Gal popieriaus trūko, gal beldės į širdį žinia nerami... langai rasomis ašaroti, rūkais atsidusę laukai...
Tą vakarą vieną, tik vieną pirštu rašaluotu rašiau...
ĄŽUOLO ISTORIJA. SENOVĖ IR SENOLIAI |
2017-05-10, 07:17 |
ĄŽUOLO ISTORIJA.
Su Trainiškio ąžuolo griūtimi nyksta ir pagoniškosios legendos Ignalinos r. prie Baluošo ežero esančio Trainiškio k. gyventojams gelia širdį, – kaimo pažiba, seniausias Aukštaitijos nacionalinio parko (ANP) medis – Trainiškio ąžuolas – nedalyvaus gražiausio Europos medžio rinkimuose. Pernai (2016) spalio 5 d. naktį viesulas nuvertė retąjį gamtos paminklą. Kad ir kaip mistiškai skambėtų, medis griuvo tuomet, kai Anapilin vienas po kito iškeliavo visi kaimo senoliai, dar savo vaikystėje žaidę slėpynių galiūno drevėse, keliese mėginę apkabinti daugiau nei 6 m skersmens jo kamieną. Gertrūda RINKŪNIENĖ
Ąžuolas grįš atgal į žemę Nuo senų laikų Trainiškio ąžuole laikėsi aukštai įkeltas apvalus avilys iš medžio kamieno. Sklido pasakojimas, kad meškos ropštėsi ąžuolu smaližiauti medaus, o žmonės prismaigstydavo žemėje smailių mietų ir imdavo pagaliais daužyti medį, kad žvėris krisdamas pasismeigtų. Vaikams šiurpą kėlė toks medžioklės būdas, o grybaujant vis knietėjo apsidairyti, ar netyko kur už pušies ta baisioji meška... Gamtininkai nurodo, kad pagonybės laikus menantis ąžuolas skaičiavo devintą šimtmetį, buvo 23 m ūgio. Senesnis už ANP pasididžiavimą Lietuvoje tėra tūkstantmetis Stelmužės galiūnas, pripažintas 13-uoju Europos medžiu. Tarp trijų ežerų įsikūrusiame Trainiškyje trobos atgyja tik vasarą. Nuolat gyvenama vienintelėje Tamirios Veronikos Žigaitės-Musteikienės šeimos sodyboje. Viena iš Amžinybėn iškeliavusios šeimininkės dukrų, Strigailiškio k. bendruomenės vadovė ir seniūnaitė Rima Grušnienė sakė, jog skaudu net pažvelgt miško pusėn, kur po žiemos stūkso didingo medžio griuvenos. * Kadangi Trainiškio ąžuolas – valstybės saugomas kraštovaizdžio botaninis objektas, parūpo sužinoti jo tolesnį likimą. „Nuo lemtingojo pernykščio viesulo diskutuojama, kaip elgtis toliau, – teigė Ignalinos seniūnas Jonas Polito. – Galima ąžuolo liekanas aptverti, atsodinti ąžuoliuką, padaryti ekspoziciją ar tiltelį virš nugriuvusio kamieno, bet galutinį žodį tars parko direkcija“, – kalbėjo vietinių gyventojų sielvartą atjaučiantis seniūnas. ANP Gamtos skyriaus vedėjas Voldemaras Kutra sakė besilaikantis idėjos, kokia šiandien populiari ir kitose valstybėse, kad ąžuolo lūženas derėtų palikti vietoje. Kad palaipsniui trūnytų, apaugtų kitokia žaluma ir pamažu sugrįžtų atgal gamtai. Senolio buvusią didybę įamžintų informacinis stendas. Neatmetama mintis atsodinti ir palikuonį iš gilės. Medis – auka dievaičiui Žvėrūnui Intriguojančią legendą apie Trainiškio ąžuolą pasakoja Šiaurės rytų Lietuvos kraštotyrininkas Antanas Karmonas savo knygoje „Lietuvių genties didkelis“. Cituodamas istoriką E.Gudavičių, autorius teigia, kad karaliaus Mindaugo seserėno Treniotos valdomis galima laikyti Nalšią, Ginučių apylinkes, kur XIII a. buvusi Linkmenų