Gal popieriaus trūko, gal beldės į širdį žinia nerami... langai rasomis ašaroti, rūkais atsidusę laukai...
Tą vakarą vieną, tik vieną pirštu rašaluotu rašiau...
NEpamirškime: OSKARAS MILAŠIUS |
2017-12-09, 11:11 |
O S K A R A S M I L A Š I U S : prancūzams sekė lietuviškas pasakas... * OSKARAS MILAŠIUS - didis Nuo 1920 metų OSKARAS MILAŠIUS buvo paskirtas LIETUVOS ATSTOVU PRANCŪZIJOJE. * Su Oskaro Milašiaus literatūriniu palikimu susidūriau Paryžiuje, berods, 1988 metais.O buvo taip...
Pasakos – pasaulio tautų išminties lobynas. Tad nenuostabu, kad Lietuvos leidėjai visada noriai lietuviškai leido pasakų knygas, o jas mielai skaitė – ir jaunas, ir senas. Savo gimtąja kalba mes galime skaityti bene 60 tautų pasakas!.. Rašytojas, vertėjas ir geriausiųjų užsienio rašytojų kūrinių, pasaulio tautų pasakų bei legendų propaguotojas PRANAS MAŠIOTAS dar XX amžiaus pirmoje pusėje mums padovanojo savo nuostabią biblioteką, kuri ir šiandien nėra pamiršta, labai mėgiama jaunųjų skaitytojų. Lietuviškai prakalbinti pasaulio didžiuosius rašytojus – tai didi tautos ugdymo misiją, gimtosios kalbos tobulinimas, aukštas visuomenės kultūrinės brandos rodiklis! Pagirtina, kad ir šiandienos leidėjai tęsia mūsų kultūros gyvybingą tradiciją – į lietuvių kalbą išversti pačius talentingiausius, pačius nuostabiausius kitų tautų rašytojų kūrinius. * Bet, turbūt, jau laikas pasakyti, kodėl pradžioje aš užsiminiau apie nepaprastą žmogų – mūsų tautos pasididžiavimą – rašytoją OSKARĄ MILAŠIŲ? -Aš esu lietuvių poetas, rašantis prancūziškai, - apie save yra pasakęs šis žmogus ir dar akcentavęs, jog Lietuva – “mano baltiška tėvynė”. Ir dar. 1920 metais šis poetas buvo paskirtas pirmuoju Nepriklausomos Lietuvos valstybės pasiuntiniu Paryžiuje ir tapo aktyviausiu lietuvių kultūros propaguotoju Vakarų Europoje. Jis ne tik prancūziškai rašė eilėraščius, romanus, bet į prancūzų kalbą išvertė 34 lietuvių liaudies dainas, prancūziškai, ir gana savitai, perpasakojo geriausias lietuvių liaudies pasakas. Prancūzijos šviesuomenė didžiai vertina Oskaro Milašiaus kūrybą. Deja, Lietuvoje šis taurus ir talentingas žmogus nėra pakankamai žinomas… Oskaro Milašiaus knygą “LIETUVIŠKOS PASAKOS”, kurios sugrįžo pas mus, (ar ne keista?), išverstos iš…prancūzų kalbos…tik 1989 metais! O geriau pažinę Oskaro Milašiaus kūrybą, susitikęs prancūzą, Paryžiuje ar Lijone, neraudonuodamas ir oriai galėsite drąsiai pasakyti: AŠ ESU LIETUVIS –OSKARO MILAŠIAUS TAUTIETIS!
