2016-09-21, 16:01 |
EILĖRAŠČIAI, KURIUOS PRISIMENU...
Emilis VERHARNAS (1855-1916) -belgų poezijos tėvas. Eilėraštį vertė Janina DEGUTYTĖ *
Tu tokius man žodžius tą vakarą kalbėjai, Kad gėlės, pasilenkusios ratu kvapiu, Staiga pamilo mus, viena net panorėjo Nukrist ant mūsų kelių ir paliest abu. Kalbėjai apie tuos laikus, kai mūsų metai Tarsi prinokę vaisiai leisis skinami, Ir kaip likimas nuskambės varpais iš reto, Kaip mes mylėsimės, tolydžio sendami. Ir tavo balsaspriglaudė mane į glėbį, Tava širdis, rami kaip laužas įstabus. Be baimės būčiau žvelgęs, kaip man eiti liepia Vingiuotas kelias prasivėręs – kapus.
Jonas STRIELKŪNAS *
Eilėraštis parašytas ir skaitytas Panevėžyje prieš 50 metų ir ,berods, nepatekęs į poeto išleistas knygas * * * PABŪK DAR Pabūk dar, pabūk dar, pabūk tu, Kaip vasara kaupki dar medų. Pasauly mažėja stebuklų, Artėjant prie trisdešimt metų. Pasauly, aukštyn pakylėtam, Nenoriu likt vienas, mažytis. Pabūk kaip kvėpavimas lėtas, Kai širdys nustoja daužytis. Pabūki kaip nuovargis rankų, Kai jos po darbymečio ilsis. Žiūrėkim į vasaros dangų Laimingais atradusių žvilgsniais. Pabūk, paalsuoki, stebukle, Po galva rankas pasidėjus. Pabūkim, kol galim pabūti, Ir skirkimės, laikui atėjus. 1966.II. 25
ANGELŲ KALVA
*
Paglostik angelo sparną, Tartum skaudančią savo širdį..
* Angelas - tai tavo sielos dalis, antipodas, Tavo širdyje tūnantis kartu su velniu.. * Atraskite savo angelą - savo dvasios dvynį, Savo skausmą ir nerimą savo... * Tik nemaldaukite...Tik sugebėkite susimąstyti – prisipažinti, suvokti, Ką aš padariau – kur teisus, kur - atstumiantis... * Apsaugokit šią kalvą Nuo tuščių ir veimainiškų spaktaklių, prisitaikymo, tuščių žodžių... * Suraskim savy savo angelą... *
Tik susimąstymas...Tik tyla, tik prisipažinimas sau... * O, prisiminkim ir tuos, Kurie nuo tos kalvos, neapgyvendintos angelais, Žiūrėjo Į Lietuvą... O, kaip svarbu ne parodyti kitiems, O pamatyti SAVE Angelų kalvoje, Prisipažinti ir suprasti savo nuodėmes, paklydymus...
Algirdas VERBA (1941 10 01 – 2000 07 22)
Artėjant „dramatinio tenoro“ - poeto 75 metų gimimo jubiliejui * * * Aš ėjau į laukus nusilenkt šiaudo valiai. Per lėta ta branda. Per gili ta brasta, Ir medaliai – bedaliai, bedaliai, bedaliai, Per anksti it gija kertama ta karta. Per vėlai. Lyg vagis virš kalvų mėnuo sėlins Ir jau niekur jis mums pasislėpti neleis. Taip menki ir juokingi po jo spinduliais Tie išduodantys viską šešėliai. Per vėlai. Per vėlai prėskas rytas išbrėško, Tarsi būtų balse įsikirtęs dyglys. Ak, tai mano krūtinėje atsako ieško Tavo sausas brangus kosulys... Ar ieškot brangesnių žiburių tu man lieptum Negu tie, kur pažiro iš mano akių? Kur kelionės prasmė? Stoviu vienas ant liepto Ir šauniau nei jūreivis plaukiu. Per vėlai. Jau į šventę įsimetė kandys... Tu nespardyki graužiančio kaulą šunies... Gal tai pats, gal tai pats dantimis įsikandęs, Gimtą degantį slenkstį nešies? Nebenoriu medaus. Mūsų pievos apkarto, Nesibelsk. Jau pašiūrės duris rakinu, O žadėtąjį auksą man kraukit į karstą, Kad sudėtų velniai man dantis auksinius...
