KODĖL TAIP SAVE NEGAILESTINGAI DUSINAM?
*
GAL PASKAITOM JONO BILIŪNO
„LAIMĖS ŽIBURĮ?“
*

    Kodėl mes taip save negailestingai dusinam?
Net nedrąsu ką nors kaltinti. O dvasinė sumaištis didelė. Gal aš ir klystu, bet man regis, kad mus slegia istorinis tingulys ir persekioja vištakumo sindromas – trukinėja praeities ir dabarties saitai, miglotai suvokiame kultūros raidą, nepadarę, kas svarbiausia, griebiames atsitiktinių smulkmenų.
     Tarkim, kad ir toks pavyzdys. Kultūros patriarchai J. Basanavičius ir M.K. Čiurlionis dėjo daug pastangų, kad Vilniuje būtų Tautos Namai, tačiau mums tai nė motais!..Pasiginčijom, pamitingavom – ir dabar ko gero greičiausiai imsimes atgaivinti „sovietinį monstrą“ – sporto areną!?.

*
     Kaip baigsis Vyčio konfliktas – taip pat miglota, nors itin simptomiška istorija. Nugali projektas, neturintis „emocinių argumentų“, o tuo labiau – dvasinio polėkio...Blindažas, bunkeris, žeminė...Giraitė...Gal žalia pievelė...Gal gėlytės žydės, gal vaikučiai bėgios, gal grybai augs?..

*
     Kodėl mes taip save negailestingai dusiname?

*
     Pakelkime žvilgsnius nuo varganos, pilkos, bet mylimos savo Žemės, prisiminkime nors Vincą Kudirką, jo TAUTIŠKĄJĄ GIESMĘ – tą nuolatinį širdies virpulį!
*
     Šiandien išdrįstu priminti Jums ir Joną Biliūną, jo nuostabiąją pasaką „LAIMĖS ŽIBURYS“, parašytą 1905 metais balandžio mėnesį 15 dieną.
     Paskaitykite, būtinai paskaitykite primirštą kūrinį – svajonę apie Lietuvos laimės ir laisvės siekimą, jos veržimąsi į Šviesą.

*
     O, jeigu surastume lietuviškąjį skulptorių – RODENĄ!..Kaip atgytų KALNAS, į kurį kopė tūkstančiai tūkstančių lietuvaičių!

*

LAIMĖS ŽIBURYS

       P A S A K A

   Ant aukšto stataus kalno pasirodė stebuklingas žiburys. Žibėjo jis kaip žvaigždė, apsiaustas šviesiu ratu iš aukso raidžių.Pamatę tai žmonės ėjo prie kalno, stebėjos į žiburį, bet, negalėdami ant to kalno užlipti, negalėjo įskaityti aukso raidžių. Ant galo atsirado jaunikaitis, kuris susirinkusiai miniai perskaitė: „ŽMONIŲ LAIMĖ“. Pasklido apie tą garsas po visą šalį, visur tik apie tą ir tekalbėjo. Bet niekas negalėjo gerai suprasti ir kitiems išaiškinti, ką tie žodžiai reiškia. Ištisas dienas ir naktis budėjo žmonių minios prie kalno, vienos nueidamos, kitos ateidamos, ir laukė naujo dar didesnio stebuklo ar išaiškinamo senojo.
   O žiburys vis negeso, bet vis labiau žibėjo, aukso raidės vis labiau blizgėjo....
   Ir štai vieną naktį atėjo prie tų žmonių žilas senelis ir paklausė jų:

   -Ko jūs čia susirinkote ir laukiate?
   Atsakė minia:
   -Štai pasirodė ant kalno žiburys su nuostabiu parašu, o jo mes nesuprantame.

   -Aš jums išaiškisiu, - atsakė senelis. –Šitas žiburys tat jūsų laimė; tas, kuris užlips ant to kalno ir prisilies to žiburio, visus žmones padarys laimingais.
   Nudžiugo minia ir sujudo kaip jūra. Nors kalnas aukštas ir status buvo, bet pilnos džaiugsmo žmonių akys žiūrėjo į jo viršūnę kaip į saulę: daugelis jau rengėsi lipti.
   -Palaukit, aš dar nepabaigiau! – sušuko senelis. –Ne taip lengva, kaip jūs manote, to kalno viršūnę pasiekti; tuos, kurie lips, baidys iš visų pusių baisiausios šmėklos, rėkaus ir kauks įvairiausiais balsais, šauks ir trauks juos atgal. Ir tie, kurie išsigąs jų, atsigręžę pažiūrės žemyn ar iš neatsargumo paslydės nors kiek, - tuoj pavirs į akmenį. Daug aukų pareikalaus žmonių laimė! Net ir tie, kurie užlips ilgainiui ant kalno ir prisilytės stebuklingo žiburio, vienam akies mirksny pavirs į akmenį: tik savo mirtimi atneš jie laimę kitiems...Bet kada tai atsitiks, paliestas žiburys subyrės į nesuskaitomą daugybę žiburėlių, kurie nusileis nuo kalno žemyn, išsisklaidys po jūsų namus ir gryčias, įeis į jūsų protą ir širdis, - ir tada būsite laimingi!..
   Tai pasakęs senelis pranyko.