* + * Keletas trumpų pasakaičių iš knygos "LIETUVIŠKOS PASAKOS", kurias O. Milašius pasekė prancūzams:PUPA * Kitą sykį buvo senelis ir senelė. Juodu sijojo rėčiu pupas. Besemdami nuo žemės vieną pamiršo. Ir štai ji sudygsta, ima augti, auga, auga ir praauga lovą. -Klausyk, tėvai, - sako senelė, - griebk kirvį ir perkirsk lovą. Pasakyta – padaryta. Pupa išauga iki lubų. -Nagi, tėvuk, griebk kirvį ir prakirsk lubas. -Tuojau, tuojau. O ponia pupa vis auga ir auga ir netrukus pasiekia stogą. -Prakirskim stogą, - pataria senelė. -Ir prakirskim, ir prakirskim. Ir štai pupa jau padebesiuos. Vis aukštyn, aukštyn stiebias be atvangos. Ponia pupa įžengia į dausas. O ką gi sako mūsų senelė? -Reikia iškirsti skylę danguje. Seneliui tai juokų darbas. Brolis ir sesuo ropščiasi pas Dievulį. Dievulis juodu pasitinka, pamalonina, apipila dovanomis, paskui siunčia namo. Pasklinda kalbos apie tą nutikimą: visi kad puls lipti į dangų. Bet pupai netrukus tai pakyri. Ji sutraška, įtūžusi, nulūžta, ir visi lipikai būpt ant žemės. Vienas išsisuka koją, kitas riešą, o kiek praskeltų galvų, pamuštų akių ir įsikąstų liežuvių!.. Tikrai gražus buvo sapnas…Bet jau gana apie tą pupą!
KODĖL KIŠKELIS ŠYPSOSI LIGI AUSŲ * Bėga kiškelis į tvenkinį skandintis. Susitinka genį. -Ko tu toks nusiminęs? Kur bėgi? -Kaip aš nebūsiu kaip žemę pardavęs? Niekas manęs nebijo, o aš, net lapui nukritus, drebu iš baimės. Bėgu skandintis. Geriau jau va šitaip baigti gyvenimą. -Nekvailiok, dumk ir pasislėpk krūmuose, o kai ateis avys, vienu šuoliu pulsi iš savo slėptuvės. Jos baisiai tavęs persigąs, duodu žodį. -Gal ir gerai patari. Ir štai mes krūmuose… Ateina avys…Nagi šok!..Avys bėgti, kiškelis juoktis. Jis taip nuoširdžiai juokėsi, kad ir po šiai dienai šypsosi ligi ausų.
VARLĖS, SAULĖ IR DIEVAS * Vieną dieną varlės gavo žinią, jog Saulė ruošiasi tekėti. Jos tuojau sušaukė seimą, o šis savo ruožtu pakvietė žynius. Jų pranašystės, deja, nieko nenudžiugino. -Ką! Ką! – suklego jie, ir tie žodžiai sukėlė didįjį kvaksėjimą amfiteatre ir tribūnose.. – Argi nežinote, kad jau apie birželio mėnesį Saulė, net netekėjusi, išdžiovina gausybę mūsų raistų ir pelkių? O kas gi bus, dangau, kai tapus žmona ir motina, ji panorės numalšinti viso žvaigždyno troškulį? Bene ji neišsekins tvenkinių ir upių? Keliauki, neapdairioji ir tuščiagarbė gentie! Keliauki pas gerąjį Perkūną! Šokli plėviakojė gentis apgulė dangaus sosto pakopas. Bet dėl keisto sutapimo Dievo tądien nebuvo. Saulė nugirdo apie sąmokslą, ir kišimasis į jos vėlyvos meilės reikalus skaudžiai užgavo senstelėjusią įsimylėjėlę. Ji palinko prie tykaus vandens veidrodžio pasižiūrėti į savo veidą ir, įsitikinusi, jog jis dar labai skaistus, abejingai, bet pakankamai garsiai, kad girdėtų visas varlynas, ištarė šiuos įsidėmėtinus žodžius: -Pasaulyje nėra nieko gyva, ko negaivinčiau savo išganingais spinduliais. Bet su šia prakeikta gimine, kuri pageidautų, kad aš atsižadėčiau vedybinio gyvenimo malonumų, nuo šiol amžinai nutraukiu santykius. Sulig šiais žodžiais varlės pajuto gyslose stingstant kraują, Jos sulindo į slapčiausius urvus, ir nuo to laiko, susigėdusios ir sąžinės graužiamos, šaukia seimus tik nakčiai leidžiantis ir įkyriai skundžiasi vien šaltiems ir išblyškusiems tamsybių dievaičiams.
|