2009-02-07, 11:05 |
1. PASKUTINĖ FORMULĖ
Maži ir jaukūs miesteliai -tartum gimtieji namai. Man regis, jog juose reikėtų pagyventi kiekvienam jaunam žmogui. Ten tu niekur nesidėsi, tave visi pažįsta, tu negali praeiti pro miestelio PILIETĮ nepasisveikinęs, susiraukęs, nusisukęs į šalį. Taip Tavyje išugdoma tolerancija, meilė, pagarba, užuojauta, atsakomybė, bendrumo ir atsakomybės jausmas...Niekada nepamiršiu fizikos pamokos, kurią vedė nuostabusis mokytojas Antanas Juška...Mūsų 11 klasės langai žiūrėjo į gatvės pusę, todėl norom nenorom mes visą laiką galėjome stebėti apsnūdusio, šiek tiek nerūpestingo miestelio gyvenimą... Tą kartą sprendėme fizikos uždavinius, aiškinomės painius dėsnius...Ir staiga pasigirdo gedulinga maršo melodija ir neužilgo pasirodė procesija, lėtai slenkanti pro mokyklą į kapines...Laidojo vieną iš mūsų miestelio senolių...Mokinys, aiškinęs Niutono dėsnį, padėjo kreidą. Mokytojas pakilo nuo kėdės ir pasitempė. Trinktelėjo suolai ir visa klasė atsistojo. Įsivyravo mirtina tyla. Grojo orkestras, lėtai slinko procesija, priekyje lingavo kryžius...Stovėjome ilgokai.Susikaupę, rimti, ir, turbūt, tikiu - kiekvienas pagalvodamas apie mums pažįstamą, gerą gerą senučiuką, kartais mus vaišinusį sultingais šeringio obuoliais...Procesija nutolo...Ir tada mokytojas Antanas Juška, žvilgtelėjęs į lentą, o paskui į tą pusę, kur už gatvės posūkio dingo liūdnos eitynės, tyliai ištarė:
-Paskutinė formulė...Paskutinė...
ASMENAVIMAS
Akistatos su praeitimi didžiai prasmingos. Prisimeni ne tik ką išmokai, bet svarbiausia - KAIP įsiminei, kaip į tavo kraują, į tavo sąmonę nukrito išminties sėklelės ir nepastebimai sudygo. Aš tikiu, jog mūsų širdžių tvinksniai - iš šimtmečių gūdumos. Kraujas, kuris srovena mūsų gyslomis - iš tenai, iš protėvių patirties. Į žmogaus genus - pats dar nelabai suvokiu kaip, bet jaučiu -stebuklingu būdu įsiskverbia ir amžiams nusėda MŪSŲ ASMENIŠKOS PAMOKOS. IŠMINTIS. JAUSMAI. MEILĖ. KŪRYBOS UŽTAISAS...Žmogaus genuose - JO, asmeniškai JO, supresuotas, suglaustas gyvenimas, jo - gyvenusio ESMĖ .Tai tartum reziumė knygoje, kurią TU palikai paslaptingoje genų BIBLIOTEKOJE... Jeigu sugebi, jeigu išmokai JAUTRUMO RAŠTO IR KALBOS - skaityk, vaike, prisimink, anūke, susapnuok, proanūki... O kaip visa tai atsitinka?..Jei TU neatitrūksti nuo savęs, nuo giminės šaknų, jei Tu NEESI tik pieno pūkelis...Baisiausia, jei TU negali verkti, jeigu skauda ar skaudėjo Tavo seneliui, jei negali išdrįsti ir gėdinies paglostyti nuvargusios MAMOS ar TĖVO rankos, jeigu Tu negali perskaityti savo PRAEITIES savo PRIGIMTIES knygoje...
Iš vaikystės ir jaunystės pamokų aš daug ką pamiršau, bet svarbiausios detalės, jausmingos smulkmenos, simboliški niekeliai, kaip jaučiu, užsiliko.Jie pretenduoja į GENŲ atmintį...Ir vėl mano akyse mokytojas Antanas Juška...Jis mums aiškina ASMENAVIMO DĖSNIUS...Ne, tai ne nuobodi asmenavimo pamoka, o iškilmingas ritualas. "Vaikai, - sako mokytojas, - įsiklausykite į asmenuotės muziką, jos filosofinę prasmę, žodžių skambesį, sudėkite reikalingus akcentus, giliai atsikvėpkite, kalbėkite, tartum būtumėte įkopę į patį aukščiausią kalną, būkite išdidūs, nusiteikite geriems darbams...Tad pradedame..."
AŠ -ESU... TU - ESI...JIS, JI - YRA...MES - ESAME...JŪS - ESATE...JIE, JOS -YRA.