*
   Nuliūdo minia, tuos jo žodžius užgirdusi: atsiduso kaip vienas žmogus ir žemai žemai palenkė savo galvas. Jų akyse buvo jau nebe džiaugsmas, bet nusiminimas; nebeartinos jie dabar prie kalno, bet nuo jo tolintis pradėjo...Niekas savo gyvasties nenorėjo aukoti. Ir ne tik ką savo gyvasties nenorėjo aukoti: dar ir vieni kitus nuo to atkalbinėjo. Tėvai gailėjo savo vaikų, merginos jaunikaičių, vaikinai savo mylimųjų, seserys brolių: vieni saugojo kitus, drebėjo dėl vienas kito.

*

   Bet atsirado drąsuoliai. Nedaug tokių buvo, vienok jų skaitlius vis augo. Slapta vienas nuo kito, sūnūs ir dukterys bėgo iš tėvų namų, labai retai jų laiminami, dažnai keikiami ir visados apverkiami; įsimylėjusieji jaunikaičiai ir merginos skyrėsi, vieni kitiems iškalbinėdami, - ir tik kurie ne kurie iš jų ėjo stipriai rankas sunėrę...Ir ėjo šitie drąsuoliai prie kalno savo gyvasties už žmonių laimę aukotų, užmiršdami savo ypatas, savo mylimuosius...

   Sunkus, erškėčiais išklotas buvo jų kelias. Gana buvo mažiausio neatsargumo, ir nelaimingieji slydo nuo stataus kalno žemyn ir virto į akmenis. O visokios šmėklos, tarsi pragaro dvasios, lakstė aplinkui baisiausių nebūtų žvėrių pavidale, gąsdino iš visų pusių, kaukė vilkais, cypė gyvatėmis, lojo šunimis. Nuo tų įvairių balsų ir baisybių sukės drąsuoliams galvos, vargo kūnas, ir nusilpę jie krito žemyn, pavirsdami į akmenis.
   Bet kritusiųjų vieton ėjo ir ėjo naujos drąsuolių minios ir lipo ant kalno. Visą kalno apačią apsiaupė aukšta akmenų siena: tat buvo žuvusiųjų kūnai.
   Šalies gyventojai tolinosi dabar nuo to kalno kaip nuo baisiausios ligos ir maro. O tie, kuriems brangios ypatos tenai pražuvo – tėvams vaikai, merginoms jaunikaičiai, vaikinams mylimosios`, - draskydamies ant savo galvų plaukus ir liedami ašaras, skendo nelaimėse ir keikė tą žiburį...Kalnas pavirto į baisiausių nelaimių ir prakeikimo vietą.

*
   Bet nenutūrėjo tat naujų drąsuolių minių nuo aukų ir pasišventimo. ŽUVUSIŲJŲ DRAUGŲ DVASIA GIMDĖ JŲ ŠIRDYSE NEAPSAKOMĄ STABUKLINGĄ GALIĄ: JIE ĖJO ANT TO KALNO NEUŽSILEISDAMI PASKUI VIENAS KITĄ.
   Iš pavirtusiųjų į akmenis žmonių kūnų aplink senąjį kalną augo kitas kalnas, kurio viršūnė kaskart vis labiau ir labiau artinosi prie žiburio. Paskesniosioms drąsuolių minioms vis lengviau buvo lipti...Bet ne vieni jau metai aukų ir pasišventimo praėjo, o vienok dar nė vienas iš lipančiųjų nepasiekė kalno viršūnės; nepasilytėjo stebuklingo žiburio. Šalies gyventojai tai svajotojais ir bepročiais juos vadino, tai gailėdamies jų verkė; bet nemažai ir tokių buvo, kurie iš jų tik juokės ir tyčiojos ir džiaugės, kad jie žūsta.

