|
PASTEBĖJIMAI, NUOGIRDOS,
AIDAI
Kas buvo jie,
O gal tiksliau – tai mes?
Kas jungė mus – apgautus, prijaukintus,
Išaukštintus, įtartinus, skirtingus, numenklatūros pančiais surakintus?
Ir kas glūdėjo mumyse,
Ko net budrios sistemos ausys negirdėjo -
Tai nuojauta -
Kažkas ne taip, ne taip, ne taip -
Ir sąmonės užkabariuos kuždėjo -
Lyg knygnešių viltis,
O gal daraktorių pamokos draustose mokyklėlėse,
O gal ..Lietuva brangi“, gal ir „Tėve mūsų...“,
Gal „tas dulkėtas traukinys“, į šiaurę nudundėjęs,
Gal giminių, kaimynų, brolių ir tėvų varkutos ir gulagai?
O,
Kad daugiau tu nepamirštum niekada -
To jausmo, to apsisprendimo
BŪTI SAVIMI,
Pačiam, patiems, visiems už savo gentį atsakyti.
*
Suklusau...Net svajonės baigiasi kažkur pusiaukelėje...Ką tada belieka kalbėti apie jų išsipildymą.
*
Žvarbus ir nelaimingas pasaulis...Jis tariasi esąs laimingas be meilės ir poezijos..Jo grožio samprata – chaotiška – platmasinėj dėžutėj...
*
Net nuolankumas ir pataikavimas perkamas, tikinti, jog tai pagarba.
*
O kraujo lašelyje vis tik išlieka nuojauta: aš atsimenu, aš vis tiek prisiminsiu!..
*
Dauguma paukščių nutupia ant žaliuojančių medžio šakų, o varnos dažniausiai karkia – ant nudžiuvusių.
*
Ir aš – visą gyvenimą stengiausi tolti-nutolti kuo toliau nuo to taško, į kurį mintyse vis grįžtu ir grįžtu...
*
Pritilo melas ir užčiaupė burną pyktis...Kažką negero rezgia mums klasta...
*
Net nustebau!..Kai sudreba pasaulis, ant pjedestalo užlipa...kvailys!
*
Garbės troškimas bene žinomiausia žmonijos...religija?
*
Aš ją mylėjau liūdinčią ir nelaimingą...Akių gelmėn kančios verpetai traukė ir skandino..
*
Laukų melodija - žiedai ir plazdantys virš jų drugeliai!
*
Jau netekau – ir priešų, ir draugų...Ir kaip iškęsiu šitokią vienatvę!..Tyla...Girdžiu net savo kraujo srovenimą venose...
PASTEBĖJIMAI, NUOGIRDOS, AIDAI (2)
*
Mus pamiršo ruduo, jis tiek rūpesčių turi: suskaičiuoti lapus ir surinkti kaštonus, kad jų nesumintų praeiviai.
O dar obuoliai antaniniai – jie krenta ir krenta, ir krenta!.. Ir kaip tu užmigsi, kai žvaigždės neduoda ramybės, skaičiuodamos žemėj rasos ir jausmų briliantus?
O dar, kažkodėl, kai apsupa sutemos sielą, kažkas – paslaptingas ir didis – vis žiūri į mus – pražilęs, lazda pasirėmęs, sustojęs ant tako Visatos, kur nesuka paukščiai lizdų...
*
Prisiliesti prie vakaro karščiuojančiu skruostu, apsisupti švelnia ir gaivinančia rūko vėsa, ir pajusti – už ežero – ten, kur posūkis krypsta į kairę– baigiasi takas – o ant smėlio šakele užrašyta – sustokit - toliau jums - tabu!
*
Vis paglostau ranka kadaise sodintą berželį, ant tošies baltos mintimis užrašau: neliūdėk...Pamojuoki šakelėm pilkam rudeniniam peizažui, ir keleiviui, nueinančiam vieškelio vingiais į nežinią, nepaklyst ir sugrįžt atgalios – palinkėk...
*
Pasiilgstu to kaimo ir tylos, kur vidurnakčiais šunys sulodavo, kai nubudęs pajusdavau – vaikšto kažkas netoliese ir ieško kažko apgraibom...Gal paklydo, gal tikis pagalbos, o gal tik kažkam nesimiega, gal išeina visai, nepasakęs „sudie“...Kaimo šunys – tos lojančios, budinčios sąžinės, grėsmių ir nelaimių nesuprastos nuojautos...Be jų, be aplotų vidurnakčių nerimo – ir tyla mums jau būtų kitoniška, bespalvė, be tonų bei pustonių. Beprasmė!..Tyla!..Mirtina...
