NESENSTANTYS POSMAI
...1990 –ji metai. Gruodžio vidurys. Operos ir baleto teatras pilnas aistrų: pažadai, abejonės, ateities miražai, net grasinimai...Pasaulis griūna!.. O gal atsinaujina, gal Lietuva atsisako žeminančios praeities, gyvens savo galva? Kai kas pasitvirtino, kai kas nugarmėjo į nežinią!
*
Nelengva tada buvo...Iš rytų į Lietuvą spoksojo perkreiptų veidų fizionomijos!..Ko jiems ten reikia? Ko negana? Keikė, siekiančius savarankiškumo, ieškojo paramos "klupčiukų" gretose, grasino "atšepenčiams"...
*
Gruodžio 10-ji..."Tiesos" pirmame puslapyje pasirodo mano didelis straipsnis "LIETUVA PAVARGO NUO PYKČIO"...Tada - rizikinga, ryžtingas, aiškiai išsakantis negrįžtamą apsisprendimą... Jame be kita ko rašiau:
"Lietuvoje negali būti įgyvendintos tik svetur nusižiūrėtos tiesos. Visuomenė atsidūrė tokioje situacijoje, kurios kol kas anksčiau nebuvo nė vienoje Europos šalyje. Einame alogišku keliu: iš "sumaigyto socializmo", iš skurdo ir nevilties, iš totalitarizmo ir vergovės. Būtina gerai įvertinti savo realijas, kantriai ir atsargiai brendant per ekonomines ir moralines pelkes, paisant savo kūlgrindos! Lietuvoje pasiilgta paprastos kalbos, aiškių sprendimų, blaivaus mąstymo. Žmonėms įgrįsta tušti, patriotiškai nuspalvinti postringavimai. Deja, pasakyti tiesą kol kas ne tik nepopuliaru, bet ir nesaugu. Kas pirmieji nuo akių nubrauks euforinę miglą, kas pirmieji pradės taip kalbėti, kad patys suprastų save, kad ir kiti juos išgirstų bei suvoktų? Gal pabandykime? Lietuvoje labai reikalingi žmonės. Mūsų ne tiek daug, ypač mokančių ir galinčių dirbti. Bet triūsiantis tautos avilys - dar tik graži iliuzija. Jame atsirado ir vis daugiau atsiranda niekam nereikalingų tranų, kopinėjančių suneštą medų. Tūkstančiams pakirpti sparnai ir jiems net uždrausta skristi į medonešio lauką! ViŠtakumas - visuotinė politinĖ liga. Matydami tik save - liekame beviltiŠkai vieniši ir silpni. Apleisti ir juokingi.
Gaila, bet kol kas neturime VISUOTINĖS STRATEGIJOS, VISA APIMANČIOS NUOSTATOS IR ŠAUKIANČIO IDEALO, PROJEKTUOJANT NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS VALSTYBĖS PAMATUS.
Vis dėl to norėčiau pastebėti, kad patvarų, nors ir grubų gelžbetonį, pamato sijas galutinai sutvirtina švelnesni už smiltį cemento miltai. O mums, kaip regis, labiausiai ir trūksta cementuojančio žmogaus jautrumo ir švelnumo, atidos, apskritai - humanizmo. Kas gi išdrįs pakelti žmoniškumo vėliavą, kas sugebės įrodyti, kad gėris - tai kuriančioji jėga ir būtinas atgimstančiai tautai, bėgančiai iš vergijos? O gal reikalinga partijų SĄJUNGA, sakykime, naujo tipo politinė struktūra, kurios viduje būtų šlifuojami DEMOKRATIJOS pradai? Gal toje SĄJUNGOJE gali veikti ir nesutampantys politiniai vektoriai, bet LIETUVAI, jos visuomenei suteikiantys saugų socialinių ir demokratinių pertvarkų pagreitį?"
* TAIP rašiau tą dieną, prieš 27 metus, kai Lietuva tvirtai ir negrįžtamai pasakė "SUDIEV" bei pamojavo Kremliaus bokštams...Ir prasidėjo - - - garsusis ATSISKYRIMO SUVAŽIAVIMAS, davęs aiškų signalą IMPERIJOS subyrėjimui...
*
…Su netikėtu ekspromtu tada, jau gruodžio 10 dieną, tribūnoje pasirodė poetas Algimantas BALTAKIS ir nuščiuvusiai publikai perskaitė eilėraštį „NEGRAŽŪS POSMAI“...Kaip visada – žaismingai, su nepriekaištinga diagnoze, tiesiai į akis, į kaktą! Kibirkščiuojant tiesos iškrovoms...
* ...NEPASENSTANTYS POSMAI, KURIŲ NEVALIA NEŽINOTI.
* * *
Algimantas BALTAKIS NEGRAŽŪS POSMAI Kas su varganu rubliu, Kas su aukso sauja... Po žvaigždėm ir mėnuliu, Aišku, nieko naujo.
Kur valdžia – ten ir lovys. Kur lovys – ten kiaulės. Stumdosi ir kriuksi vis - Gal dar ką iškaulys. Bet yra čia, kiek žinau, Ir šioks toks progresas: Storos stumdėsi seniau, O dabar – ir liesos. Storosios aptingę jau, Mes prie jų pripratę. O liesųjų aš bijau: Ėda – dantys trata!
|