AK, VĖJO IŠDYKAVIMAI
POETINIAI ESKIZAI
2015 - 2016
* Ak, vėjo išdykavimai ir pumpurų sprogimai. Žydėjimu ir augimu apsvaigus žemė. Tas nerimas Tos nemigos, Ir tos pamišeliškos mintys - Iš meilės tai, iš meilės - amžinam- pavasariui….
* Už lango naktis nemiegojo. Paseilinus pirštą rasotą, Žvaigždėmis pasišvietusi, Ji skaitė pavasario knygą. Girdėjau - Vis šnarino, vartė lapus - Ir alksnio, ir ąžuolo...
YRA DAR DANGUS
... buvo sunkiau jau už viską. Žemė vien prakeiksmo šaukės, O iškirstas sodas dejavo. Močiutė vis meldės: “Ačiū Aukščiausiam, Dar šviečia, Dar šviečia virš mūsų, Dar šviečia dangus!..“
UŽTEKS TO LAIKO
...kažkas man kužda - skubėk lėtai, Kaip žemė tyliai sėkleles daigina Ir kaip miškai nematomai užauga.
Girdi, sula klevų kamienuose srovena... tyliai tyliai... Užteks to laiko tau... Visam gyvenimui. Užteks.
*
Šlovė – Pavojingiausia Nepelnyta -
Kaip linzė. Žmogų – skrupulingai išskaido –
Į - Doro ir niekšo, Į - Gero ir pikto
Bei kitas - Sąžinės spektro spalvas.
Išryškėja - Tamsieji sielos atspalviai. * Po upės ledu Žiopsiančios žuvys - Lyg atodūsiai Potekstėj ... Paslaptingo gyvenimo... Prasiverš ir išnirs, Atsispyręs nuo dugno žvirgždėto, S i a u t u l y s, Susapnavęs properšą.
* Sapnuos dar dairomės į tamsų dangų, Žvilgsniu pagaunam krentančias žvaigždes... Bet daug svarbiau – išvyst gimtinės langą, Kur vaško žvakę Motina uždegs…
PAMIŠUSI BAIMĖ
Baimė, Išplėtusi Dideles ir mėlynas akis, Virpėjo lyg epušies lapas. Baimė, Nesupratusi, Kodėl jai baisu... Pradėjo juoktis. Ir tada kartu su ja kvatojo - - - Senos obelys, apleista sodyba ir šulinio svirtis… Gal išprotėjo?
O KUR KITUR? Gal krosny, Ant kurios iš panagių mes čiulpėm šaltį, Gal pasakoj senoj, Dainoj Ar mįslėj keturgyslėj, Gal dūzgiančiame pakulų kuodely, Drobiniam rankšluosty, Verbos šventoj šluotelėj, Gal pelenuos – su gęstančiom žarijom – Tautos dvasia rusena? O kur, O kur kitur, broleli, kur kitur!
ŽEMĖS PATRIARCHAI Toks praskaidrėjimas, Jog matėsi kaip sodo gilumoj, Tamsoj Nekaltas avinėlis skabo pirmą žolę. Sparnų plazdėjimą už lango Išgirdau. Gal nieko? Gal tyla taip atsiduso?.. Gal Paukščių takas sugirgždėjo?.. Grįžta!.. Prisiminė, neišdavė ir nepaklydo - Ak, paukščiai, Paukščiai, Mano žemės patriarchai...
*
Kad sugrįžtų, Išėję svetur, Kad sugrįžtų Į šventąją pilkalnio žemę, Kad daugiau nesakytų tam žemės graudumui – sudiev! Kad uždegtų žvakelę Ir Vėlinių naktį nubrauktų Nuo tujos šakelės Sūrią ašarą Ašarą savo – sudiev! Neprašau jiems malonės: Jie to dar kol kas nesupranta Bet vis tik maldauju - Nebausk jų, nebausk jų, o, Dieve...! EPIGRAFAS VAKARO TYLAI
Į baltą rūką vakaras vynioja Šunytį lojantį prikimusiu balsu - Ant gervių, Jau išskridusių, Ant lapų šiugždesio... Ir ant tylos, - Kuria slaptingai prisidengęs, Kažkas ateina – Baimė, nerimas, laukimas, gal bausmė.