Tomas Arūnas RUDOKAS (1966 04 08 – 2012 05 14)
Penkios poetinės miniatiūros iš knygos „NEŽEMIŠKA ŽEMĖ“ 1991 m.
* * * SVAJOKLIO ŽVAIGŽDĖ Lietuviai – svajoklių tauta, Tauta – kaip svajų visata. Ak, lašantis gintaras tyras Kaip ašara, giedanti tyruos! Tėvynė, į dangų einanti Ir nešanti ašarų deimantą, - Kaip žvaigždė amžinoji kietėja jis Amžinuos Lietuvos kentėjimuos... 1987.III.31 TĖVYNĖS AKIS Tėvynė – mano skausmas ir šviesa... Ak, ne – tai baisiai banalu! Tėvynė – išrengta visa Ir dar apspjaudyta alum... Tėvynė – Viešpaties ugnis, Kuri mus amžinai svaigins. Tėvynė – išdurta akis, Kuri mus, neregius, apgins... 1988. XII. 6
ŽVAIGŽDŽIŲ KARAS Mus laikas laiko ne žmonėm, o formom, - Tai prasmingiau už turinius visus. Ir kalba už kareivį uniforma, Kad jo gyvenimas – šviesus. O tuo metu poetai žodžiais žaidžia, Politikai gurkšnoja kavą vakare. Į karo lauką nusileidžia žvaigždės Ir vietoj mūsų žūsta tam kare... 1988.I. 8
VIENATVĖ PUSĘ KETURIŲ Aš nieko neturiu, aš pusę keturių Prieš veidrodį su vienatve geriu: Nebeturiu jėgų, nebeturiu draugų - Vienatvės veidą veidrody regiu... Tokia naktis sunki kaip lėtinė liga, Tokia ilga naktis, tokia liga ilga... Aš nieko neturiu, aš pusę keturių... Aš pusę keturių –savęs! – nebeturiu…
1989 X. 27 APIE MOTERŲ MEILĘ POETAMS Mus mylės tik po mirties Gerbiamos gerbėjos… Daug gražių gėlių padės - Rožių ir gerberų… O paskui – skaitys, skaitys! –
Ir mylės apsalusios Tas poetiškas akis, Pašarvotas salėse…
1988.XII.8
Albinas ŽUKAUSKAS
(Du eilėraščiai iš poeto rinktinių raštų II tomo, 1986 m.) APIE JUDĖJIMO TAISYKLES Galima aukštint save, Draugui nuplėši šlovę, Galima plaukt su srove, Bet nevalia prieš srovę. Spjaudyti ant grindų Draudžiama. Tai nedora. Bet ant bičiulių veidų - Tavo valia. Jei nori… Plūstis gali ir burnot, Kiek tik patinka. Nieks neužčiaups burnos - Plūstis madinga. Nori sukčiaut, gali Imti iš saujos į saują, - Šitaip eisi toli, Kilsi su saule. Dera bet kam – visa tai! Nori – švaistykis. Nagi matai - Geros taisyklės!
UKNOLIAI Padaržėm bobelės bulves kasa. Girgžda persimetus, sulyta tvora. Aš vedu pakaustyti apšlubusį Pegasą, Kalvis sako – pasagų nėra. -Tu nukalk, - prašau. - Aš joti noriu. Posmų prikaliau, užsakymas skubus. -Galima nukalt,- atsako.-Bet nėra uknolių.- Vaikis priduria: -Ir nebebus. -Turi jų šiek tiek kaimynė boba, Bet už spiritą, nevertina grynų. -Ką gi, jei už spiritą, ne taip jau bloga. Pas provizorienę spirito einu. Nueinu, provizorienė bulves kasa. -Spirito? Kodėl gi ne, labai prašau. Bet paskolinki maišams parvežt Pegasą, Pekliškai prie bulvių pailsau. Tad Pegasas grigždina maišų vežimą, Klupdamas tarp bulvienojų ir vagų. Ant vežimo aš diktuoju pranešimą - Trūksta žemėje uknolių, pasagų!..