*
Išvažiavo...Nei kodėl ir nei kur – nepasakę...Tik, matyt, jau ilgam, nes pirkios langai su skausmu užsimerkė – juos lentgaliais užkalė trankiai. Ir kaminas juodas styrojo be kvapo, be dūmo, be dvasios...Ir kiemas jau duona daugiau nepakvipo, ir kepamais blynais bulviniais. Ant šulinio rentinio tuščias kibiras ištroškęs bildėjo kaip bugnas...Tik laikas sodyboj sustojo...Gyvenimo jokio nebuvo...Pirmiausia pajuto tai žvirbliai, nustoję čirškėti, išskrido...O vakar tuščiu keliuku – išėjo kažkur ir katė, katė su trimis baltapūkiais kačiukais...Jai buvo sunkiausia palikti apleistą sodybą!
*
Kai žinai, jog tavo ilgoko gyvenimo kortas sužymėjo lemtis, nėra jokio noro žaisti loterijose. Tada prasmingiau pralošti negu laimėti. Tai labai svarbu jausti poezijoje...Klysti gali, meluoti – nusikaltimas.
*
Koks madų siautulys! Net ir literatūroje. Maivosi visi, kaip kas išmano. Dvasinės kūrybos lauke „mados“ įsisenėjo, kai tuo tarpu ant podiumo jos keičiasi pagal metų laikus, įvairėja. Tiesa, garbinga literatūros kritikė visus įspėjo: „Poezija yra laiko duktė“. Bet kam tai įdomu?
*
Kai neturi ką pasakyti, tada reikia gelbėtis ir „meniškai“ aprėdyti NIEKĄ. Pasitelkiami visokiausi gudrumėliai...Tekstai be jokių skyrybos ženklų, žodžių bei frazių savartynai, primenantys neišruošiuotų antrinių atliekų marmalynę...Galbūt, ateis metas, kai skaitytojui poetai rekomenduos paimti į rankas lietuvių kalbos žodyną ir patars pačiam susirasti ...numanomąjį eilėraštį, sudėlioti menamąjį tekstą?
*
Laisva visuomenė gyvena aukso amžių...Nepasitikima išsirinkta valdžia, šaipomasi iš įstatymų, nepaisoma dorovės, nes kaip kaime sakydavo, „velnias uodegoj“, gatvėm ir plentais lekiama tiesiai į mirtį, „kaip akis išdegus“, tyčiojamasi iš šventų tikėjimų dogmų...Tiesa, viena iš jų vykdoma, bet tik atvirkščiai...Kaip antai, „mylėk savo artimą, kaip pats save“...Deja, deja – kai savęs niekas nemyli, negerbia, netausoja, taip elgiasi ir su savo artimu...Visuotinė laisvė!..
*
Kodėl įstatymais būtina įteisinti anomalijas?..Plastinės operacijos perkeliamos į dvasinį gyvenimą. Kaip sakydavo mano senelė: „Svietas kraustosi iš proto“. Negydome grafomanijos, kleptomanų, „meilės kankinių“, melagių ir t.t. Ir čia pat pagalvojau – kai kurie KLAUSIMAI yra didžiausios nesąmonės! Tai kaip į juos protingai atsakysi?
AIDAI IR KEISTOS FRAZĖS
*
Man visą žemės turtą užrašei -
Autografas - vaivorykštė padangėje.
*
Kaip gyvatė – paliksiu jiems išnarą savo,
Būsiu kitas. Ir nieks nepažins...
*
Paskutinę tikėjimo valandą -
Neišduok.
Paskutinę beprotišką valandą -
Nematyk.
Ties bedugnėm ant skardžio viršūnės -
Nenubusk.
*
Užmarštis – nakties derva juodoji
Tuoj užlies jausmus...
*
Į kiekvieną upelį, kaip į Letą brendu.
*
Žilos obelys svaigsta gegužėje,
Prisiminusios pirmą žydėjimą.
*
Žemės tamsoj šaknys žiedus sapnuoja,
Rašo laiškus ant lapų...
Ko reikia, kad jaustumeis – būtinas?
*
Nemigoje – palaukti ryto. Per liūtį – pastovėti po medžiu. Liūdesy – stebėti saulėlydį. Nevilty – išgirsti paukščiuko čiulbėjimą. Paklydus – atsigerti šaltinio vandens...ir – įsižiūrėti –į kur vinguriuoja srovelė...