-Vaikai, - baigus asmenuotę, tarė Mokytojas, - jeigu JŪS gyvenime išmoksite taisyklingai asmenuoti įvardį - "AŠ" - jūs daug pasieksite, jūs suprasite žmones ir jie jus gerbs.Jeigu į jūsų širdis bandys įsėlinti pagieža ir pyktis, jei jūs nusivilsite artimaisiais, kaimynais, jeigu jūs būsite vieniši ir nelaimigi, jei suklupsite ir bandysite atsikelti - ASMENUOKITE įvardį "AŠ"...Asmenuokite tylomis ir garsiai, asmenuokite širdyje - ir jūs pajusite - gyventi gera, gyventi verta, gyventi reikia - dėl savęs ir dėl kitų...
|
2009-02-04, 09:21 |
...Rimgailuose -gimtajame kaime - kaimynas Pranas buvo pats šauniausias pasakorius. Jo lūpose net ir papraščiausia istorija tapdavo spalvingu nutikimu, įsimintinu įvykiu. O kalbėti jis pradėdavo visada beveik vienodai: "Žmogau, oi būta, tai bent būta..." - nusmaukdavo kepurę ant pakaušio, primerkdavo dešinę akį ir pliaukštelėdavo delnais...Nors kompanijoje dažniausiai būdavo suaugusieji, tačiau jis, kažkodėl kreipdavosi tiesiai į mus, vaikus, čia pat žioplinėjančius ir visada aplink jį zujančius. Dėdė Pranas, kaip sakoma, buvo visų galų meistras.Jis darė baldus, ratus, lopšius ir karstus, buvo puikus "ciriulnikas" (kirpėjas), galando peilius ir dalgius, taisė dviračius, konstruavo dedektorinius radijo aparatus, stiklino langus, skiepijo medelius, išraudavo net skaudantį dantį, gydė avis ir karves, turėjo begales instrumentų - oblių, kaltų, kirvių, pjūklų, replių, peilių, šimtus visokiausių geležgalių, pats nusikaldavo didesnių vinių, uknolių, sumeistraudavo net geležines spynas...Prano nedidelę sodybėlę supo gražus sodas, o jame užaugintus obuolius išlaikydavo net iki Velykų...O brangiausias Dėdės turtas - buvo bičių aviliai, gražiai prižiūrėti, gelsvai nudažyti, net skoningai pamarginti...
-Žmogau, - sakydavo dėdė Pranas, - bitės šventos...Bitė - tai bičiulystė...Tai giminystė...Žmogau, jei nemylėsi žmonių, jei būsi skūpus, bitės tuoj pat išmirs arba - bz-z-z - ir išskris į miškus...Bitės labai džiaugiasi, kai kopinėjant avilį susikvieti kaimynus, kai juos vaišini medumi, kai atlauži korio gabalėlį...Valgykit, smailyžiaukit, tepkit ant agurko...Tik ,šiukštu, nepagadinkit oro...Tada bitelės pakels tokį alsasą, kad atsiminsit ant amžių amžinųju..
...Tas Medaus puotas atsimenu ir šiandien...Ir ne tik tai, o svarbiausia - jas lydinčius pasakojimus, nutikimus, įvykius...Labiausiai mus masino istorija, kurią pasakodamas Dėdė net nubraukdavo ašarą...
-Žmogau, -pradėdavo Pranas, - buvo karas. Vokietukai ritosi su ruskiais...Tąkart praskrido lėktuvai, pasikraipė, pašaudė, parodė savo kryžius...Mes sulindome į slėptuvę, iškastą po beržu...Palindėjome, pabuvome...Lyg nutilo...Bet kažko neramu...Iškišu galvą...Žmogau, žiūriu -sode -dūmai...Išlendu į lauką...Na gi, pleška vienas avilys, dūmija kaip reikia...Aš gelbėt...Prilekiu uždusęs, o aplink avilį - kamuolys bičių, susimaišęs su juodais dūmais...Vargšelės, ieško priešo, ieško kaltininko...O papūsk jam į užpakalį, jei tas lėktuvas jau kažkur už debesų, pašaudęs padegamosiomis kulkomis......Nei šaukt, nei plaukt...Ir aš blaškausi kaip pamišęs, kapstau žemes ir pilu saujomis ant avilio...O bitės - jau praradusios nuovoką, jau nieko nesupranta, nieko nepažįsta...Tik cakt-cakt- cakt - man į sprandą, į rankas, į veidą...Bitutės, tai aš - šaukiu praradęs nuovoką...Aš...Aš...Jūsų gelbėtojas...Šaukiu ir matau, kaip plyksteli liepsna, kaip pro landą jau srūva išsilydęs medus, kaip bitutės nudegusiais sparneliais krinta ant žemės, raitosi, miršta, neapgynusios avilio, medaus, neatkeršyjusios padegėjui...
