|
GYVENIMAS GRAŽUS PAPRASTUMU
GIMTINĖJE
Keliukas
Kreiveliojo iki vieškelio,
Sustojo ties beržais
Ir atsisveikino -
Žvilgsniu lydėdamas
Į nežinią
Nutolstantį berniuką.
RUGIUS IŠKŪLUS
Dar teko mums miegot ant čiužinių,
Kuriuos,
Rugius iškūlus,
Kimšdavom šiaudais.
Sapnai kvepėjo duona
Ir
Mažyte bandele,
O kartais -
Nejaukioj, nežemiškoj tamsoj
Sapnuodavome angelus,
Kurie
Mums švelniai glostydavo plaukus.
BE VAKARINIŲ RALIAVIMŲ
Saulėlydis
Geso ilgai ir nenoriai.
Eglyno viršūnės aštrėjo
Ir - - -
Kibirkščiuojančiu pjūklu
Perrėžė vakaro liūdną paveikslą,
Neužbaigtą,
Be vakarinių raliavimų:
„Saulelė raudona, vakaras netoli...“
PO MANO KOJOM
Spindulys – strėlė,
Paleista iš Paukščių tako,
Vidurnaktį,
Gaidžiams užgiedojus,
Įsmigo
Į rasos lašą
Po mano kojom.
KAM REIKALINGOS PIKTŽOLĖS
Laukai pražydo piktžolėmis...
Neskubėk išnaikinti
Rugiagėlių,
Lauko ramunių ir pienių,
Net ir piktdagių...
Žiūrėk,
Jie reikalingi -
Bitei,
Boružei,
Žaliojo žiogo šokdynėm,
Margo drugelio plazdėjimui...
Ir man -
Trypiančiam žolę,
Ir nežinia
Kur...nueinančiam.
BALTA IR JUODA
Žydėjo -
Pakriaušėj – palaukėj – laukinė,
Nuo savo baltumo apsvaigusi
Kriaušė.
Juodas paukštis,
Nutūpęs ant kupolo balto,
Godžiai lesė žydėjimą baltą...
Taip - - -
Ir baigės pavasaris...
NEMAČIAU...
Nemačiau...
Kaip užaugo miškai,
Kaip šaltiniai upes pasirinko...
O upės,
Išdykėlės upės -
Tos nuotakos -
Ištekėjo - - -
Ežeruosna.
EKSPROMTAS VARNĖNUI
Tai grįžai,
Varnėne emigrante,
Kur sode supuvę inkilai,
Kur be noro žydi senos vyšnios,
Kur...
Neišvalyti šuliniai.
Kur...
Nėra jau kam pasiklausyti
To švilpimo,
Lyg atodūsio kraupaus.
O, varnėne,
Kas apleisto sodo svaigų liūdesį,
Tartum skausmą smilkiny užspaus?
BE PILIETYBĖS
Toks praskaidrėjimas
Nakties,
Jog matėsi kaip sodo gilumoj
Nekaltas avinėlis skabo pirmą žolę.
Sparnų plazdėjimą
Iš karto išgirdau...
O gal suklydau,
Gal taip tyla tik atsiduso?
Ne!
Oi, ne!
Ir
Paukščių takas sugirgždėjo...
Grįžta!
Prisiminė
Ir nepaklydo.
Ak,
Paukščiai, paukščiai,
Gimtinės mano amžini piliečiai
Be pilietybės...
PAMIŠUSI BAIMĖ
Baimė,
Išplėtusi akis,
Virpėjo lyg epušės lapas.
Baimė,
Nesupratusi,
Kodėl jai baisu,
Pradėjo juoktis.
Ir tada,|
Kartu su ja,
Užsikvatojo
Samanotas slenksčio akmuo,
Užakusio šulinio svirtis,
Senos obelys...
- - -
Iki pamišimo apleistoj sodyboj
Buvo likus akimirka.
SENAS LAIKRODIS
Brakštelėjo,
Suvirpėjo, trūko
Seno laikrodžio nuvargusi spyruoklė.
Duslūs dūžiai neskaičiuoja laiko.
Laikas byra
Į vidurnakčio kiaurymę tamsią.
Ne,
Ne laikas tai,
O juodas amžinybės smėlis.
Neramu,
O smilkinį palietus,
Jausmas toks,
Lyg glostyčiau geltoną,
Virpantį
Vanago išgąsdintą viščiuką.
BABŪNĖLĖS VIENATVĖ
Ir dabar
Man dar kvepia,
Skiedros ir pjuvenos kvepia.
Griežia melodiją oblius,
Mylėdamas lentą eglinę.
Ir sukala stalius namelį
Su stogu,
Paženklintu kryžium,
O staliaus žmona
Pinavijom džiovintom jį kaišo -
Vienatvėj miegos babūnėlė,
Vienatvėj
Kvapnių pinavijų...
SENOJI VAISTINĖ
Tam mediniam namely prie kryžkelės
Buvo vaistinė, durys iš krištolo.