Janina DEGUTYTĖ
(Iš eilėraščių rinkinio “Purpuru atsivėrusi”, 1984 m.) * * * VAKARAS Būk žodis ant lūpų. Būk ašara žody. Kaip, žeme, tave mums Nuo mūsų užstoti? Būk mūsų žvaigždė Per įskaudusią naktį (Nemokam atrasti, O bijom prarasti). Kaip protėviams mūsų - Mums širdį sušildyk. Vaikams tarsi rugį Augink žalią viltį. Ir duok paukščiui medį, O rasą duok – žolei. Per nežinią veski Upelį kaip brolį. (Kokiam keršto dievui Į delnus nupuolėm?) Būk duona kasdienė Ir amžinas guolis.
.
|
2015-10-24, 09:33 |
IŠ BALIO BURAČO KNYGOS (1993 m.) APIE BETYGALOS PAPROČIUS
BETYGALIEČIŲ ŽEMAIČIŲ UŽGAVINĖS Užgavinės – BETYGALOJE - linksmo triukšmo ir juoko diena. -Džingu, džingu, džingu! – žvanga kaimo gatvėje Užgavėnių skambalai. Antai iš tolo matyti atvažiuojančios „Užgavėnių bitės“. Rogėse stovi vikrus bernas – „bičių „ vežėjas, kuris savo apsirengimu primena mešką, o ne žmogų. Jis veidą užsidengęs barzdota ilganose kauke, apsivilkęs ilgais išverstais kailiniais, rankoje laiko ilgą botagą ir suka aplink galvą kaip spragilą. Lekia risčia rėkdamas.
-Vandens, vandens, vandens! Užpakaly „bičių“ vežėjo stovi kubilaitis vandens, o už kubilo sėdi „bitės“ – kelios mergaitės, rankose laikydamos po eglišakį. Jos, nuduodamos bites, dūzgia:
-Ū-ū-ū-ū-ū-ū!.. Išgirdę „bičių“ vežimo skambalą, vaikai, išbėgę į gatvę, šaukia: -Bitės atvažiuoja, bitės! Tuojau išpuola iš trobos šeimininkė ir mergiotės su pilnais kibirais šalto vandens. Šeimininkė pravažiuojančias „bites“ pliūpt kibiru vandens ir aplieja: -A-ta-ta-ta-ta, gerai apliejau, šiemet derės vasarojus!- džaugiasi ji. Vežėjas pamirko vandeny botagą ir užsimoja, bet šeimininkė spėja pasprukti. Piemuo „bičių‘ vežėją palydi šlapio sniego gniužulais, jo pasiekti negali nei vežėjo botagas, nei iš kubilo liejamas vanduo. Šaukdamas: „Vandens, vandens!”, vežėjas artinasi su „bitėmis“ prie kito kiemo. Čia jo jau laukia kibirus vandens pasistatę laistytojai. Vežėjas, nusičiumpa prie ilgo koto pritaisytą indą, pasisemia vandens ir lieja ant visų jo laukusiųjų, o kai kuriems, lindusiems arčiau, užveža ilgu botagu ir nušvilpia tolyn šaukdamas:
-Vandens, vandens! Tai taip per Užgavėnes kaime šventinamas vanduo....