...Dėdė Pranas brūkšteli drobinių marškinių rankove per akis, nusisuka į šalį, nutyla...Paskui pasisuka į mus, nusišypso ir ragina mediniu šaukštu semti geltono, tartum gintaras, gardžiausio pasaulyje medaus..."Žmogau, - lyg teisindamasis sako jis, - pragyvenau du karus, mačiau visko...Degė tvartai, griuvo daržinės, žuvo žmonės, sprogo bombos...Bet...Bet labiausiai gailiuosi bitučių, sudegusių, suanglėjusių...Valgykit, tepkit...Ant agurko, ant sviežio..."
|
2009-02-02, 11:30 |
1973-ji. Balandžio septintoji...Prie senojo Operos ir baleto pastato (dabar Rusų dramos teatras) minios žmonių...Vilnius atsisveikina su Nepakartojamąja VIOLETA - Elena Čiudakova. Daug kas užsimiršo, nuėjo į nežinią, bet tik ne tos laidotuvės. Atrodo, kad viskas vyko tik vakar...Tuo labiau, kad savo archyve radau parudusį popieriaus lapelį ir tada, prieš daugelį metų - spontaniškai užrašytą tekstą...
GLUOSNIO ŠAKA
Lijo. Lijo kaip reta. Šniokštė pavasarinės srovės. Ašarojo dangus.Procesija sustojo, čia pat, vos išėjus iš teatro. Per rusvą ąžuolo karstą pliaupė vandens gausybė. Karstas rezonavo lietui kaip orkestro duslūs mušamieji. Karste gulėjo Violeta, žavingoji, trapioji primadona. Ją apvilko baltais rūbais, tais rūbais, kuriuos vilkėdama ji ne kartą mirė scenoje...Bet stebuklingasis "Traviatos" spektaklis baigėsi...Šį sykį Violeta neištrūko iš mirties gniaužtų...Minia krūptelėjo, sutriko, aiktelėjo...Į didžiulį, neseniai sužaliavusį gluosnį, nešini pjūklais, kopė du keistieji medkirčiai.
Liūtis nesiliovė. Lietus plovė vainikus, gėles, vis stiprėjo ir stiprėjo. Dabar karstas, ant kurio krito gausus vanduo, gaudė, dejavo, o minia stovėjo be žado.Toje sąlyginėje tyloje, tame gamtos ūžesyje staiga pasigirdo zvimbiantys pjūklų garsai. Vyrai pjovė dvi gyvas, ką tik sužaliavusio gluosnio šakas...Nežinau, kas surežisavo šį gedulingą ritualą, bet tai buvo nepakartojama ir genealu. Žmonės verkė.Tik, žinoma, niekas nematė, kiek ašarų ritosi jų skruostais, nes su jais kartu kūkčiojo gamta...O plieniniai pjūklų dantys, tarpusavyje lenktyniaudami, godžiai kramsnojo minkštas gluosnio šakas, spjaudė pjūvenas...Pagaliau jos pradėjo linkti ir viena po kitos, subraškėjusios, nesuprasdamos, kas darosi aplinkui, nukrito ant skverelio grindinio...Dauguma žmonių persižegnojo...Procesija pajudėjo, o lietus vis pylė ir pylė, pakalnėn nuo teatro gatve upeliais sruvo vanduo, tačiau niekas neišskleidė lietsargių, nepaisė ir nesisaugojo, ir kaip kokie pasakiški lietaus apaštalai, ėjo paskui Violetą.
|
2009-02-01, 10:25 |
- Tai šen, tai ten buvau, tai šį, tai tą mačiau
- Ir brangūs man keisti šėliojimai bei klaidos,
- Didybė, nuopoliai, iliuzijos...Tad ko gi panikuot? -
- Naivios šlovės trimfališkai jau niekas nepalaidos
- Galvojai - amžinas?..Ir visagalį vaizdavai...
- Dabar blaškais -toks įsižeidęs, vienišas, apspuręs.
- Juk viskas tikra ir netikra, laikina, pigu,
- Kaip deimantai ant klouno kvailiojančio kepurės.
- Ne vieną palydėjau smerkiančiu žvilgsniu...
- Išsigandau...Tad drąsinu dabar: - išsisklaidys tas rūkas...
- Pirmyn...Užkliuvę už kupstų ir nosim žemę ardami...
- Tikėkite, jog horizontą pasivysite netrukus...
- Pabūkite įžulūs, drąsūs ir nesuprasti... -
- Jums ne apeit linkiu, o peršokt tarp kalnų žiojėjančią bedugnę....
- Jau negaliu, o gal nenoriu jūsų mokyti ar baust, ar sulaikyt,
- Ar užgesint tarytumei spontanišką vulkanų ugnį.
|
|
|