2009-02-10, 11:42 |
...Su pirmuoju žodžiu, su pirmąja raide, su pirmuoju vaiko žingsniu jauno, bet mąslaus žmogučio sąmonę turėtų pasiekti tokie klausimai, kuriuos jis neužmirštų iki paskutinio atodūsio.Bet kaip tai padaryti, kaip surasti tą raktą, kuris atrakintų duris, vedančias į dvasios vertybių pasaulį? Į tą amžiną žmogiškosios sandaros skrynią?..Tad kaip suformuluoti klausimus, į kuriuos ŽMOGUS atsakinėtų visą gyvenimą?..Bet viso to būtina klausti ankstyvoje VAIKYSTĖJE, o gal ir - besisūpuojančioje VYGĖJE?..
1. Ar sunku būti geram? 2. Ar sunku nusišypsoti sutiktam žmogui? 3. Ar sunku paglostyti gėlę? 4. Ar sunku pasakyti "Ačiū" ? 5. Ar sunku pasakyti tiesą? 6. Ar sunku palesinti zylę? 7. Ar sunku pasodinti medelį? 8. Ar sunku pakelti numestą popierėlį? 9 Ar sunku padėti senutei pereiti gatvę? 10.Ar sunku atsakyti į šiuos klausimus?
|
2009-02-09, 13:18 |
...Negali aukštaitis nebūti lyriku..Net ir tada, kai aplink verda visų pragarų katilai. Praeito šimtmečio ūkanose dar ir dabar girdime prislopintų lakštingalų balsus. Salomėjos aimaną - "lakštingala negali nečiulbėti" arba Eduardo Mieželaičio protestą - "Turi knygoje teisę gyventi ir lakštingala mano pilka..." ...Bet kiek pilkų lakštingalėlių, kiek čiulbuonėlių, kiek strazdų giesmininkų pritilo, kai pateko už geležinių narvelių grotų. Negana to - ant jų snapelių buvo uždėti įvairaus kalibro apynasrėliai...Mat, jie nenorėjo vien dainuoti kaip džeržgia motorai, kaip marmaliuoja apgirtę traktoristai, barstydami herbicidus ant žydinčių pievų ir žalių žiemkenčių...Tai mano bendraamžiai - Vaidotas Spudas, Vladas Jasinskas, Vilius Baltrėnas, Algis Skinkys, Antanas Cibulskis bei daugelis kitų, kurių talentai pilnai neatsiskleidė, o jų lyriniai balsai dėl vienų ar kitų priežąsčių prikimo, po mutacijų tilo ir nutilo ar tragiškai nutrūko. Vienas iš jų, kurį neblogai pažinojau - Vilius Laužikas dar 1956 metais, pačioje juodžiausioje sutemoje, prabilo jaunatviškai, šviežiai ir gaiviai:
Tyliai užsimerkė ir žiedai lelijų, Nė vienos raukšlelės ežero veide. Ant sunkių blakstienų rasomis nulijo, Skaidrūs karoliukai žybčioja žiede...
...Bet kam tada buvo reikalinga tokia lyrika? Tariant poeto Vlado Šimkaus žodžiais: "...nors tobulas eiles kuri, tačiau kur nori ten ir kiški..." Traumuojami patys talentingiausi poetai...Vieni prasigeria, kiti nusižudo, treti nutyla, ketvirti automatiškai eiliuoja beverčius ir besielius opusus. Ir Viliaus Laužiko mūza atsiduria ankštame narvelyje. Bet jis neveidmainiauja, nekeičia balso tembro, rašo nuoširdžiai, paprastai, tiesiog išdainuoja savo širdies melodijas.Vilius - gamtos vaikas.Bet daugiausia rašo sau, jis, kaip sakoma, ne to lizdo paukštis...Tiesiog stebiesi eilėraščių plastika, dainingumu, netikėtomis spalvomis ir vitališkumu. Tai akivaizdžiai įsitikini skaitydamas po poeto mirties išleistą rinktinę "SAULĖS TRUPINIAI". Čia lyriko kūrybos ir gyvenimo kordinatės ryškios, virpančios, jautrios ir tragiškos. Kaip ir daugelio tų metų jaunųjų kūrėjų eilėraščiuose blyksteli talento kruopelytės, dar ne iki galo apdoroti, nenuglūdinti brangakmeniai...Supranti, o kartu ir atsidūsti suvokęs, KĄ JIS GALĖJO PADARYTI IR KO NEPADARĖ? ...Neišreiškęs iki galo savęs lyrikoje, Vilius Laužikas, norėdamas pasaulį padaryti tobulesnį, geresnį ir humaniškesnį, imasi satyros. Pagal jo epigramas, eiliuotus feljetonus, vaizdelius, humoreskas galima būtų sudėsti paradoksalų liūdno ir apgailėtino gyvenimo vitražą. Žinoma, kai kas jau senstelėjo, apibluko satyriniai tipažai, siužetai, situacijos. Bet vis tiktai, sakyčiau, nereikėtų bodėtis tos istorijos, tų naivių pastangų tobulinti beviltiškai graudžios praeities.Tegul viskas išlieka, kaip būta, kaip pramanyta-nepramanyta....O, be to, tuometinės ydos, pakeitusios rūbus bei etiketes, išliko, tartum ataugo, dar labiau suįžulėjo. Jos neišnaikinamos - kaip usnys ir varputynai...Juk ir bočiaus Maironio satyros dar gyvos.. ...Rašau apie savo bendraamžį Vilių Laužiką ir vis galvoju, kaip nelengva buvo gyventi lyrikui su aštria ašaka gerklėje.Negalėjusianm išdainuoti savo jautrios prigimties, gerumo, nuoširdumo. Tokia lemtis teko ne tik jam vienam...Daugelis jų - XX amžiaus antorosios pusės literatų - poetų ir prozininkų - jau primiršti, nutylimi, ir man jie asocijuojasi su NEŽINOMO KAREIVIO KAPO įvaizdžiu...Viltingas liūdesys...