*
Mano amžiau, o, likimo broli,
Ko šnairuoji į mane piktai?
Tolstu... nuo savęs – ir mano metai,
Lyg lombarde užmiršti daiktai...
*
Į puslapius istorijos per laiko erdvę žvainą
Saulėlydžio apaštalas nenoromis nueina.
*
Kai žiūrime į laiko gilią ir mįslingą sietuvą -
Nekaltinam savęs, o vis apkeikiam...Lietuvą.
*
O, nuodėmingos, piktos kalbos -
Ne mes, o jie – kažkas kalti!..
Visi kartu ant amžiaus kryžiaus
Likimo buvom prikalti.
Skausme, tarp lygumų, vienatvėj,
Kur usnys, žemė nearta,
Tamsioj nakty per alpų klyksmą
Užgimsta vėl vilties karta!
*
Anglys blėsta ir tamsa sunkėja.
Nieks į židinį jau malkų neįmes.
Grįšime į ten, iš kur visi atėjom,
Grįšime į savo žemę mes.
Šeimininkai dar palydi iki vartų,
Gęsta šviesos, užveria ir namo langines...
Ar sulauksime dar šventės, kito karto,
Ar putos šampanas be tavęs ir be manęs?
*
AIDAI IR...
*
Diena vangi, lėta, be nuotaikos, lyg sustojus visiems laikrodžiams. Tik zylė, įskridusi per orlaidę, daužosi į balkono stiklą. Dangus apniukęs, nepaprastai rudeniškas, ir mūsų žvilgsniai net neieško išsilaivinimo galimybės...
*
Ar tik mes ne paskutinė valstietiška karta, kuri dar prisimena pakelės kryžius, liūdinčius smūtkelius, kuriems, eidami į mokyklą, iš tolo nukeldavome kepures, kurie dar susapnuoja išnykusius kaimus, grybingas beržynėlių pieveles, slapčiausius žemuogynus, mažų upeliukų brastas, laukines kriaušes, ganyklose prunkščiančius arklius, laigančius ėriukus, miegą daržinėse ant kvepiančio šieno, pro praardytą stogą krentančias rugpjūčio žvaigždes, vyturiuko lizdą ant pilko arimo, rasose suskirdusias kojas, tolimą parapijos bažnyčios varpo skambėjimą, kelionę arkliais į Šiluvos atlaidus, per kaimus keliaujančias elgetas su naujausiomis naujienomis, linamynius tamsiose pirtyse, paslaptingai dūzgiančius verpimo ratelius, audimo stakles su skietais, apmatais bei ataudais, ant dobilienos balinamas lininius audimus, drobinius rankšluoščius, rudeninius javų kūlimus, dulkėmis ir pelais alsuojančius arpus, bulvienojų laužus bei skaniausias pasaulyje bulves...Ir žiemą pyškančias nuo šalčio tvoras, ir rarotus – bernelių mišias Betygaloje, ir...
*
Ir vėl, ir vėl atgimstanti gamta už laimingiausią būna laimingesnė, nes ...didėja dvasinis tingumas, toks keistas viliojantis nuovargis, savęs apgaudinėjimas ir pasiteisinimas: vėliau, rytoj, dar suspėsiu!..Ir kam?Gal nėra prasmės? Kas iš to?..
Gamtoje net mažiausias grūdelis neatidelioja savo pašaukimo – sudygti...
(Iš seno blonknoto).
*
Lyg ir nuotykis...Literatūrinis..
Kartą, labai svetimoje kompanijoje, susipažinau su turtingu technokratu, turtingu „elito“ atstovu...Pokalbio tema buvo netikėtai atvira ir savotiškai šokiruojanti. Maždaug taip:
„Jūs, kultūrininkai, galvojate, kad tik jūs viską suprantate, esate gudrūs...Ir į kitus žiūrite pasipūtę, lyg ateiviai, visatos žmogeliukai...Žinokite, kad ir mes nesame pėsti, tik įmantriomis jūsų filosofijomis neužsiimame, tiesiog neturime laiko, o priedo – tai tik pirdalas vandenyje...Kitų erzinimas ir niekinimas...Jei norėtume – ir mes rėžtume tokią tiesą, be jokių „vikrutasų“, kad net visi inteligentai atsiriaugėtų...
Ant to pykčio, kartą rimtai supykęs, ir aš pabandžiau kai ką pabraižyti...Paskaitytk tik niekam neprasitark – kieno...“
Ir padovanojo opusą... Ne opusą, o, kaip dabar galvoju, pralobusiųjų praktikų- realistų išpažintį, sakyčiau, gana iškalbingą savo aplinkos autocharakteristiką...