* Pavakariu per ILGIŽIŲ kaimą eina kokie trys pusberniai ir užsuka tai vienan, tai kitan kieman, kur žino esant jaunų mergaičių. Priėję prie durų, pasibeldžialazdomis:
-Kas čia prašosi? – klausia kas nors iš vidaus. -Mes, geri žmonės, esam melnikai, leiskit. -Iš kur ir kas jūs tokie?- vėl klausia. -Iš tenišių nesakišiai, geri žmonės, ne vagišiai!..Leiskit, mes pastatysim melnyčią ir sumalsim vestuvėms pyragų. Namiškiai, kiek pajuokavę, jei žino, kad bernai nepadarys jokių muostolių, atidaro duris ir įsileidžia trobon Užgavėnių juokų pasižiūrėti. Pusberniai, įėję vidun, stato Užgavėnių melnyčią.Vienas žaidėjų vaizduoja girnas,. Jis gulasi ant viduasly pastatyto neilgo suoliuko kniūbsčiomis. Tada vieną rėtį su pelenais padeda ant ištiestų gulinčiojo kojų, o kitą – ant pečių. Paskui suoliuką ir ant jo gulintį žmogų apdengia balta drobule ligi pat žemės. Ant suolelio gulintysis barškina pagaliais į suoliuko kojas. Ta-t-ta, ta-ta-ta, sakytum girnos tarška. Ant gulinčiojo rėčiai juda ir pelenai, atseit miltai, dulka. Kitas, už durų užlindęs, mietu braukia per duris. Drr,drr.drr.drr, rodo9s, girnos ūžia. Trečiasis nuduoda malūnininką, skubiai laksto aplink savo malūną. Pribėgęs prie krosnies, čiupt saują pelenų ir bėga prie mergaičių. -Panelytės, žiūrėkit, kokie balti milteliai, tai bus pyragas vestuvėms... Mergaitės bėga į pašalius, o kuri nors žioplesnė, nežinodama, kad malūnininkas nori pakišti panosėn pelenų, ima ir pauosto, paskui ašaroja apsigavusi. Kitiems iš to yra gardaus juoko. Užgavėnių vakaras baigiamas vakarone. Jaunimas šoka, dūksta, kiek tik jėgos neša, nes kiekvienas nori sočiai pasilinksminti, kad ligi Velykų nebenorėtų. Vėlyvą Užgavėnių vakarą namus aplanko Kanapinskas. Vakaro prietemoje ar prie silpno žiburio savo nepaprastu apsirengimu Kanapinskas gana įdomiai atrodo. Kanapinskas – sumanus kaimo juokdarys. Jis užsideda ant galvos didoką puodo dangtį, apsisiaučia didele balta drobule ligi pat žemės, galvą apsuka storu kanapiniu pančiu, kaip vainiku. Rankose laiko didelę bruktuvę, kuri reiškia Kanapinsko kardą. Kanapinis pantis, baltos drobulės apsiaustas ir visa kita reiškia pasninką, arba Gavėnią. Toks Kanapinskas bastosi po kaimą. -Prabočyk, garbingas Kanapinski, pas mus jau nė kvapo nerasi lašinių – nei ant stalo, nei po krosnim – dievagojasi šeimininkė. Uostinėja Kanapinskas puodus, dubenis ir visus trobos pakampius: gal ras kur lašinių arba kokią nors riebią dešrą. Pagaliau prikimba prie mergaičių, kad jų burnos taukuotos. Čiumpa kurią nors ir pjauna linų bruktuve. Šioji ginasi kaip įmanydama. Kanapinskas reikalauja parodyti, kur slapstosi jo ieškomas Lašinskas. Visi nurodo tokią vietą, kur jam būtų sunku ieškoti. Vieni aiškina, kad jis įlindo į šiaudų žagą, kiti – kad po jaujos krosnimi pasislėpė. Į tą laiką kuris nors apsirengia Lašinsku. Apsivelka išvirkščiais kailiniais, ant veido užsideda kaukę, panašią į kiaulės snukį, prie juostos prisikabina keletą apgraužtų kaulų. Toks jis pasirodo Kanapinskui. Tada prasideda smarkios, bet juokingos Kanapinsko ir Lašinsko imtynės, kuriose nugalėtojas visuomet esti Kanapinskas, mat jau dabar žmonių laukia pasninkas.
