JAUSMŲ ŽIEŽIRBOS
...būna...žaibuoja be garso... Kaime sakydavo: amalas, bet atsibels ir griausmas... Kadais skaičiau Albino ŽUKAUSKO (1912 – 1987) eilėraštį „Drignės“ , kurio atoskambį atsitiktinai išgirdau vengrų poeto Šandoro PATEFI (1823 – 1849) lyrikos miniatiūroje „Užėjau virtuvėn“ ... Skirtingi amžiai, temperamentai, tradicijos, netrumpi atstumai, o štai jausmų žiežirbos – jungia!..Simpatiškos jausmų žiežirbos... * * *
ŠANDORAS PATEFIS * UŽĖJAU VIRTUVĖN Užėjau virtuvėn tykiai Paprašyt ugnelės pypkei… Ir paprašęs būčiau, ką gi, Bet pypkutė mano degė. Rūko dūmas kuo puikiausiai. Ir ne pypkė čia svarbiausia. Negalėjau neužeiti - Triūsė ten daili mergaitė. Kūrė ugnį raudonskruostė. Žagarai spragėjo krosny. Ak, bet žėrinčios dvi akys Degė dar karščiau, man regis. Į mane ji pažiūrėjo. Ir tikriausiai užkerėjo: Mano pypkė degt nustojo, Bet širdis užsiliepsnojo. * Vertė Vladas ŠIMKUS
* * * ALBINAS ŽUKAUSKAS
*
DRIGNĖS Buvo kalnelis. Pirkaitė. Jos gi trobelė – už lauko. Vaikas buvau. Ji – mergaitė. - Su riešutynais užaugo. Vasaras, žvirblius, vėjelį Gaudėme.Buvom kaimynai. Buvo dirvokšnis.Vejelė. Drignės vešėjo ir kmynai. Buvo žydrynė bekraštė. Liūtys – ir tos trumpalaikės. Buvo vaikystė. Ji lakstė, Volunges vaikės ir baigės. Kartą per popiečio rimtį - Jau nežinau, kuriems raistams, - Drignių mus pasiuntė rinkti. Ar tai nuo blusų, ar vaistams. Dvelkė žiedai atitokę. Buvo pats vasaros laikas. Aš pamačiau – ji kitokia, Tapo suaugus – ne vaikas. Trypdamas smilkinius žolei, Pabučiavau pasivijęs. Gal tai nuo to iki šiolei Aš – tarsi drignių pririjęs.
* * *
JONININIŲ POETINIAI BLYKSNIAI
*
JONAS STRIELKŪNAS VERČIA AFANASIJŲ FETĄ…
*
…branginu Afanasijaus Feto knygelę “POEZIJA”, kurią vertė JONAS STRIELKŪNAS, su jo maslia dedikacija: “Nuo savo kelmo visos girios nepamatysi.” …Tą dovanėlę gavau 1984 metais tuoj pat po Joninių, kai susirinkome “Vagos” leidykloje ir kalbėjomės apie vertimų problemas bei bėdas. Prisimenu, jog tada vis tiktai buvo konstantuota: lietuviškai mes prakalbiname kaimynų literatūrą daug aktyviau…negu mus verčia užsieniuose! * …Todėl Joninių švenčių proga pirmiausia prisimenu JONĄ Strielkūną, kaip vertėją, lietuviškai jautriai prakalbinusį Afanasijaus FETO meilės lyriką.
* * *
ALEKSANDRAS FETAS
* * *
Koksai laimingas aš: naktis ir mes abu! Lyg veidrody šimtai žvaigždynų upėj žėri: O ten…tiktai pažvelk aukštyn: kaip nuostabu Kokia tyra gelmė virš mūsų atsivėrė!
O, pavadink mane pamišėliu! Vadink Kuo nori; pats jaučiu, kad pradedu kvailėti, Ir meilės potvynis taip veržiasi širdin, Kad jau nebetveriu, nebegaliu tylėti!
Aš myliu, kankinuos; bet kęsdama slaptai O išklausyk! suprask! – aistra kalbėt privalo, Ir trokštu pasakyt, kad myliu aš karštai, Kad vien tavęs geidžiu, mylėdamas be galo!
(1854)
* * *
Saulė švietė pro liepas karštai ir gražiai, Prieš suolelį tu spindintį smėlį braižei, Aš skrajojau padangėm svajonių aukštų, Bet nė žodžio tada man neištarei tu. Aš žinojau seniai: viens kitam mes skirti, Paaukojusi man savo laimę, kenti. Aš prašiau, maldavau: neieškokim kaltų, Bet nė žodžio tada man neištarei tu. Aš sakiau, kad mylėt nevalia mums nūnai, Kad privalom pamiršt, kas praėjo seniai, Kad žydės kada nors grožis mudviem kartu, - Ir tada man nė žodžio neištarei tu. Kai gulėjai karste, nenuleidau akių, Ir stengiausi atspėt, kas užgeso sykiu. Ar atleido man šaltis akių užmerktų? - Nieko, nieko jau man nebeištarei tu! (1885)
|