APIE LIŪDESĮ IR SLEPIAMĄ ŽAVESĮ
KODĖL NESUSTABDĖ Paklydau tamsoj...
Kaip ir ne kartą - Bėgau, Neatsigręždamas, Klupdamas, Palikęs
Blausią rytmečio žvaigždę... Skubėjau atgal - Vakarykščio saulėlydžio pusėn... Ir niekas manęs nesustabdė.
AMŽINIAUSIA PĖDA
Atmenu, atmenu- - -
Paženklinom mirusį kaimą Samanotu akmeniu...
O vis tik -
Strazdanoto vaiko Basakojė pėda, Įspausta Ant kreivojo Vieškelėlio
Į šiltą ir dulkantį smėlį, Man - Pati amžiniausia!
IŠ MOLIO ...mes visi nulipdyti iš molio - Kaip apdulkėjusios amforos –
Į jas, Kartu su pelenais, Supila - Meilę, Skausmą,
Kūkčiojantį ilgesį,
Supila, Išėjusiųjų Atminimą... ...mes visi nulipdyti iš molio - Kaip apdulkėjusios amforos – Jos - Tarp apvytusių gėlių,
Vienatvėj, Vidurnaktį ar paryčiais - - - Kartais sudrėksta - Nuo ašarų.
AR IEŠKOJAI...
Ar šaukei ką nors taip, Kaip pasimatyman vilioja
kalnų viršūnės?
Ar ieškojai ko nors taip, Kaip kriokliai
veržiasi į laisvę? Ar buvai nors kartą pamišęs - Ir tikėjai
Prakiurusia valtimi Perplaukti vandenyną?
RYTO ŠEŠELIS ...jaučiu - Prieš gėlių pražydėjimą –
Priešaušry - Praslenka - Ryto šešėlis -
Kviečia pasivaikščioti –
O pakilus saulei,
Nušluostau ašarą - rasos lašą - Nuo Šešėliuotos dienos veido...
PATAMSIO STEBUKLAS Erškėtrožių krūmuos,
Girdėjau, Sutemus, Šnabždėjos paklydusios sielos -
Galbūt, - Pakely į skaistyklą? Tylėjau... Klausiausi... Vidurnaktį paukščiai – ne paukščiai Praskrido -
O rytą - Erškėtrožių krūmas žydėjo...
APIE LIŪDESĮ
Ką aš žinau apie liūdesį savo?
Tai daugiau negu sutemos, Iškeliavus
Apniūkusiai dienai. Ne, Gal tai pelkė be kulgrindos? Grabinėjuos , Lyg neregys, Sugrįžęs į kambarį savo...
MANO SKLYPAS Be jokių dokumetų Man priklauso planetoje sklypas, Privatizuotas po pirmojo klyksmo. Vos gimus... Skųskite – žemgrobys! Tyčiokites... Mano! Žinokit Jeigu kas - Atsiimsiu Pagal Mirties Pažymėjimą...
ČIRŠKESYS Ramybėje, Čirškiant žiogams, Gailėjaus savęs - tylinčio... Kam išpažint Savo nuodėmes, Savo nelaimes? Netrukdysiu žiogeliams džiaugtis – Patylėsiu... Palauksiu...
TVANAS
Kolibriui
Nebuvo kur nutūpti.
Apačioj - Vandenys, vandenys... Švystelėjo debesų properša. Ant vienintelės –
Dar išlikusios Everesto viršūnės - Praskrendančiam paukštukui, Sudriskusia vėliava Mojo
Pražilęs Nojus...
ANT SKIEDRYNO
...nepamiršiu... ... iš nekaltų akių byrėjo ašaros... Ant skiedryno gulėjo kruvinas peilis.
Karvės jau buvo ganykloje... Tik žaloji, girdėjau, baubė... Ak! Kaip dabar apkabinsiu veršiuko kaklą?..
Kaip jį paguosiu?
KLAUSINĖTOJAS
Išminčius, O gal paprastas pilietis metų penkerių,
Žilam šile senolio klausinėjo - Turbūt, dažnai geniukui galvą skauda?.. Tik takšt, patakšt – skiedrikės byra byra... O voveraitė?..
Kai atšimpa dantys - Nuo riešutų - Kur juos sutaiso?..
Šypsojaus ir tylėjau...
Jau rengiausi aiškinti...
- Seneli, Kai buvai mažiukas, neužaugęs, Ar klausinėjai - Kaip skruzdėlės tarpusavy susikalba?..
VILTIS
Ir ko man liūdėti Vienišųjų vienatvėj? - Ir lietus, Ir darganos drengia, Ir šešėliai slapstos už lango. Toks dangus apsiniaukęs... Aš - Properšų ieškau jame, Praskaidrėjimo laukiu... Turbūt, Kai kam dar baisiau - Jie kančioj -
Be vilties - Užsimerkia...
PAŽĮSTU
Aš savo liūdesį pažįstu, Kaip neregys gimtinėj apsilankęs,
Išgirdęs svirtį girgždančią, Ilgam parimęs Ant supuvusių vartelių...
AUGANTI ŽOLĖ Nemirtingumas - Auganti žolė ant tako,
Kuriuo einu,
Į niekur…
Ir nežinia -
Kodėl -
Palydimas šešėlio Vakarinio...
AŠAROS KAINA
Ant parudavusio laiško,
Tarp senų kvitų ir receptų -
Žodžiai ir dėmės: „mano ašaroj - sutryptas švelnumas, nepastebėtas liūdesys Ir tai, Ką aš pati paslėpiau... Vargu ar atspėsi...
Kas tai?..
Nors melagingu žodžiu nuramink, Apgauk mane Akimirkai, Kol atsigausiu, Kol pamatysiu ir suprasiu - Klydau...
LAIŠKAI, PANAŠŪS Į DEBESIS
G a b i j a i
Išsilaisvinti - Net iš savęs, Būti vienišai, apkabinus visus gamtos stebuklus. Pajusti pasaulio pilnatvę, Širdim žavėtis visatos paveikslo eskizais, O pasilenkus - paglostyt putotą jūros bangą,
Sušnabždėti – ačiū, neramioji, dėkui, maištautoja...
O, vėjau, vėjau! Ir tu, neramuoli, mane kvieti laisvam pokalbiui,
Atsivėrimui... Ir aš šnekinu Tolumoj susimąsčiusią salą – paminklą amžinybei, Pamojuoju debesims - panašiems į mano laiškus,
Kuriuos rašau mintyse, O papūtus vėjeliui, Siunčiu juos - Neužantspauduotus Jums - Visiems visiems – tenai - Už horizonto... Tad ir sakau - Skaitykite debesis!.. Vartykite debesų knygas, Iliustruotas žemės alsavimu ir atsidūsėjimais. O, kaip gerą po kojomis jausti
Laiko kruopelytes - Byrančias iš amžino smėlio laikrodžio - Pakrantėj - Ir vaikščioti Slenkančio, nepastovaus laiko kopomis.! O, kaip matosi toli toli - Kur dar nebuvau nukeliavus - Bet ten Lyg ir dabar esu, Jau buvau ar dar būsiu. Tik netikėkite, Kad galima būti vienišai, Kai sveikinasi praskrendančios žuvėdros, Kai tu nusišypsai –
Tartum broliams, Pro šalį plaukiantiems delfinams?..
Kai - - - O svarbiausio - (kaip dažnai mums nutinka!) - Nepastebėjau - - - S a u l ė s , Įsižiūrėjusios į mažą perlamutrinę kriauklytę,
Išridentą Iš jūros tamsiųjų gelmių... Pakrantėje...
* (2018-05-19)
|