* Pasidėjęs po galva grumstą, Grikių lauke užmigau Per patį medonešį. Žemė bitėmis dūzgė, Kvepėjo medum ir žiedais, O žiogai lenktyniavo šokdynėse. Grikių lukštų pagalvėje Čežėjo, šiugždėjo aitrumas gyvenimo. Kaip vaistai.
SUSITIKIMAS SU ANGELAIS
Dar teko man miegot ant čiužinių, Kuriuos, Rugius iškūlus, kimšdavom šiaudais - Ir jie kvepėjo duona. Nenuostabu, Jog kaukiant vėjams kamine Ir nejaukioj nežemiškoj tamsoj Sapnuodavome Angelus, O jie Mums švelniai glostydavo plaukus.
LIŪDESIO NIUANSAI
Lyg asmeniniam nuodėmklausiui, Eidamas išpažinties, Prisipažįstu kiekvienam saulėlydžiui, Mano liūdesys – Lyg cirko klounas - Keičia pavidalus, kaukes, Veidmainiauja: Šypsos - kai skaudu, Kartais ištikus nelaimei iki kraujo prakanda lūpą,
Arba, prarijęs tabletę, Dūsauja dėl smulkmenų,
Džiaugiasi iš nevilties... O, Kiek nuslėpta tikrų liūdesių, Kiek būta pusiau suvaidintų,
Iki galo gerai nepažintų džiaugsmų! Jeigu rimtai – Tai, galbūt, Ir galėjau Tapti liūdesio profesoriumi... Bet, deja, - neseniai sužinojau - Aš niekda taip neliūdėjau ir neliūdėsiu
Kaip liūdi Našlaičiai Vaikų namuose...
MELDŽIUOS UŽ NUODĖMĘ
Tai kopūstlapį žalią, Tai morką išrautą…
Ir kol gerdavo buzą,
Kasydavau švelnų veršiuko pagurklį.
O jis Vizgino uodegą, Patiklus tartum sapnas
Kasydavau švelnų veršiuko pakaušį,
Kur jau kalės mažyčiai ragiukai Patikliai į mane jis žiūrėjo Ir uodegą vizgino, mielas... …prisimenu, pamenu, pamenu... Kai patiekalus gyrė Kalėdų svečiai...
Aš – Vaikiškai skundžiausi mamai - Man sopa pilvuką!.. Bet tai buvo tik gailestis, Baisus ir beviltiškas gailestis… O, Kaip sunkiai tada nusidėjau, Neapgynęs veršiuko!
*
Laukimas - Tartum sode užpustytas bičių avilys - Laukimas - Toks neramus, toks ilgas, toks viltingas. Dar - Spalvos prasiverš pro tamsią miglą, Pro nežinią, Pakvips svaiginanti nakties tyla Ir - Išsipildžiusio žydėjimo pilnatvė savo vėliavas iškels - Iš –
Avilio dar spiečius išsiverš - Maištingas, dūzgiantis, nebijantis – kaip laisvė.
* PAVASARINIS IŽAS
Kaip jauties? Su viltim, be vilties -
Kaip pavasario potvynio ižas, Kaip skeveldra korėtos lyties.
Ar kremtuos? Upė blaškos krantuos... Kranksi varna ir valosi snapą, O pakrūmėse - žemė žieduos.
Kas raudos - nuraudos. Kas giedos - nugiedos... Ižas plaukia, išplaukti dar noris! O sugrįžt!?..Iš tenai – niekados.
*
CHINESE ROSE
Tik vieną Vienintelę dieną žydėjo kinietiška rožė, Prasiskleidė – džiugino – vyto. Ir – ačiū! Užtenka ir tiek - Svarbu – pražydėti.
GIMUSIAM
Genai paslaptis kužda,
kraujas atsimena...
Būta, jau būta, Senolių venomis
Iš klaidžios amžinybės, iš tamsios begalybės keliauta –
Žiūrėta tėvų akimis Pulsuota jų smilkiniuos,
spinduliu skrista,
šešėliais slinkta –
į šią akimirką, į šią dieną, į šį gyvenimą.
*
Saulėlydis geso ilgai ir nenoriai,
eglyno viršūnės aštrėjo
ir kibirkščiuojančiu pjūklu,
perrėžė vakaro liūdną paveikslą...
