KAIMAS, KUR NIEKAS NESIPYKDAVO Sokaičiai?
Kaip jų neprisiminsi?..Pamenu, pamenu...Senelis Felicijonas rytais žadindavo: „Laikas keltis...Sąsiuviniai laukia, negražu bus, jei pavėluosi...“ Ir aš, su šiltu pienu užkramtęs juodos duonos, čiupdavau „veršenikę“ - iš lentelių sukaltą dėžutę , ir bėgte - pasukdavau vieškeliu link Betygalos, ir už gero kilometro, lodindamas Petrusevičiaus bei Kondreckio sodybų šunis, pasiekdavau Eimučio mokyklą. O ten jau šurmulys, jau alasas, jau klumpių dundėjimas! Tuoj suskambės tetos Eimutienės skambalas, tuoj aplinkinių kaimų vaikai sugužės į klasę, kurioje – keturiomis eilėmis surikiuoti suolai – kiekvienam skyriui po vieną.
*
Sokaičiai!
Dabar, kai toleranciją tik sapnuojame, galiu pasakyti, jog tai kaimas, kuriame niekas nesipyko, ir kuriam ne prie veido buvo patarlė: riejasi kaip šuo su kate...Kad taip gali būti, patvirtina ir mano parinkta iliustracija.
* Tad keli žodžiai apie Eimutynėje veikusią pradžios mokyklą.Eimučiai (Eimutavičiai) –Sokaičių ūkininkai - pradžios mokyklai „paliocavojo“ - skyrė pusę savo gyvenamojo namo – mokinukams didelį kambarį, ir kambarėlį – mokytojui. Patys gyveno gerokai susispaudę, kukliai, tačiau tai jiems netrukdė ...mylėti vaikus, jais rūpintis, jiems padėti. Būdavo ir taip, jog Eimutienė-mama, ne vienam vargingiau gyvenančiam vaikui, pasiūlydavo ir sriubos, bulvinių blynų, duonos su pienu ar „bulbienės“, kaip pas mus sakydavo...Žodžiu, geroji teta mus savotiškai globojo ir buvo praktinio gyvenimo „mokytoja“ be algos... Pradžios mokykla pas Eimutį veikė itin sunkiu laikotarpiu.Tai 1940- jų metų netikėtos ir skaudžios permainos, svetima ir grubi valdžia, kaimus sukrėtę trėmimai į Sibirą, pagaliau 1941-ji - karas, rudoji okupacija, nekaltų žmonių žūtys, alinanti nežinia, nepritekliai, kartais ir pusbadis gyvenimas...Tačiau vis tik tai mokyklėlėje žiburėlis švietė, žybsėjo, ir vaikučių linksmas alasas Sokaičiuose netilo... Dabar net sunku įsivaizduoti, kas iš mūsų visų būtų buvę, jei ne Sokaičių mokykla! O juk ji tada veikė „be jokio finansavimo“, be pavergtos ir alinamos valstybės paramos – tik gerų žmonių, paprastų valstiečių sutarimo, susiklausymo dėka... Sokaičių-Eimučių „universitetus“ baigę moksleiviai vėliau tęsė mokslus, tapo šio krašto šviesuoliai, Laisvės gynėjais!.. Ir apmaudu, kai dabar, vos iškilus sunkumams, kartais be jokio reikalo, lengvabūdiškai reformuojamos, uždaromos, naikinamos mokyklos, atseit, „per brangu“, atseit, „nerantabilu“...Vaikai lieka paskutinėje vietoje, lyg pridėtinės vertės mokestis...O juk geltonais autobusiukais meilės savo gimtinei neatveši!..Beje, ar tik ne jie pirmieji ir pasielgė atžagariai - sukėlė ažiotažą – IŠVAŽIUOTI! * Apie Eimutavičienę jau šiek tiek užsiminiau, kaip „apie mokyklos tetą.“ Tačiau ir santykiuose su visais kaimynais ji buvo labai aktyvi moteris, su vienu ar kitu reikalu netingėdavo apsilankyti pas kaimynes, pasitarti, pasidalinti duonos raugu ar „pasiskolinti druskos bei degtukų“. Pamenu, mama, žvilgterėjusi pro langą, pratardavo:
-Jau Eimutienė atidulka... O taip sakydavo todėl, kad Eimutienė visada vilkėdavo ilgą „kvolduotą“ sijoną, vaikščiojo paskubom, greitai, tad einat vieškeliu, iš paskos visados sukdavosi dulkių sūkurėliai-debesėliai. Eimučių sodyba buvo tvarkinga, puikiai prižiūrima, su rūpestingai įdirbama žeme, pavyzdine galvijų banda, dideliu sodu...Šeimininkas Eimutis nelabai mėgo „kompanijų“, buvo itin darbštus žmogus, ant jo pečių laikėsi ūkis. Tiesa, kiek aš pamenu, jam daugiausia padėjo priaugantis ūkininkas sūnus Juozas, guvus, linksmas, draugystę ir muziką mėgstantis vaikinas. Tuo tarpu vyresnįjį sūnų Vladą pamenu miglotai. Jis, lyg tai siekė mokslų Kaune, lyg kažkur darbavosi, ir Sokaičiuose retokai pasirodydavo...