pilis. Rudenį po sėkmingos medžioklės dievaičiui Žvėrūnui būdavo atsidėkojama Treniotiškio ąžuolyno alke deginant aukas. Lietuvos valdovas – Didysis kunigaikštis pasodindavo ąžuoliuką. „Amžių kaitoje retėjo ąžuolų giraitės, keitėsi medžių kartos. Tik buvusio alko kalvos papėdėje išliko šakotas ąžuolas... Kadangi kaimynystėje įsikūręs Trainiškio kaimelis, tai ir ąžuolas vadinamas tuo vardu“, – rašo A.Karmonas. * Legenda patiko Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai, kuris vasarodavo netolimuose Kirdeikiuose pas bičiulį parapijos kleboną Juozą Breivą. Prezidentas užsiminęs, kad būtų kilnu tęsti šalies valdovų tradicijas, sodinant ąžuolus istoriškai reikšmingose vietose. Tačiau už 3 km nuo Trainiškio – Vaišniūnuose tarpukariu buvo Lietuvos-Lenkijos pasienis, ėjo demarkacinė linija, todėl prezidentui dalyvauti akcijoje buvo nesaugu. A.Smetonos ąžuoliuką sodinti patikėta pasienio policininkams. Norėdami įsiteikti prezidentui pareigūnai persistengė, rašo A.Karmonas, ir medelį pasodino ne legendiniame Treniotiškės ąžuolyne, bet Ginučių piliakalnyje tarp Ūkojo ir Linkmeno ežerų. Dar užkėlė ir paminklinį akmenį su atitinkamu užrašu. Pokariu “smetonišką” akmenį naujoji valdžia nurito ežeran ir paskandino. Žygeiviai 1995 m. jį ištraukė ir vėl sugrąžino ant piliakalnio. Savo vardo ąžuoliuką pasodinti panoro ir prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas. Tačiau politiniai oponentai pasipriešino, neva ilgaamžiai medžiai darkys piliakalnio paviršių. Tada A. M. Brazauskas du ąžuoliukus pasodino ant kaimynystėje esančios pagoniškos šventvietės – Ladakalnio šlaite. Istorikai puoselėjo mintį, kad laikantis autentikos vertėtų atkurti Treniotiškės ąžuolyną, kur visi Lietuvos prezidentai po inauguracijos pasodintų savo medelį. Panašu, kad su paskutiniojo pagoniškos alkavietės ąžuolo griūtimi ši idėja taip ir neįsikūnys. Kodėl taip gerbiami ąžuolai? Su šio medžio vardu susijusi gausybė Lietuvos vietovardžių. Priskaičiuojama 15 Ąžuolynių, 10 Paąžuolių, 9 Ąžuolytės, 7 Ąžuolijos, 5 Paąžuoliai. Lietuvoje teka trys Ąžuolynai, dvi Ąžuolupės, ne vienas Ąžuolų upelis, telkšo keturi „ąžuoliniai” ežerai. Ąžuolas vietovardžiuose paminėtas net 74 kartus. Galingasis medis lietuviams ir maistas, ir vaistas. Medžioklės ąžuolynuose būdavo sėkmingos, nes šie medynai vilioja šernus, kitus kanopinius žvėris. Iki bulvių atsiradimo ąžuolų gilės buvo puikus pašaras kiaulėms. Badmečiu žmonės gilių miltus maišė į duonos tešlą, virė kvapnų gilių gėrimą. Jaunų ąžuoliukų žievė plačiai naudota ir odai rauginti, ir linų drobėms marginti, ir kaip vaistas. Šaltiniai byloja, kad XVI a. ąžuolynai Lietuvoje sudarė 15-20 proc. visų miškų ploto. Šiandien ąžuolynų Lietuvoje mažiau. 2005 m. ąžuolai augo tik 37,3 ha plote, nors tam tinkamų plotų esama per 66 tūkst. ha. * Aplinkos ministro įsakymu buvo patvirtinta Ąžuolynų atkūrimo valstybiniuose miškuose programa, kurios tikslas per 2006–2021 m., padidinti ąžuolynų plotus beveik iki 48 tūkst. ha arba 2,4 proc. visų miškų ploto. |