Neišbaigtą, Be vakarinių raliavimų:
“saulelė raudona, vakaras netoli...“
PaRAPIJOS BAŽNYČIOJ
Bažnyčioj buvo šalta visados. Medinės lonkos, Baltos, vos negriūvančios kolonos, masyvios durys, didelis altorius Ir vaško žvakės, Ir vanduo pašventintas Prie kryžiaus su ledokšniais... Be žodžių vaikas meldės, Kaip mokėjo: - Nors mažą kruopelytę šilumos – ir JAM - Tam vienišam ir visagaliam DIEVUI...
*
Išskrenda...Išplasnoja...Per vandenynus. Blaškosi audrų verpetuose, žūsta bangose...Koks neprotingas ir nepraktiškas padarėlis - paukštis!..O pavasarį – vėl atgal – į varganą peizažą, į šaltus lizdus...Ir vėl - gieda, vėl čiulba, vėl plasnoja...
*
Ko labiausiai bijau?..
Išradus nemarumo vaistus, jais greičiausiai pasinaudos niekšeliai, neaiškaus plauko kombinatoriai, veidmainiai ir t.t. Ir – sudie demokratija! O kol kas?..Abejingai perskaičiau mokslininkų pranašystes ir nerūpestingai švilptelėjau...
APIE KLAUSIMUS Atleiskite – mažai beužgyventa. Paliko klausimus kaip savo testamentą. Kas amžina? Kas laikina? Kas menka? Atsakymams vis laiko neužtenka?..
Žinojau - nutylėjau – gal ir gaila? Bet sutinku: žinoti viską – kvaila... O gal tai laimė - abejot ir klysti?. LAIMINGASIS
Ką tu žinai?.. Sakai, koks jis laimingas! Mačiau – Nutolo savo šlovę apkabinęs, Į šaltą nykų vienišumo uostą... Ką tu žinai?.. Galbūt, Geriau jau būtų apsiverkęs, Bet akyse jo ašarų nebuvo.
*
Tamsybės galybėj Gyvenam... Šviesos Spinduliai begalybėj, Kaip amžinos dvasios visatoj - Be vietos, be vietos, be vietos... Klaidi begalybė, Skaudi begalybė - Nei mano, nei tavo, nei mūsų - Tik TO, Kuris AMŽINYBĘ sapnuoja.
* Aš kaltas, Tartum girtas duobkasys. Ne,ne dėl jūsų aš tamsus lyg žemė. Jau man nebaisios visos mirtys, Raudojimai ir rankų grąžimas,ir ašaros... Aš sau, Tik sau, Kiekvieną kartą sau Knisu, kasu prakeiktą savo duobę...
*
Brakštelėjo, Sucypė ir trūko Seno laikrodžio nuvargusi spyruoklė. Duslūs dūžiai neskaičiuos jau laiko,
Ir vidurnakčio tyla beprasmė... Pulsas smilkiny švelnus ir lėtas, Tartum glostytum geltoną, Vos tik išsiritusį, viščiuką.
LYG AKTORIUS
Kalbėjai – prikalbėjai... Gal gailies?.. Ir TIESAI melavai, Ir MELUI nesakei teisybės. Vėl teisiniesi: -Kaltas be kaltės! -
Tai sufleris man viską pašnibždėjo!
*
Skeveldros, skeveldros... Sugriauto iliuzijų bokšto. Gal man neskaudėjo, Gal viskas pavėjui nuėjo? Skeveldros, skeveldros... Kaip nuodėmių atplaišos aštrios! Lai niekas nežino, negirdi... Kaip gyslomis braunas skeveldros Į širdį, į širdį.
UŽ NUODEMĘ NUOSAVO KRAUJO
Sunku mirti tėvui Su nuosprendžiu sūnui paskirtu. Kada tas vaikelis iškrito iš lopšio Į svetimą glėbį... Žiaurumo?.. Dabar... Iki pat paskutinės minutės, Iki pat paskutinio atodūsio Būti Kartu Su sūnum - Ir melstis Už nuodėmę Nuosavo kraujo. *
Kas man liko? Žodžiais atsidusti, Nuotaikom alsuoti, Rinkt Vaistažoles Poezijos išbraidžiotose pievose... *
Vakaro spinduliuose aušta kavos puodelis. Sėdime... Paežere slenka rūkas. Įsižiebia žvaigždės. Ir net nėra ženklo, Jog už kampo tyko nelaimės... * Nesistenk - Pasaulio paveikslo neįrėminsi. Jis keičiasi Kaip Dorijano Grėjaus portretas. Jis chaotiškas, Nenuspėjamas, Mįslingas. Ak, Jūs, Ambicingi Pasaulio tvarkytojai...
