SALOMĖJA NĖRIS - vienas eilėraštis
*

  KAIP TAVE MYLĖTAU

„Eilėraštis, kuris manyje tebebudi, vis išbudins kokią mintį, anksčiau net nenujaustą. Dabar manau, kad šis eilėraštis – sukristalėjusi lietuvių kalbos magija{...}

*

Būsena – taip. Sielos nuolankumas – iki žolelės po kojom. Aukštumas – iki žvaigždelės; koks aukštas yra nuolankumas, aukšta, kai jau žemai; jau be kelio grįžti, nebėra kelio atgal. Kas kitur sakyta žodžiais, šiame eilėraštyje – nepasakymu. Pertrūks, perkirsta, atskirta. Paskutinis posmas, atskirtas brūkšneliais: Žemė Žemynėlė –jau iš kitos tikrovės“.

*

   Tai VIKTORIJA DAUJOTYTĖ... (cituojama iš jos knygos „Justinas Marcinkevičius, Salomėja Nėris, Alfonsas – Nyka-Niliūnas (Mintys, pastabos, fragmentai).

*
Autorė stengiasi įminti SALOMĖJOS NĖRIES eilėraščio, parašyto 1942.XI.14., paslaptis...Kodėl jis neįtiko cenzoriams, drąskiusiems paskutinįjį, pačios poetės sudarytą rinkinį „PRIE DIDELIO KELIO“?

Pagalvokime...

*

KAIP TAVE MYLĖTAU

O, jei pamatyti
Dar kada galėtau,
Kaip tave mylėtau,
Kaip tave mylėtau!

Kad nuo akmenėlių
Kojalės nevargtų,
Aš būtau žolelė
Po tavo kojelių.

Kad kaitri saulelė
Tau neįkyrėtų,
Būtau debesėlis
Virš tavo galvelės.

Kad nepūstų vėjai,
Lietūs neužlytų,
Saulele tekėtau,
Žvaigždele žibėtau.
- - - - - - - - - - - -
Žeme Žemynėlė,
Juodoji močiute,
Kodėl tu prislėgei
Mylimą širdelę?

*

   „O, jei tai būtų...O, jei pamatyti dar tave galėtau...Nėra to, ko dėl tavęs padaryti negalėčiau...Nėra, kas būtų per žemai. Nėra, kas būtų per aukšta tam, kas iš meilės. Bet Žemė Žemynėlė jau tarusi savo žodį...Lemtis įvykusi.
   Ilgesys, galų gale išplintantis iki savo ribų ir jas peržengiantis, labiausiai įgilina sielą. Niekada ir niekur siela nebūna taip giliai, kaip ilgėdamasi“. (V. Daujotytė)