę ir t.t. Po 1974 metų KNYGOS sąjūdis apėmė miestus bei rajonus, mokyklas ir kultūros įstaigas. Pažymėtina, kad tame darbe labai aktyviai dalyvavo vietinės spaudos atstovai, kultūrininkai. Centras primygtinai rekomendavo savo nuostatas, net kategoriškai piršo rusiškai skambantį pavadinimą „Knygoliūby“ („mylintys knygą“). Mes gi tam nepaklusome ir šį judėjimą pavadinome KNYGOS BIČIULIŲ DRAUGIJA!..Prisimenu net anekdotinį atvejį, kai vienas iš Maskvos veikėjų šaipėsi: „Koks čia pavadinimas?..Panašu į ...bičių fermą, į kažkokį kolkozo padalinį...“
Neužilgo, turbūt, metų laikotarpyje, Knygos bičiulių draugija jau turėjo aiškią darbų kryptį:
PIRMA, ypatingas dėmesys vaikams ir jaunimui. Išugdyti „savo“ skaitytoją, tikrąjį knygos bičiulį. Kas metai rengti VAIKŲ KNYGOS ŠVENTĘ, kuri keliautų per miestus bei rajonus tartum KULTŪROS estafetė.
ANTRA, rūpintis, kad skaitytojai ko daugiau sužinotų apie lietuviškos knygos kelius ir problemas, suprastų lietuviško žodžio sklaidos svarbą, kad tikslingai ir apgalvotai formuotų ŠEIMOS BIBLIOTEKAS, vertintų ir globotų knygą.
TREČIA, pasistengti, kad skaitytojai aktyviai dalyvautų KNYGOS akcijose, sektų literatūros ir kultūros procesus, mokėtų vertinti kultūros reiškinius, susigaudytų knygos rinkoje, turėtų savo nuomonę, kritiškai vertintų naujus leidinius. Tuo tikslu buvo organizuota kasmetininė akcija „SKAITOMIAUSIA METŲ KNYGA“, įvertinant naujais pasirodžiusias prozos knygas.
KETVIRTA, kartu su Dailininkų sąjunga, kas metai rengti EKSLIBRIO (knygos ženklo) LIETUVOS, Pabaltijo šalių dailininkų, o taip pat ir TARPTAUTINES parodas. Tai buvo labai ryškus mūsų kultūros proveržis į pasaulį...Čia itin daug nuveikė dailininkas VALERIJONAS JUCYS ir jo kolegos grafikai. Beje, V. Jucys, knygos bičiulių dėka yra išleidęs labai vertingą knygą apie EKSLIBRIO meną, jo reikšmę lietuviškos knygos gyvenime. PENKTA, knygos bičiulių draugija labai aktyviai dalyvavo kartu su SPAUDOS komitetu leidžiant ir platinant kasmėnesinį spalvotą žurnalą „NAUJOS KNYGOS“. Tai DVIDEŠIMTIES metų lietuviškos knygos leidybos, poligrafinio meno, iliustratorių darbo, lietuviškos knygos brandos bei tarptautinių ryšių istorija, leidybos procesai, problemos, asmeninių bibliotekų formavimo klausimai ir kita. „NAUJOS KNYGOS“ – žurnalas arba informacinis biuletenis - tai unikali - 18 metų knygų leidybos istorija. Kas mėnesį leistame iliustruotame leidinyje išsami informacija apie leidyklų „VAGA“ , „MINTIS“, ŠVIESA“ , „MOKSLAS“, ENCIKLOPEDIJŲ LEIDYKLA, vėliau – „VYTURYS“ veiklą, knygos meną, knygų autorius, poligrajios problemas, ryšius su skaitytojais. Beveik kiekviename žurnalo numeryje buvo specialus skyrius „KNYGOS BIČIULIAI“ – tai pasakojimai apie Knygos bičiulių veiklą. Pati KNYGOS BIČIULIŲ DRAUGIJA (pabrėžiu) neturėjo specialios leidybos programos, o tenkinosi tik leidiniais savo rengiamoms šventėms, renginiams, ekslibrio parodoms. Todėl rašant darbą apie BIČIULIŲ draugiją būtina susipažinti su „NAUJŲ KNYGŲ“ žurnalu, kuris, be abejo, yra M. Mažvydo bibliotekoje. ŠEŠTA, Knygos bičiulių draugija iš karto užsibrėžė tikslą – Vilniuje pastatyti PAMINKLĄ LIETUVIŠKAI KNYGAI, 1997 metais pažymint jos 450 jubiliejų. Deja, sumanymo pilnai įgyvendinti nepavyko. Tiesa, mielas ir svarbus akcentas išliko. Tragiško likimo skulptorius Daugintis mums pasiūlė savo kūrinį – BERNIUKAS, SKAITANTIS KNYGĄ. Sumanymui buvo pritarta... Ši miela skulptūrėle stovi ir dabar S. Konarskio gatvėje...Kartu tai ir priminimas, jog KNYGOS BIČIULIŲ daugijos veikla lietuvių knygos gyvenime paliko ir savo pėdsakus.
* * *
KNYGOS BIČIULIŲ DRAUGIJA - IR PATARĖJAS, IR PRIEDANGA
1974 – 89 metų laikotarpyje Draugija buvo ir patarėjas, ir tam tikrų sumanymų pateisinimas, priedanga. Ypač tai pasireiškė ruošiantis 450 metų lietuviškos knygos jubiliejui. Per Draugijos skyrius iš anksto tada paprašėme pateikti siūlyti darbus, kuriuos reikėtų atlikti, pagerbiant knygą, išryškinant jos reikšmę.
Sulaukta begalė įdomių projektų, sumanymų. Beje, tai buvo daroma „nesankcijuojant“ tuometinės valdžios institucijoms, o plaukiant iniciatyvoms iš „liaudies“, „iš tautos“. Tai buvo labai patogu, nes man teko atstovauti ir „valdžiai“ – Spaudos komitetui – ir visuomeninei Draugijai... Tą medžiagą itin branginau bei saugojau, ja pasinaudojau ir 1992 – 1996 metais - Nepriklausomybės metais, būnant Seime ir dirbant Lietuvos kultūros Ministru. Išliko kai kurie apmąstymai bei konkretūs pasiūlymai.
* * *
|