POETO NUŠVITIMAS
...įspūdžių nuotrupos. 1975 ji metai... Eduardas MIEŽELAITIS tada labai, tiesiog vaikiškai, džiaugėsi savo naująja knyga „Č I A L I E T U V A“. Beje, su dedikacija: „Skiriu sūnui Aurimui ir dukrai Dainai – kamieno atžaloms...“ Įžangoje parašyta: „Prieš daugelį metų pradėjau rašyti šią knygą, kurios pagrindinis veikėjas – lyrinė Lietuva. O teisingiau pasakius – Lietuvos lyra, jos pasaka,, jos vizija, nuo seno mūsų liaudies atmintyje žėrinti visomis vaivorykščių spalvomis.[...}Vadinu ją poetinės publicistikos knyga, nes poetinę šių prozinių etiudų atmosferą apsprendė pats objektas – mylimas, darbštus, dainingas mūsų kraštas“. * Knygos sutiktuvės buvo neįprastos, subtilios, tiesiog poeto namuose, dalyvaujant poetams Algimantui Baltakiui, Alfonsui Maldoniui, literatūros kritikui Kaziui Ambrasui, Lietuvos svečiui - turkmėnų poetui Saparmuradui Ovezberdijevui, ir šių eilučių autoriui. Beje, visus vilniečius Eduardas pakvietė su žmonomis, žodžiu, sudarydamas šeimyninę jaukią aplinką ir nuotaiką. ...Jokio oficialumo, poetiška, bičiuliška aplinka, atviri pokalbiai – kartais pertraukiami intarpais – eilėraščių skaitymu. Aptariant išleistą knygą, Eduardas vis grįždavo į 1961 –uosius metus...Juk kaip tik tada, po žvarbių įšalo metų, pasirodė JO poezijos rinkinys „SAULĖ GINTARE“.
Pamenu, jog tada, 1975 metų sausio 18 dienos pavakarį, Eduardas pasakė: „Po „Saulė gintare“ aš troškau, aš privalėjau garsiai ištarti - „ČIA LIETUVA“...O kaip pavyko – spręskite...“ – ir iš senojo 1961metų rinkinio mums visiems perskaitė eilėraštį...
* * *
Šią naktį aš eiles žvaigždėms skaičiau, Kurios mane lyg seserys apspito. Jaunamarčių žvaigždelių dar skaisčiau Man akys švietė ligi žalio ryto. O rytą pulkas aukso vyturių Man atvertė žalių arimų knygą. Ją perskaitęs, dabar balse turiu Man dovanotą jų auksinę stygą. Kur man ją dėti? Neštis į žemes? Ar išbarstyti aukso stygų dainą? Ar reiks poetų dar tokių, kaip mes, Kur pievų stygom skambindami eina? O jeigu niekas tų eilių neims, Aš jas vis vien skaitysiu ligi ryto Žvaigždėms – jaunamartėms ir seserims, - Kurios mane talpiu būriu apspito... * ...Nuo to atmintino poetinio vakaro Žvėryne, Eduardo bute, jau praėjo 41 metai..Atsiverčiau man dedikuotą knygą „ČIA LIETUVA“ – ir ją besklaidant, iš jos iškrito, kaip aš galvoju, reta ir mažai kam matyta nuotrauka – Eduardas! O svarbiausia – linksmas, svetingas, nušvitęs, o jo šypsenoje atsispindi geraširdiška to vakaro nuotaika – „ČIA LIETUVA“...Čia mes!..Buvom, esam ir būsim! Gal tai ir buvo POETO tikrasis nušvitimas, kūrėjo džiaugsmas, tikroji poetinė išpažintis... L i e t u v a i ?
*
|