*
   BET štai vieną gražią pavasario dieną nesuskaitoma drąsuolių minia – jaunikaičių ir merginų, vaikų ir suaugusių vyrų, išblyškusių ir nuvargusių, - vėl priėjo prie kalno. Visų akyse švietė viltis ir drąsa, meilė ir pasišventimas. Suriko visi galingu balsu ir kaip sukilusių jūrų bangos puolė prie kalno.Iš visų pusių šmėklų baidomi ir persekiojami, lipo ir lipo jie akmenimis aukštyn, visą kelią išklodami naujais savo kritusiųjų draugų kūnais. Juo aukštyn, juo retyn jų skaitlius ėjo. Šitai tik saujelė beliko. Bet jau visai visai jie nebetoli viršūnės...Nebegirdėjo jie šmėklų kaukimo, nebematė jų bjaurių veidų, jų blizgančios akys įbestos buvo į žiburį ir negalėjo nuo jo atsitraukti: juk tai buvo jų vargingos kelionės galas, tat žmonių laimė jų akyse stovėjo ...

   DAR du trys draugai krito, ir likusieji pasiekė viršūnę...Sušuko linksmu galingu pergalėjimo balsu, ir visi kaip vienas nutvėre savo rankomis žiburį. Visi vienam akies mirksny pavirto į akmenis...

*
   IR O STEBUKLAS!
   Visos šmėklos pražuvo, o paliestas žiburys subyrėjo į nesuskaitomą daugybę žiburėlių, kurie kaip krintančios iš dangaus žvaigždės nusileido nuo kalno žemyn, nušviesdamos visą šalį. Tos šalies gyventojai staiga pajuto savo laukuose, namuose ir gryčiose ypatingą malonią šviesą, savo širdyse ir galvoje – neapsakomą ramumą. Akies mirksny sutrupėjo nelaisvės pančiai, išnyko tarp žmonių neapykanta ir visokios skriaudos ir neteisybės; visi pasijuto lygiais ir laimingais, visi gėrbė artimą ypatą ir žmogaus tiesas. Atsirado tarp žmonių laimė…
   Pamatę save ir kitus taip atsimainiusius, atspėjo žmonės ir tos atmainos priežąstį. Atsiminė stebuklingą žiburį ir visi, kaip vienas, skubinos prie iškeiktojo kalno pažiūrėtų. Bet susirinkusios žmonių minios žiburio jau neberado. Net senojo kalno nebesimatė: visas aplinkuii, nuo apačios ligi pačiai viršūnėlei, buvo apsiauptas akmenimis. Visa dabar žmonės suprato ir su pagarba nulenkė savo galvas žemyn: tat buvo jų išganytojų kūnai, kurie, patys numirdami, jiems atnešė laimę...

*
   Ir nuo tos dienos keikiamasai seniau kalnas buvo pramintas garbės ir laimės vieta; nuo tos dienos jis tapo istoriškuoju žmonių gyvenimo paminklu. Dabar gyventojai ne tik nuo jo nebebėgo kaip nuo ligos ir maro, bet eidami pro šalį su pagarba ir meile lenkė žemyn savo galvas, atsimindami žuvusiuosius šalies atliuosuotojus. Iškilmingai šventė kasmet žmonės išvadavimo dieną kaip didžiausią visos šalies šventę. Tą dieną rinkosi jie prie kalno, apsitaisę gražiausiais rūbais. Su žaliais ant galvų vainikais ėjo jaunos merginos; puikiausius žolynus nešėsi rankose gerbiamos moterys; aukštai iškeltos vėliavos plevėsavo tvirtuose jaunikaičių ir vyrų delnuose, o pirma visų puikiausiais vežimais baltai apsitaisę važiavo nekalti vaikai...Visi buvo linksmi ir laimingi.
   PRISIARTINĘ PRIE KALNO IR APSIAUTĘ JĮ APLINKUI, LINKSMAIS IR GRAŽIAUSIAIS BALSAIS DAINAVO JIE LAISVĖS IR LAIMĖS DAINAS, BARSTĖ ANT KALNO ŽOLYNUS, DĖJO VAINIKUS, GARBINDAMI SAVO ŽUVUSIUOSIUS ATLIUOSUOTOJUS....VISĄ TĄ DIENĄ LINKSMAI GRIEŽĖ MUZIKA.
   Ir tą šventę apvaikštinėjo kas metai; kas metai garbino savo laisvės ir laimės dieną. Pražuvusiųjų vardus įrašė istorijos knygon aukso raidėmis, o jų gyvenimo ir darbų paskesniųjų žmonių eilios mokės kaip poterių ir katekizmo...Ir visi buvo laimingi...
*
Ciurichas, 1905. IV. 15