KATINUKAS
AIŠKINA PASAULĮ

 (PASAKOJIMAS SU ŠYPSENA. įŽANGINIS VARIANTAS...DIDELĖ GALIMYBĖ KRITIŠKAI PAŽVELGTI Į  VISUOMENĘ, JOS NEERZINANT...)

   Tai nutiko priemiesčio viloj, beveik kaime.Šeimininkė Honorata, linksmų plaučių moteris, vis sugalvodavo ką nors keisto. Taip ir dabar. Kai višta jau perėjo ir nekantriai laukė geltonsnapių, ji į perekšlės gūžtą įdėjo ir du...anties kiaušinius...ir...Ir dabar, kai višta vedžiojasi savo šeimyną, ančiukai cyp-cyp-cyp kompanijos nepaveja. Gerai tik, kad plačiasnapius ėmė globoti smalsus katinukas Rainius. Trijulė greitai susidraugavo, kaip sakoma, susigiedojo. Žinoma, pats vyriausias, ir pats aktyviausias – Rainiukas.Jis ir tapo ne tik ančiukų draugu, jų patarėju bei sergėtoju, bet ir pasaulio aiškintoju.
   -Šeimininkai mūsų geri ir malonūs, - kaip paprastai savo pamokas pradeda Rainius, - tačiau jie keistoki...Atkreipkit dėmesį - visas jų gyvenimas sudėtas į dėžes...Namas – tai didelė dėžė, o joje – šimtai dėžučių...
   -Kva-kva...- nieko nesuprasdami kraipo galvas ančiukai, o jų snapai dar labiau išsiplečia ir pagelsta.
   -Paaiškinsiu konkrečiai...Prisimenat, virtuvėje stovi aukšta ir balta dėžė...Iš kur man teta Honorata paduoda pienelio?..Iš šaldytuvo!..Ten pilna visokių skanėstų...Ir jus pamaitina kruopomis, išmirkyta batono plutele...Štai taip!.. O kai šeimininkai pavalgo, jie susirenka prie dar keistesnės dėžės...Tik cikt!..spūsteli Honorata mygtuką, ir iš jos pradeda lįsti begalės padarėlių, žmogeliukų, pabaisų...Kartą pamačiau ir daug pelyčių...Šokau vieną pagriebti už uodegos, tačiau atsitrenkiau į stiklą ir užsigavau nosytę...Bet tiek to...
   Ančiukai kraipo snapelius, tiki ir netiki Rainiaus pasakomis, tačiau, kuo toliau, tuo labiau domisi gyvenimo dėžutėmis.
   -Kva-kva!..Dar, dar...- nerimsta geltosnapiai.
   Katinukas - ne tinginys pasakoti, prisiminti, pokštauti...
   -Šeimininkų miegamajame yra labai didelė dėžė...- tęsia Rainius.-Tai Honoratos karalystė. Kartais ir aš į ją įsliūkinu...Ir ko tik joje nėra...Suknelės, sijonai, švarkeliai...Pažaidžiu – ir tuoj pabėgu, nes dėžėje oras tvankokas, tamsu, o tarp rūbų rūbelių skraido juodi mažyčiai drugeliai...Ne, ne drugeliai! Ir juos vadina kandimis...Tai kandys be dantų, bet sukandžioja pačias brangiausias Honoratas sukneles...
   Ančiukai bando nusijuokti, bet jiems šypsotis trukdo platūs snapai. Tai pastebi ir Rainius, todėl temos nekeičia.
   -Šypsotis sveika...Vos nepamiršau...Prie tos dėžės durų yra pritvirtinta stebuklinga lenta...Kodėl stebuklinga?..Na gi, kai Honorata prie jos prieina su mažyte mažyte dėžute ir iš jos išsiima įvairius šepetėlius, teptukus, buteliukus, tai ant tos lentos šeimininkė pradeda...paišyti save...Pirmiausia juodu angliuku nubraukia antakius, raudona tūtele – lūpas, kažkuo tai švelniai pagražina skruostus...Ir gražiai gražiai nusišypso...Po to įsisėda į dėžę ant ratų – ir išvažiuoja...

                                         (b.d. arba bus daugiau)