ADOMAS MICKEVIČIUS... DVASINIAI RYŠIAI
Ar kartais nenutolstame nuo ADOMO MICKEVIČIAUS? Ar pilnai jaučiame jo poetinės Dvasios dvelksmą? * Ištrauka iš VĖLINIŲ“ skyriaus „LIETUVA“
* DVASIA
Žmogau, tu nežinai, koksai esi galingas, Kada mintis galvoj, kaip kibirkštis šviesi, Sušvinta nelauktai lyg žaibas debesy Ir sukuria audras ar lietų išganingą. Galingasai žmogau, o, kad žinotum tu, Jog seka tyloje kiekvieną tavo mintį, Jog laukia jos velniai ir angelai kartu: Ar reiks dangun iškelt, ar pragaran gramzdinti. O tu kaip debesis – pats nežinai gerai, O žmonės! Juk mintis, laisva, nesurakyta, Ji gali sostą griaut ir pastatyti kitą.
Iš „PONO TADO“ – poemos įžanga
*
Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą! Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato, Kas jau tavęs neteko. Nūn tave vaizduoju Aš, ilgesy grožiu sujaudintas tavuoju. Šventoji Motina, Čenstakavos gynėja, Tavim ir Aušros Vartai Vilniuje garsėja. Tu Naugarduko žmones su pilim globoji,
Išgydė ir mane šventa globa tavoji: Kai sergantį mane motutė tau aukojo, Apmirę akys vėl gyvybe suliepsnojo. Ir tuoj galėjau aš prie tavo slenksčio stoti, Kad gražinai sveikatą,Dievui padėkoti. Taip tu ir mus gražinsi į Tėvynę mielą. Dabar tu neški mano ilgesingą sielą Į tas kalvas miškingas, įlankas žaliąsias, Kur Nemunas plačiai banguoja mėlynasis; Į tuos laukus derlingus, pasėliais spalvotus, Paauksintų kviečių, balkšvų rugelių plotus, Kur gintarinės svėrės, kaip pusnis grikučiai, Kur rausta dobilai ir padirvio žvangučiai, O viskas apsupta ežia kaip juosta lygia, Joje laukinių kriaušių šen ir ten pridygę.
{...}
Pro langą jis pamatė vėl stebuklą naują: Kur, būdavo, vien dilgės, kiečiai viešpatauja, Dabar gražus darželis, lysės nuravėtos, O prie takelių puokštės kvepiančios ir mėtos. Greta žemos, lankeliais išpintos tvorutės Kaip juosta vaiskiai švietė baltosios saulutės. Ant lapų dar rasa spindėjo sidabrinė. Stovėjo atokiau pilna vandens skardinė. Ir daržininkės čia ne per seniausiai būta - Tur būt, ką tik išėjo. Dar palinkęs kruta Prie pat vartelių krūmas, ir žymė matyti, Kurią paliko ten maža basa kojytė, Į smėlį kaip į sniegą įspausta baltutį. Įspėti tuoj gali: lengva turėjo būti Ir tekinais smulkių kojyčių žingsniais skrieti Ta, kur nubėgdama beveik vos žemę lietė. * Vertė Justinas Marcinkevičius
|