POEZIJA – KAIP ATSIKVĖPIMAS,

ĮTRAUKIANT GURKŠNĮ OZONU PRISOTINTO ORO...

...neprisirišti prie „nuzulinto poetinio stulpo“...

...išeiti į plačias lyrikos pievas...
...netikėtai, kaip drugelį, pamatyti plevenantį posmą...pamojuoti jam ir – atsisveikinti...
...alsuoti stebuklingais, dar neužuostai aromatais...

...nustebti, kai tavo širdis pajaučia visatoje spurdenančios širdies pulsą...

...poezija – nelengvai suvokiama jausmų erdvė...Įsivaizduokime – skriejame virš Ararato, Monblano, kartais pasukame link Everesto...vieniši ir laimingi...

*

... taip dabar aš skaitau poeziją...tiesiog tampu sklandytoju...ir tai mane išlaisvina...aš jos nei vertinu, nei analizuoju - aš ja - alsuoju...

*

Miklošas RADNOTIS (1909 – 1944)- vengrų poetas

*

KAIP JAUTIS

Aš gyvenu ligi šiolei, kaip jaunas jautis gyvena,
kurs nuobodžiauja tarp karvių, sugulusių popiečio saulėj,

Bėga ratu ir nežino, kam savo galią parodyt,

Ir, užsidegęs žaismu, putų vėliavą skleidžia iš prusnų.
Purto jis galvą piktai ir galingais ragais skrodžia orą,
plyštantį kaip gelumbė, ir nuo jo siautulingo bėgimo

Po įbaugintą ganyklą lekioja žolė ir grumstai

Aš ir dabar gyvenu kaip jautis, tačiau kaip tas jautis,

Kurs apmiršta staiga vidur pievos, žiogų karalystėj,

Uosto jis orą. Ir jaučia, kaip stirninas baugiai sustoja

kalno šlaite ir kaip klausos, pastatęs ausis, ir su vėju,

Nešančiu kvapą vilkų, išsigandęs per girią nuskrieja, -

Uosto jis orą, tačiau nuo pavojaus nebėga stirnos;

Regi vaizduotėj jisai: laikas ateis, ir jis grumsis,

Kris, ir jo kaulus vilkai išnešios po apylinkę plačią, -

Stovi jisai ir liūdnai mauroja į riebųjį orą.

Šitaip ir aš, tartum jautis, grumsiuos ir mūšyje krisiu,

Ir būsimosioms kartoms mano kaulus išsaugos šis kraštas.

(1933)

*

Vertė Algimantas Baltakis,

„Vengrų poetai“, „Vaga“, 1972 m.

*

TRYS SERBŲ POETAI
APIE POEZIJĄ

( Iš knygos „XX A. SERBŲ POETAI“, Vaga, 1988 m.)

*
LIUBIŠA DŽIDŽIČIUS
*
ŽIOGELIO LAIMĖJIMAS

Ereliai dėl laisvės nemirtingos kovoja,
paskui mirtingi
vėliavose plevesuoja.

Liūtai dėl laisvės nemirtingos kovoja,
paskui mirtingi
vėliavose plevesuoja.

Vien tas, kuris tartum žiogelis smuikuoja,
amžinai apie laisvę
svajoja,

Vien tik tas bekraštėj floroj ir faunoj

Nematomas

Ne vėliavom –

Daina ją įgyja.
*
Vertė S. Sabonis

*
IZETAS SARALIČIUS

ŽVIRBLIS PAKURSTĖ STRAZDĄ...

Žvirblis pakurstė strazdą

Giedoti pakeltu balsu.

Karklyne abudu brazda,

Siekia valdžios, net baisu.

Iškyla nauji poetai

Su abėcėle nauja.
Vieni apie laisvę gieda,

Kiti gi – naudojasi ja.
*

Vertė Algimantas Baltakis

*

STEVANAS RAIČKOVIČIUS

EILĖS IR MIRTIS

Šiam eilėraščiui, žinau, aštrumo stinga.
Jis ramus ir visiškai tylus.
Teka jis iki ribos lemtingos,
Kur vilioja duburys gilus.

Be sunkių jis žodžių – galit kaltint,
Nors aitrių garsų nemėgs kai kas.
Jis – ne vaistai, gydantieji galvą
Ir skausmų sukreivintas rankas.

Šis eilėraštis gal panašus į slėnį,
Stingsta vilkas – toks graudus – jame.
Šis eilėraštis į tamsą sėlins:

Nieko nematau, tik tamsios plėnys,
Garsas juodas ritasi žeme,
Tempia jis mane į tolį lėną.

*

Vertė Jonas Jakštas