|
DUONOS TRUPINIAI
...vis prisimenu, nepamirštu...lyg kokį apsireiškimą, tartum regėjimą...
Mes, vaikai, visada laukdavome to momento, kai kaimynas Pranys – pramintas duonos trupinių karaliumi - kaimo subuvimuose, gedulingoje užstalėje, krikštynose ar vestuvėse, prieš pakildamas, rūpestingai bei neskubėdamas, nuo staltiesės susišluodavo į delną nukritusius duonos trupinius ir, į nieką nekreipdamas dėmesio, persižegnodavo, susipildavo juos į burną, susikaupęs minutėlę pastovėdavo ir, dėkodamas šeimininkams, tardavo:
-Ačiū...Tai mano komunija... Duonelė šventa...
* * *
IMKIT
ŠERMUKŠNIŲ
Ruduo sulytas,
kreivu ir purvinu vieškeliu
klampoja
per mano dingusį kaimą
paskui mane.
Žingsnis į žingsnį...
Jo rankoje puokštė gėlių -
mėlynų, violetinių,
susipynusių su nurudusiom
ganyklų rūgštynėmis...
Kur keliauja seniokas
ir ką jis pasveikinti kėblina?
Nešas ruduo
dar ir krepšį raudonų šermukšnių,
ir, saulei pažvelgus pro debesį,
kaltai nusišypso,
pasiūlęs:
Imkite uogų,
karčių ir aitrių,
skanesnių jau negausite...
Imkit šermukšnių - - -
+ + +
APIE TIKĖJIMĄ
ŽMOGUMI
Betygalos, Ilgižių, Staponkaimio bei visoms kitoms kaimo bendruomenėms,
tikinčioms ŽMOGAUS didybe, su viltimi dirbančiom
Kai blogos žinios zyzia kaip uodai,
Kai vakaro šešėliai grobio tyko,
Aš nustebau ir sušukau – matai! –
Kiek daug žmonių žmogaus didybe tiki!
Žiūrėk, jie drąsūs, eina vieškeliu kreivu
Per purvą, per nesantaiką, per pyktį
Ir kviečia mus visus ant bundančių kalvų
Vilties saulėtekį kaip draugą pasitikti.
O, kaip svarbu paguost, priglaust laiku,
Ir nuodėmes atleidus – patylėti.
Tai šventa, tai nepaprastai sunku,
Tai dovana – gyvenimą mylėti.
(2018-10-25)
|
