|
+ + +
...NESKAITĘ VAIDOTO DAUNIO
* * *
...DABAR esu šiek tiek tolėliau nuo politikos, na, panašiai kaip žmogus, kažkada, praeityje buvęs šėlstančios audros sūkuryje, pergyvenęs „devintąją bangą“, o dabar, išsilaipinęs ramesniame užutekyje, vis žvalgosi į mįslingąjį horizontą...
*
...Iš kur pučia vėjai?..Kur plaukia neramūs debesys?..Kada pradės žaibuoti?..O savo prisiminimus, savo patirtis, derindamas su šiandieninėmis politinėmis nuotaikomis, vis prisimenu talentingąjį įžvalgųjį mąstytoją, tragiško likimo poetą VAIDOTĄ DAUNĮ.
Jo ese - knyga „ŠEŠTOJI DIENA“ visada ant mano darbo stalo, dešinėje pusėje – tartum 1992 – 1995 –jų metų dvasinio gyvenimo enciklopedija, didingų vilčių ir neramių nuodėmių analizė. Ir JO-POETO nepaprastas jaudulys, uždėjus ranką ant gyvo gyvenimo pulso!
*
O, galvoju, tie, kurie nori būti politikoje ir tikisi joje nepaklysti, labai daug praranda, nesutikę, nepažinę, neskaitę Vaidoto DAUNIO!
* * *
POLITIKA YRA MENAS NETESĖTI
PAŽADŲ
*
Iš VAIDOTO DAUNIO
ESĖ KNYGOS „ŠEŠTOJI DIENA“
+ + +
Prieš pora trejetų metų Arvydas Juozaitis yra pasakęs gerą frazę: „Politika yra menas netesėti pažadų“.
Tai buvo geras mūsų visuomeninio gyvenimo, kuris pas mus beveik visuomet tapatinamas su politiniu, apibūdinimas. Iš tiesų, užmiršti tai, kas buvo pažadėta „vakar“, mūsų politiniame gyvenime buvo tapę normalu ir netgi privaloma.
Šitaip buvo ir liko. Arvydo Juozaičio konstantacija yra tiksli, nors kai kas ne itin bičiuliškai jam priekaištavo, dėdamas lygybės ženklą tarp politikos ir etikos. Oponentai lyg ir norėjo pasakyti, kad politika yra šventas dalykas. Tačiau šitaip sušventinę politiką, jie prarado drąsą bent prasitarti viešai apie tai, kas yra neteisinga ar neteisėta. Sušventinusieji politiką siekė pridengti nepridengiamus dalykus, tai nebuvo itin moralu. Dėl šitos savosios moralinės paklaidos jie jau atkentėjo – patyrė pralaimėjimo kartėlį.
Iš kartėlio ne visuomet gimsta aiškumo dvasia - kai kurie dėl šio pralaimėjimo vis dar kaltina ne save, o, pavyzdžiui, Arvydą Juozaitį. Vadinasi, jie pasmerkti nelaimėti.
Arvydas Juozaitis, beje, irgi savotiškai pasmerktas. Kam? Politikai, menui, netesėjimui, pažadams? Galbūt menui, kuris (be kita ko) yra politinis būdas tesėti pažadus.
Kai kas mano, jog menas yra (be kita ko) politinis būdas netesėti savo pažadų. Aš taip nemanau. Manau, kad menas yra tesėti pažadus. Nenoriu sušventinti meno. Noriu tik pasakyti, kad menas yra tokia kilni žmogaus buvimo vieta, kur už kiekvieną siekimą tesėti savąjį pažadą arba už kiekvieną netesėjimą žmogus atsako pats – kartais intymiai, kartais viešai, bet visuomet – asmeniškai.
Tuo menas skiriasi nuo politikos, t.y. nuo tos politikos, kuri yra Lietuvos realybė. Mūsų politikai beveik niekuomet už savo klaidas ar pažadų netesėjimą neatsako asmeniškai. Už juos beveik visuomet atsako kažkas KITA: kita partija, kita tautos dalis, kitos valstybės, kiti politikai. Kartais pralaimėjusieji politikai pareiškia minčių, kad už juos atsako kiti menininkai, kiti inteligentai, kiti filosofai.
Arvydas Juozaitis tikriausiai nėra politikas, kadangi už savo pažadus – tesėtus ir netesėtus – jisai atsako pats, asmeniškai.
Jo klaida (galbūt istorinė) yra ta, kad asmeniškai jis imasi būti atsakingas už politikus, kurie moka atsakyti tik už savo nuopelnus. Kita jo klaida tikriausiai yra ta, kad, likęs vienišas, jis mano, jog ne politika, o menas išgelbės pasaulį. Tai netiesa, kadangi,: pirma, niekas politiko neišgelbės, netgi menas, jeigu jis pats, asmeniškai, to nepanorės; vadinasi, yra gilesnių dalykų, kurie privalėtų išgelbėti ir meną, ir politiką, ir (taigi) pasaulį.
Antra, tiesiog netiesa, kad Arvydas yra vienišas.
*
Beveik prieš mėnesį vienoje televizijos laidoje kalbėjosi du garbingi istorikai.
Buvo kalbama apie Vytautą Didįjį, apie talentingąjį politiką, kuris turėjo tam tikrą politikui būdingą bruožą – netesėti pažadų. Galima manyti, kad Vytautas Didysis į Lietuvą labiau žvelgė ne kaip į Tėvynę, o kaip į Ūkį.
Dr. Alfredas Bumbliauskas klausė: „Tai jūs norite pasakyti, kad geri žmonės negali būti Didieji?“
Dr. Edvardas Gudavičius atsakė: „Na...Žinot, politikoje gal ir taip, negali...“
Klausimas, aktualus mūsų dabartinei Lietuvai: ko pas mus dabar daugiau - gerų žmonių ar Didžiųjų?
Manau, kad daugiau yra Didžiųjų. Bet kas iš to, jeigu jie visi yra labai geri!
*
(1995 m. vasario18 d. skelbta „Lietuvos ryte“, po to publikuota VAIDOTO DAUNIO ese knygoje „ŠEŠTOJI DIENA“ , kurią išleido „Santara“ 1995 metais, o įžangą leidiniui parašė ARVYDAS JUOZAITIS.)
|
