PASKUBĖKIT, PASKUBĖKIT, IŠPUSTYKITE DALGIUS...-

JONAS JAKŠTAS ( g. 1931 M.)

*
...kartais norisi sugauti nutolusio laiko virpesius, aidus,

išgirsti nudundėjusių audrų vėjo šnibždesį...
...Tai nepaprasta būsena – ypač tada,
kai sklaidai senai išleistos eilėraščių knygos puslapius, ir tavo žvilgsnis sustoja ties netikėtai gyva, sušvitusia eilute, kai išgirsti jautrų atodūsį...
...Šį kartą iš savo bibliotekos pasiimu JONO JAKŠTO eilėraščių rinkinį „METŲ LAIPTAI“ (1969 m.)...

*
...ir kaip nudžiungi, kai tavo NUOTAIKAI atliepa kažkada nuaidėjęs motyvas...Tai ir  YRA tikrasis poezijos stebuklas, jos SKAITYMAS...

*

MES

Įstrigau tarp daiktų ir minčių -
Tų pačių, tų pačių. Ant pečių
Gula skausmas žmonių giminės.
Mus po vieną genės ir genės

Laiko kirvis. Nuseks ežerai.
Tik šlamės jovarai, kai gandrai
Atsitūps ant aukščiausios šakos
Ir dairysis, ir mūsų ieškos...

Ieškau mūsų kapuos ir pasuos,
Ieškau mūsų žodynuos visuos -
Ir nešuos tą nelengvą „Kas – mes?“ -
Tie, kas kūrė dainas ir laumes?

Tie, kas vyžom išbraidė laukus,
Gynė duoną ir savo vaikus?
Tie, ką talžė tijūnai lazdom,
Kas žaizdom ir galvom nukirstom

Daužė savo sunkias grandines?
Ar tai mes? Taip, tai mes! Taip, tai mes!
Nei karai, nei dvarai, nei carai
Nepalaužė. Ir sukas gandrai

Virš sodybų senos giminės,
Laiko kirvis po vieną genės.
Bet virš mūsų galvų visada
Žaižaruos baltų saulė balta.

(1969)

*

Paskubėkit! Paskubėkit! -
Išpustykite dalgius
Ir, plačiai atsivėdėję,
visą sniegą nušienaukit!

Atrakinkit upelius,
vaiskų vandenį išleiskit;
atrakinkit šaltą žemę
Ir išleiskit šiltą žolę.

Te po ją veršiukai laigo,
kūliais vartosi vaikai,
te, ant jos nutūpę, trobos
ir pailsi, ir sušyla.

Pro atidarytus langus
užmirštus paukščius suleiskit -
te jie nulesa supuolę
niūrų šaltį nuo veidų.

Susitikę arklį, špoką,
„labas rytas“ pasakykit
Ir paklauskit, ką galvoja
tie išminčiai apie mus...

(1969)