ALDONOS DUONA
Trečioji novelė
Duonos paslaptis ne kožnai šeimininkei paklūsta. Dar mažučiukė būdama Aldona vis sukdavosi apie mamos duonkubilį, o, pašovus kepalus į krosnį, ji, dar mergaičiukė, mėgdavo smiliumi nuo dugno pakabinti šlakelį likusio raugo. Beje, ištekėdama už Alfonso, ji neprašė jokios pasogos, o į stiklinaitę, jaunoji nuotaka iš Rimgailų, paslapčia prisigremžė, žinoma, tik...duonos raugo! Ir nesuklydo!.. Aldonos kepta duona tuoj pagarsėjo aplinkiniuose kaimuose. Net pagyvenusios moterys ėjo pas „Stoškių marčią“ ir prašė „pažyčyti“ stebuklingos tešlelės... Bėgo metai...Stoškiai pasistatė namus, įsikūrė Ilgižiuose, augo vaikai, Alfonsas - lyg koks magas lankstė geležį kalvėje, o Aldona?.. Guvios ir svetingos Aldonos krosnis nesnaudė, džiaugėsi sulaukusi uosinių malkų, kurenosi, žaižaravo karščiu, vis laukė su meile šeimininkės rankomis nuglostytų kepalų, įmantrių „pagrandukų“...O paskui?.. O paskui visoje gyvenvietėje pasklisdavo svaiginantys, viliojantys, neišpasakyti kvapai, primenantys rugiapjūtes, kūlimus, rudens talkas, sūrų prakaitą, rugių aruodus...Praeiti pro sodybą, į ją neužsukus, buvo beveik neįmanoma! O tuo metu Aldonos virtuvėje ant balto klevo lentų stalo, apdengti lininiu rankšluočiu, kaip tik ilsėjosi, vėso rusvi, apvalūs, dideli ruginės duonos kepalai, laukdami valgytojų, laukdami išalkusiųjų, kaimynų, pakeleivių,ir, žinoma, svečių... Duonos kepalų sutiktuvės visuomet buvo palydimos apeigomis, svarbiausia - susikaupimo tyla: -Vaikai, štilia!..Nedūkite, nes pluta atšoks, o duona ištiš!.. Ak, ta Aldonos duona!.. Važiuodami pas Stoškius į svečius, visi giminės, visi pakviestieji, tik ir kalbėdavo: kažin kaip Aldonos duona? Turbūt, jau iškepė?.. Ir nebuvo nė karto, kad iš svetingos sodybos būtume išvažiavę ...be kvepiančio puskepalio, be pagruzdėjusios plutos aromato, be gimtinės dvelksmo. Į duonos valgytojų „ačiū ir dėkui“ Aldona atsakydavo tik nusišypsodama, tik pasidžiaugdama, bet neišduodama savo paslapties...
Duona turi būti užmaišoma gimtųjų namų raugu, rauginama klevo duonkubilyje, apglostama švariomis rankomis, apklojama – tik su Meile! Ir tik – lininiu rankšluoščiu!
|