Sakmė apie šventą ąžuolą

(Tai bičiulio ANTANO Kaštono  pasakojimas)

      Nuo neatmenamų laikų Anykščių šile ošė galingas ąžuolas, sa­vo vešliomis šakomis apglėbęs didelį dangaus lopą, šaknimis tvirtai įsirėmęs į žemę maitintoją. Visomis savo galiomis jis siurbė vaiskų orą ir gaivinantį Šventosios vandenį ir vis aukščiau kėlė išdidžią savo galvą. Tik trise jie buvo tokie seni ir galingi: ąžuolas, upė ir akmuo. Bet gyveno jie kas sau, vienas kitam netrukdydami, saulės neužsto­dami, savo rūpesčių vėrinį varstydami.

Bet kartą šiame krašte įsikūrė žmonės. Išdeginę miškų plotus, sėjo duoną, upėje žuvis gaudė, šile grybus ir uogas rinko. Laisvi ir laimingi jie buvo, už tai dievams garbės ir aukų negailėjo.

Ieškodami garbingiausios vietos aukurui sukurti, nuklydo jie į ąžuolų giraitę, kurioje ošė plačiašakis galiūnas.

- Štai žiūrėkite, žmones, - pasakė vyriausias, - po šiuo ąžuolu sukursime aukurą ir, aukodami aukas, dėkosime dievams už duoną, vandenį, šilumą, melsimės, kad mus priešas aplenktų, žvėris neliestų.

Ir pavadino žmonės ąžuolą Šventu, ir pavadino upę Šventąja, ir pavadino akmenį Puntuko vardu, manydami, kad tai Pinčiuko labas.

Gerbė jį žmonės ir nelietė jo.

Bet neapsaugojo protėvių nei aukos dievams, nei platūs Šven­tosios vandenys, nei Vorutos pilis, dabar Šeimyniškėliais vadinama. Užplūdo šarvuoti priešai iš vakarų, išžudė šimtus narsių vyrų, nu­skriaudė daugel mergelių. Ir traukėsi lietuviai per Marčiupį, per Šlavę į šilą, ieškodami prieglobsčio ir išsigelbėjimo.

„Geriau jau dievams pasiaukosime, negu priešams pasiduosi­me", - tarėsi jie, su žmonomis ir vaikais sustoję prie Švento ąžuolo.

- O Šventasai ąžuole, išgelbėk mus nuo amžinos pražūties, nuo giminės išnykimo.

Ir rados stebuklas: nusviro galiūno šakos, tarsi rankomis apglė­bė jis nelaiminguosius, pasmerktus žūčiai, paslėpė nuo priešo kala­vijų, apgynė nuo išniekinimo. Atsitraukė priešai, nieko nelaimėję, perkūno žaibų palydėti ir miško žvėrių gąsdinami.

Nurimo žmonės, statė naujus būstus, rovė kelmus, plėšė dir­vonus. Mažo ir į pakraščius traukėsi miškas, bėgo žvėrys, kur akys veda, nutilo paukštyčių giesmė. Ir suprato žmonės, kad blogai pa­darė, kai, anot Poeto, tik kalnai kelmuoti ir kelios kreivos, nuskurę pušelytės liko. Suskato žmonės šilelį auginti ir tausoti.

Ir vėl lieknos pušys savo liemenį į liemenį plakė ir vainiką į dangų kėlė. Užjuto ruso valdžia grobį, vertė be atrankos medžius į upę, plukdė į Jonavą ir Klaipėdą. Dejavo eglės ir pušys, verkė jų prispausti putinai, ištrypti uogienojai. Pagaliau pasikėsino urėdas į galiūną Šventą ąžuolą. Kirviu užsimojo ir trenkė į groblėtą kamie­ną. Bet atšoko kirvis net žaizdos žievėj nepadaręs. Užsimojo antrą kartą - ašmenys subyrėjo ir išlakstė į šalis. Trenkė pentimi - kotas nulūžo, ir urėdui ranka nudžiūvo.

Taip ir liko neįveiktas ąžuolas, stiprus ir neramus kaip lietuvis. Ir vėl atgijo šilas, su meile žmogaus prižiūrėtas, posmuose apdainuotas. Važiuoja žmonės garsų ąžuolą apkabinti, Darių ir Girėną pagerbti, Šventosios vandeniu atsigaivinti. Tik kvėpuoti ir žemės syvus čiulpti ąžuolui vis sunkiau darėsi: iš tolimų kraštų debesys vis gausiau nešė rūgštų lietų, vis dažniau dūmai graužė pumpurus ir lapus. Tiesė ąžuolas apnuogintas rankas į dangų, bet pagalbos nesulaukė. Pražuvo ąžuolo galybė, nes niekam nebuvo reikalinga šventa jo šneka.

Sunyko šventi protėvių ąžuolai. Bet nauji galiūnai stiebiasi į saulę ir švokščia savo nenutylančią giesmę.