.
|
2009-02-08, 13:23 |
...Vis dažniau ataidi atsiminimai...Vaikystės dainų, pamiškės šūkavimų, išskrendančių gervių klykavimų draikanos...Būna ir šviesos, begalinėje erdvėje amžinai klajojančių spindulių aidai, blyksniai, žaižaravimai, atšvaitai...Tą keistą praregėjimą patyriau 1976 metais lapkričio 29 dieną, pagerbiant Juozą Grušą...Sėdėjau tada šalia Jo ir Jam, švenčiančiam 75 metų jubiliejų, kalbėjau Jo žodžiais.Tos kalbos nuotrupas atradau visai neseniai, vartydamas pageltusį archyvą...Ir iš jo, iš praeities vėl plykstelėjo amžinai klajojanti šviesa..
-Brangus jubiliate, "Kokie molekulių sproginėjimai turi vykti, kokie vidiniai pakitimai, kol augalas išskleidžia lapus, sukrauna žiedus, virsta kažkuo stebuklingai nauju? Taip pat ir žmoguje turi vykti dvasinių molekulių sproginėjimai, procesai ir tapsmai, kol iškyla ir sušvinta sielos esmė." Tai Jūsų žodžiai, brangus Jubiliate. "Viską lemia veiksmas, besiveržiantis kaip kokia upės srovė pro sunkius krantus: minties ir siekimų, žavesio, nerimo ir tikėjimo veiksmas; veiksmas, nešantis šviesą." Tai taip pat Jūsų žodžiai. "Ieškau šviesos, kuri ateina neįprastu kampu, keičia situacijas, nušviečia daiktus naujai, skverbiasi į vidų." Ar šios mintys, šis mąstymo būdas neprimena mums čiurlioniškos kūrybos šviesos, šviesos, kurią skleidžia žmogus, pakilęs virš kasdienybės, žmogus, spinduliuojantis dvasinį turtingumą? Šviesa... Ar ne tas pats šviesos, taurumo, šventos draugystės idealas ir motyvas skambėjo Salomėjos Nėries poezijoje? Ak, ilgos naktys, juodos delčios, - Padangės pilnos debesų. O vis dėl to - sakyk, kodėl čia, Kodėl taip žemėje šviesu? "Mūsų kūryba yra mažas visatos kuriamųjų jėgų spindulys ir taip pat siekia tobulinti, pratęsti, atrasti naujas grožybes ir nugalėti didįjį polių - mirtį." Ar šie jubiliato žodžiai nėra epigrafas visai mūsų literatūrai? Žmogiškoji šviesa, kurios Jūs ieškote žemėje, taurumo ir kūrybos šviesa, kurią Jūs pats spinduliuojate - nemirtinga. Jūs esate pasakęs: -Rašymas yra savęs atidavimas; ir juo su didesniu entuziazmu ar su kančia tai darome, juo geresnis rezultatas. Tai amžinai gyva kūrybos dvasia; ji - svarbiausias šaltinis, pradžia ir priežąstis; nuo jos prasideda menas. Tegul šis šaltinis, tos kūrybinio pasiaukojimo versmės niekada neišsenka...
...Užsimerkiu...Juozo Grušo šviesmečiai tęsiasi...Keistas ir nepavojingas jo kūrybos radioaktyvumas.
|
2009-02-08, 10:34 |
Ant kalno kalnas, Ant žirgo balnas. Atjoja velnias Suplėšė kelnes. Siuvėjos švelnios Sutaisė kelnes... Daug nusipelnęs Vėl joja velnias.
|
|
|