* ...Bet ir Sokaičiai, ir Rimgailai neišlaikė įtampos, juos skaudžiai paveikė okupaciniai skersvėjai, sovietiniai pramanai, kolūkinė vergija...Pirmieji visa tai pajautė ir greitai ištuštėjo Sokaičiai...Mat jų stuburą sudarė inteligentiškos, unuravos šeimos, kaip Kondrackiai, Eimučiai (Eimutavičiai), Petrusas (Petrusevičius), garsusis kalvis-išradėjas Poška, Ivanauskas, Bogušas (Boguševičius) bei kiti... Vieni baiminosi tremties, kiti tiesiog negalėjo matyti išniekintos savo žemės, treti tiesiog prarado viltį tokiomis sąlygomis dorai ir oriai gyventi...
...O dabar galima pasakyti – buvo kaimas ir kaimo...nėra..
.Kur kas IŠVYKO, KOKIAIS KELIAIS PASUKO – NET SUNKU PASAKYTI... Dar prieš kokį aštuonetą metų Juozą Eimutavičių susitikdavau Betygaloje per šv. Onos atlaidus, pabandraudavome, kai ką prisimindavome...Juozas, kaip prisimenu, sakydavo, jog įsikūręs Suvalkijoj, bet visada ilgisi gimtųjų vietų...Bet... O kartą, jam padėkojau už obuoliukus. -Kokie obuoliukai?.. -Iš jūsų sodo... -Buvo ir obuolių, ir kriaušių, ir juodų vyšnių...Bet kodėl dėkoji?..
* ...Ir aš Juozui papasakojau, kaip jis pamokų metu obuoliais iš savo gražaus sodo pavaišino visą klasę, ir mus, vyresniuosius išgelbėjo nuo zaritmetikos žabangų... Mat, kaip jau anksčiau pasakojau, Sokaičių mokykla – tai vienas kambarys su keturiomis eilėmis suolų kiekvienai klasei, o mokytojas vienas...Taigi, vyksta pamokos. Iš karto keturios...Mes, ketvirtokai, kreida braižome juodą lentą, pirmokėliai piešia, kiti tai rašo, tai skaito...O lauke toks gražus ruduo, o taip norėtųsi pažaisti kvadratą Ir staiga girdime – virš lubų kažkas vaikščioja, o po to prasidaro aukštinis – ventiliacijos langelis – ir žemyn pabyra kriaušės bei saldiniai obuoliai...
Žinoma, moksleiviai savo vietose neišsėdėjo, puolė rinkti byrantį rudens derlių, raitytis, nardyti po suolais...Sąmyšis neįtikėtinas, o džiaugsmas – dar didesnis...Dar gerai, kad mokytojas, susimylėjęs ir besišypsantis,nenutraukė ermydelio...... -Buvo buvo, kaip nebuvo,- tada nusijuokė Juozas. * Tai tik keli blyksniai atminties labirinatuose...O tai būta, pasirodo, ne taip seniai – maždaug prieš 80 metų!.. Bet vis tik kartais, rodos dar matau, - kaip kelyje nuo Ilgižių pro Rimgailus, pro medžių gojelį ties Sokaičiais, ant vieškelio pakyla dulkių debesėlis ir tada nusišypsau: -Ar tik ne Eimutienė savo plačiu sijonu šluoja vieškelį?..Taip, taip, tai „mokyklos teta“ skuba namo – ir ko gero dar pavaišins mus mokinukus pačiais skaniausiais pasaulyje bulviniais blynais! Ir aš galiu pritarti savo kaimynui Juozui Eimutavičiui...Buvo buvo, kaip nebuvo – kaimai, kuriuose valstiečiai gražiai sutardavo, patys įsteigdavo nemirtingas pradžios mokyklas ir jomis rūpindavosi, kur net šunys su katėmis nesiriedavo... * (2018 01 29)
|