GRUMSTAS Pirmoji novelė Čia augau, basas bėgiojau, darže glemžiau žliugę, roviau pikdagius, iš pirštukų čiulpiau pašinus. Pamenu – ir skausmas buvo saldus, nurijus vos prinokusią braškę. Ir dabar, po daugelio metų, gimtinėje man brangiausias suvenyras – žemės grumstas. Pakeliu jį, dabar išartą jau svetimųjų, o vis tiktai delne jaučiu šilumą, širdyje – nenusakomą jaudulį, virpėjimą... Tai lyg ir tas pats, kai Tėvui susižeidus prie arklinės kūliamosios, ir amputavus kairiosios rankos riešą, jis vis sakydavo: „Vaikai, aš nuolat sapnuoju savo pirštus, sapne jais trupinu grumstus, iš saujos į saują pilstau grūdus...“ ...Gal ir gerai, jog mes susapnuojame savo praeitį...Gal tai ir reiškia Meilę savo pilkai žemei...prieraišumą, ištikimybę jai, savo likimą!?. Šalia manęs gimtinės žeme tada ėjo Mama. Ji skaitė savo atsiminimų knygą. -Pameni, šį kaštaną sodino tavo brolis Vladas, o dešinėje – obelys - tai jaunylio Robertuko išsipildžiusi svajonė... O, kaip jis mylėjo žemę!
Antai – prie vieškelio – šlamėdavo trys senelio Felicijono išauginti beržai...Pavasariais net statinę sulos prisileisdavome...Teliko tik vienas svyruonėlis!..Liūdnoka jam... -Ačiū, Mama... Kas pėda, kas žingsnis – tai džiaugsmas, tai bėda... Be grumstų dundėjimo į karstą nėra gyvenimo...Tai amžinybės akordas, nes gimtinės grumstas – nemirtingas.
PRIERAIŠUMAS Antroji novelė Keista ta mūsų gentis. Būti kartu su žeme. Grįžti. Su šviesiu grauduliu lankyti kapus. Nesigėdyti sentimentų, sapnuoti žemės grumstą, tikėti, jog žeme negalima susipurvinti. Esame (ar buvome?) tokie, sakyčiau, primityvūs, nesuprantantys globalaus pasaulio. Ar išbūsime, ar praregėsime, ar susivoksime? Stoviu ant Savo Betygalos žemės – jos centre – mano sostinių sostinėje – kaip rašė mano bičiulis poetas Jonas Mačiukevičius, - TU mums esi viskas – „Betygala mūsų paryžių paryžiau, miesteli, - pačiam Lietuvos vidury”. ...Ir vėl šalia manęs Mama...Ji mane lydėjo,lydi ir lydės visur – ir vaikystėje, ir tolimose gyvenimo kelionėse, abejonėse, klausimuose, pokalbiuose.Vis prisimenu Jos - Motinos žodžius, pasakytus apie bažnyčią – Betygalos Baltąją katedrą... -Ar žinai kodėl ji man ir mums, vyresniesiems, tokia labai sava ir brangi?..Jos pamatai ir sienos mūrytos cementą užmaišant su ...parapijiečių paaukotais,suneštais kiaušiniais! Kad tvirčiau būtų, kad niekas neišardytų... Ir kai Motinų vaikai – girių broliai – partizanai – buvo suguldomi prie bažnyčios ant bruko, netoli šventoriaus, visiems betygaliečiams pro krauju pasruvusias ašaras rodėsi: tai paguoda, tai Dievo pirštas: ne kur kitur sūneliai-užvadėliai atgulė – bet prie mūsų šventovės, prie mūsų Baltosios katedros! Prieraišumas ir meilė – per grumstą, per bendrą darbą, per pralietą prakaitą ir kraują... Tai nepakeičiama, tai – amžina! Todėl, kad visa tai –Tavo ir Mano gimtinės, tai Mano ir Tavo gyvenimo dalis.
|