Jas pravėrus nedrąsiai, truputį -
Dzinkt! – girdi žalvarinį skambutį.
Ten – regėjimai, vaikiškos vizijos,
Mėtom kvepiantis žilas provizorius,
Susirūpinęs, visad pritilęs...
Ten – nuo kosolio skanios pastilės,
Ten – ant cukraus anyžių lašiukai,
Buteliukai keisti ir mažiukai,
Žalsvos kolbos, menzūros, svarstyklės -
Kaip provizorius – jautrios ir tikslios.
Apie tai jums jau nieks nepapasakos,
Iš vaikystės tai viskas – iš pasakos -
Tas vaistažolėm kvepiantis rūmas,
Tas - prie vaistų pridėtas – gerumas.
TIK AKIMIRKOS
TARTUM AŠARA
Rasa tartum ašara.
Neliūdėki dar, vasara...
O saulėlydžiai vėsūs,
O saulėtekiai šviesūs!
RŪKAS IR MĖNULIS
Daubas, kur būta ežero kadais,
Užtvindė rūkas, o virš jų didžiulis
Toks pirmapradis, vienišas mėnulis -
Visatos kūdikis nuspalvintais žandais...
PAŠNIBŽDOM
Tas vakaras man pašnibždom
Pasakė bauginančią tiesą:
Daugiau po žvaigždėm niekados
Jau taip neliūdėsime dviese...
TEMSTA
Temsta. Lyg nieko. Visai tuoj sutems.
Juodą šešėlį per ežerą vėjai nutemps.
Vakaras žvalgos primerkęs akis -
Kam dar „iki“, o kam ir „sudie“ pasakys.
PRAREGĖJIMAS
Dangus aukštai, o žemė taip arti -
Tas juodžemis, smėlynai, rausvas molis.
Dabar ir tu, turbūt, jau supranti -
Iš kaimo aš...Aš tikras molio brolis!
PILNAS VELNIAVOS
Pagalvis mano pilnas velniavos.
Nakčia pagalvy cypia, švilpia, ūžia...
Pažįstu tą nenaudėlį draugužį,
Neišsikraustantį iš žylančios galvos!
RYTAS
Aušra pakvipo. Langas pradarytas.
Paukšteliai ragina sodybą, kad pabustų...
Lyg nuogas kūdikis, rasotas rytas
Jau raivos ežioje kopūstų.
KOKIA PALAIMA
Daug visa ko mačiau pasauly šiam -
Nepriprantu tik smulkmenom stebėtis.
Kokia palaima būti vienišam
Ir su žvaigžde nežinoma kalbėtis!
Baimė
Bijau ilgėjančios nakties.
Tamsoj – aritmiškai pulsuojančios širdies,
Nubudęs – krentančios rasos gailios
Gailiuos...
TIES SLENKSČIU
Sūnui Arvydui
Iš miškų, kuriuos labai mylėjau,
Iš laukų, kur daug gėlių skaisčių,
Sugrįžau vėsiom rudens alėjom
Ir sustojau tyliai ties slenksčiu.
Paukščiai jau būriavosi ir krykštė
Nerimu ir ilgesiu baukščiu.
Skrido jie į dieną vakarykštę -
Aš stovėjau vienas ties slenksčiu.
Ir mačiau – nukrito pirmas lapas,
Peržegnotas būsimu šalčiu.
Ne sudie tau pasakiau, o labas,
Nors stovėjau ties būties slenksčiu.
Ir kodėl aš taip ilgai stovėjau
Ties būties nuzulintu slenksčiu?
Kas už jo – tamsių pasaulio vėjai
Ar laukai pilni gėlių skaisčių?
JAU ROJAUS SODUOSE
Nemirsime, nemirsime,
Tik nersime į nežinią,
Kur plaukia žemės debesys
Nežinoma kryptim.
Kokioj stoty sustosime,
Kokioj šaly išlipsime?
Antai – jau rojaus soduose
Papūgos kalba mūsiškai -
Sanskritiška tarme.
Trys angeliukai sveikina,
Trys angelėlės šypsosi,
Baltais sparnais mojuodamos,
Nežemiškai viliodamos:
- Ateik, artėk, o, būk!
O aš – naivus – norėsiu,
O aš – naivus – prašysiu,
O aš – vis nesutiksiu,
Maldausiu, reikalausiu -
Į savo gerą žemę,
Į Pilkalnį sugrįžt.
* * *
Gyvenimas gražus paprastumu...
Nors lietūs merkia, medžiai puošias,dažos,
Nuskaidrina mums nuotaikas niūrias
Šviesus rudens paveikslų vernisažas.
Gyvenimas gražus paprastumu,
Garsų, melodijų, akordų pilnas.
Įsiklausyk, kaip gieda dyvinai
Žvaigždėtą naktį tas paukštelis pilkas.
Gyvenimas gražus paprastumu...
Kam aukso menės, rūmai, karalijos?
Juk žiedo spindinčio be žemės, be šaknų
Mums nesukraus nei rožės, nei lelijos.
Gyvenimas gražus paprastumu...
|