DRAUGŲ POBŪVIS
Kas ritiniu dešros, kas ikrais, kas kumpiu,
Kas gėralo tauresnio buteliu ratuotas -
Sukėblinom, suvirtom iš visų kampų -
Gražus sklerotikų ir skrandininkų guotas.
Atodūsiai, šypsniai, glamonės, bučiniai...
Atsimeni, žinia, atsimeni, o kaip gi...
Rasoja gelsvos plikės ir kreta lašiniai,
Glėbiuojamės visi, uždusę, susimaigę....
Užsitvieskia veidai,
Išmetus paskubom po sklidiną taurelę.
Ir šit jau griaudžia laipsniai, postai ir vardai,
Ir didūs pasiekimai galvas kelia.
Mums sekasi gerai, mums buvo nesunku.
Nestumdė mūsų nieks, nežemino, nemindė.
Darbe - vieni draugai, šeimoj – gražu, jauku,
Vaikai dori, anūkai – vunderkindai.
Ir taip, sėkmių šarvais apaugę sandariai,
Patenkinti savim, kitais- susižavėję,
Mes klegam lyg aušros – graudoki juokdariai,
Prie ištakų, užakti baigiančių, suėję.
O iš visų sėkmių, tikrų ir tariamų -
Sakytum, kulkų spiečiais nepaliauja lėkę...
Šimtai sunkių klaidų, šimtai vargų, skausmų,
Kurie šią puikią naktį mūsų nepasiekia.
+
*
Susitiks migloje siluetai -
Andromedos ūkuos,
Paukščių takas pakvies pasivaikščiot -
Ten gegutės kukuos.
*
Trinktelėjo skersvėjis išdykęs
Seno namo baltas langines...
Skersvėjis – nenuorama berniukas -
Trinktelėjo namo durimis...
*
Į begalybės dugną...
Net keista, žvelgdami į begalybę,
Negalime sugaudyti minčių...
Jos dingsta – nerdamos į nežinią...
*
Užsisegė senus ordinus skaudžiai,
Krūtinėje atsivėrus senoms žaizdoms
*
Atšilo...Bet vis šalčiau gyventi...
Vėsa, visuotinė, smelkianti, iki kaulų...
Ir dvasios skersvėjai...
Iš kur ir kodėl? Nežinia...
*
Dar tikiu, turbūt, ir tikėsiu -
Traukos ir meilės dėsniais...
*
Iš apversto varpo – lyg taurės -
Gersime maldą ir tylą...
*
Šalna,
Kaip baltas tvarstis ant juodų arimų...
*
Kaip ieškom laimės, kantriai, užsispyrę,
Net nežinodami ir nepažindami
Kas ji tokia!
Klajojame, paklystame, kankinamės -
O laimės vis nerandame...
*
Poezija? Nejuokaukite – ji arogantiškos visuomenės rudamentas. Ji – jau niekam nereikalinga, na, sakykim, kaip automobilio atsarginis ratas...Gal kada nors ir prireiks...O mes? Mes tik lyg kalakutai vaikštinėjame pasipūtę besiriejančių tarpusavyje talentų būrelyje...Jokio kontakto neturime su skaitančiaja visuomene...Klounai jaučiasi daug geriau... Su kuo kalbamės, kas mus supranta, kam mes reikalingi?..Juokdariai – ir tiek. Nesusikalbame ir tarpusavyje...
*
Mes - tamsos belaisviai, o gal benkartai...Tylėti savy – jautrus jausmas.Tikras -nesumeluotas. Tikrieji jausmai – potekstėje, prieblandoje, tamsoje. Ko žemiau saulė, tuo ilgesni šešėliai... Tamsos niekas iš tavęs neatims. Tu – jos vaikas. Jos nieks neužtemdys.
*
Ačiū Dievui - jis neskaito laikraščių ir knygų, nežiūri TV, nesilanko žvaigždžių koncertuose...Dievas seniai perskaitė PASAULĮ, perskaityti jį iš naujo - trūksta kantrybės, laiko, jėgų...
*
Poetas, patekęs į žurnalistiką...Jis panašus į žuvį, kuri suvyniota į laikraštį...
*
Kodėl miršta kinietiška rožė, žydėjusį tik vieną dieną?..Gal ji išsigąsta, pamačiusi užterštą dvasių pasaulį? Pyktis radioktyvus, neapykanta – žudanti, antimeilė – mirtinga.
|