* Tu esi pasaulio centre, o viskas – tik dekoracijos. Tuštuma!.. Bet juk iš NIEKO ir Visagalis sukūrė pasaulį... Ateis laikas,kai viskas išnyks, Dekoracijos supleškės – Ir tu akis į akį susidursi Su VISATA - Su tuo amžinuoju NIEKU.
+
Sąžinė - panaši į šunelį, bėgantį paskui traukinį... Ji nuvargusi, aplipusi pikdagiais, apkepusi kelio dulkėmis, net nepajėgianti amsėti, loti, urgzti... Nieko nepakeisi – ji to nusipelnė - Nuodėmingoji SĄŽINĖ. ŽINAU, ESI GUDRUS Žinau, jog praturtėjai, kai sugudravai Išmainęs slenkstį, kiaurą stogą, drėgną vėją Į laimę svetimą, o priedo nerimą ir ilgesį gavai, Kuris galugalvyj per nemigą stovėjo. Girdėjau ir jaučiu, ką rauda moterys be ašarų, giesmėm, Ir kaip takus sodybose eglišakiais apkaišo. Iš kaimo mirštančio į pilkalnį tuoj išlydės
Tą paskutinį užsilikusį kaimyno sūnų – Joną kvaišą. Tu nesijuok, o teisę duok netrukdomai paverkt, Pro ašaras nusišypsoti įžūlumą gerbiančiai epochai. Atleidžiu Tau, nes tu kol kas nesuipranti, nes negirdėjai - Mums vyšnioje balto apie nelaimę švilpaujančio juodo špoko…
*
Kas laukia? – Vieniša mirtis Ir tuščias šaltas karstas... Skaudu mirti apleistam, bet taip pat nelengva palikti pasaulį, kai žinai, jog tu išeidamas, sužeidi artimųjų širdis...Bet taip jau yra...
TABU MYLĖTI
Ir gyvieji Jau nesigaili buvusiųjų, Klampojusių nuodėmingąją žemę, Klydusių ir pasmerktųjų... Nenuostabu. Ir gyvuosius gyviesiems - Tabu - Nemadinga mylėti.
*
Nemirsime, Nemirsime,
Tik nersime į nežinią, Kur plaukia žemės debesys Nežinoma kryptim.
Kokioj stoty sustosime, Kokioj stoty išlipsime?.. Antai - Jau rojaus soduose Papūgos kalba mūsiškai Sanskristiška tarme. Trys angeliukai sveikina, Trys angelėlės šypsosi, Baltais sparnais mojuodamos, Nežemiškai viliodamos: -Ateik – artėk – o, būk! Bet aš - naivus norėsiu, O aš -naivus prašysiu, O aš – vis nesutiksiu, Maldausiu, reikalausiu - Į savo pilką žemė - Į Pilkalnį sugrįžt...
* Susapnavau: ant balto debesėlio Sėdėjau, švilpavau ir kojomis tabalavau.
Šypsojausi – ko riejatės, kodėl tokie surūgę, Kažkas ne taip – ar jis, ar aš –nubalsavau?
Laivelį-debesėlį mano neša vėjas. Padangių knygą mėlyną skaitau...
Bet sužaibavo, sugriaudė perkūnas - Ir aš su lietumi ant žemės nuodėmingos nukritau... *
Ir kaip nesidžiaugti - Dar medis linguoja po langu,
Dar debesys šluoja apniūkusį dangų. Dar beldžiasi svečias brangus, nors vėlyvas, Jo rankoje žiedas jurgino sušalęs, dar gyvas. Dar paukščiai plasnoja į pietus iš šiaurės, Dar stovi ant stalo nepaliestos sklidinos taurės. Dar esam,.. Šešėliai linguoja po langų...
Bet temsta - ir debesys pavogia dangų... Naktis abejingai - lyg pernai, lyg užvakar, vakar Prie krištolo taurių prisėda ir užpučia žvakę... O medis, o žiedas, o svečias vėlyvas - O kas man patvirtins, Kad žiedas jurgino dar gyvas?
*
Kaip prakeiksmo ant budelio kaktos, Kaip klyksmo
kaip maldos, kaip atleidimo –
Tavęs man reikia. Gal, o gal ir tau?
Prie smilkinio prispaudžiu gydantį gyslotį, Ramunių arbatėlės užplikau, Pasimeldžiu: Išgysi, tu išgysi… O Mūza mano … *
|