LAUKIU VELYKĖLIŲ ŠVENTŲ, TURIU KIAUŠINĖLIŲ MARGŲ...
Ilgižių kaime ramus Velykų rytas. Saulė lyg raudonas Velykų margutis pakilo viršum tamsiai mėlyno Šilainių miško. Kaime šventa ramybė. Veik visi kaimo žmonės išėjo į savo apylinkės bažnyčią prisikėlimo laukti. Likęs namie, Norvaišų piemenukas išėjo gyvulių šerti. Norvaišų piemuo Jurgutis neša glėbelį šieno avelėms ir dainuoja:
Laukiu Velykėlių šventų, Turiu kiaušinėlių margų - Dvi pori raudonų, dvi – geltonų...
-Jurguti, iš kur tu tiek daug šiemet kiaušinių gavai? – paklausė nejučiomis į daržinę įsėlinęs kaimyno Mikutis. -Būčiau uždirbęs dusyk tiek, jeigu būčiau gavęs kur nors porą saujų cukraus. Tik vieną cukrinį padariau mūsų bernui Jokimui ir gavau dvi pori raudonų, dvi – geltonų. Jokimas su mano padirbtu cukriniu išloš mažiausiai bent puskapį – gyrėsi Jurgutis. -Bet tu, Jurguti, žadėjai velykų naktį prie Kristaus karsto sargyboj stovėti. Jau iš anksto, mačiau, daržinėj šakę nusitvėręs, pratimus darei. O dabar štai vėl liuobi aveles, kaip ir kasdien, - stebisi Mikė. -Ne tik žadėjau, bet jau turėjau pasidaręs žibančius šarvus ir ginklus. Vakar atsitiko nelaimė, todėl ir reikės per šių metų Velykas sėdėti namie, net į savo kaimą išeiti gėda. -Na, kas gi tau atsitiko? -Žinai, vakar įsipiršau parnešti iš bažnyčios šventos ugnelės. Kelias tolimas, todėl jojau raitas. Nujojęs į Betygalą, šventoriuje radau jau besikūrenantį laužą. Įsidegiau sausą pakulinį pantį ir pasileidau risčiomis namo. Nė nepajutau, kaip įsiliepsnojo mano drabužiai. Milinė beveik visai sudegė, o švarkelis, kaip matai, nukentėjo gerokai, neliko nė ką taisyti. Jeigu nebūčiau nešęs ir švento vandens, vargiai būčiau išsigelbėjęs nuo ugnies, - skundėsi nukentėjęs ugnies nešėjas. -O man liūdnai baigėsi švento vandens nešimas, - ėmė pasakoti Mikutis. -Šventą vandenį išlaistei ar kas atsitiko? – paklausė Jurgutis. -Pasisiūliau švento vandens parnešti. Sukaitienė man davė gražų molinį ąsotėlį ir įsakė: „Vaikeli, imk mano paminklinį ąsotėlį, mano atsineštinį, bet saugok jį kaip savo akį, kad nesumuštumei. Sumuši – per velykas negausi nė vieno margučio“. Tokį baisų įsakymą išgirdęs, kad tu žinotum, ėjau visą kelią drebėdamas, kad nepaslysčiau ar kaip kitaip nesumuščiau ąsotėlio. Į bažnyčią įsigrūdau, bet saugojau, kad sprausdamiesi žmonės prie kubilo, švento vandens, nesuspausdtų, mano ąsotėlio. Panėriau jį į didžiulį kubilą švento vandens ir tuoj pat išgirdau, kaip kažkieno puodas smarkiai trinktelėjo į mano ąsotėlį. Kuo greičiausiai jį traukiau laukan, bet mano rankoje belikusi tik jo aselė ir prie jos nedidelė šukė. Dar bandžiau kubile žvejoti nors sudužusį ąsotėlį, bet kur jį berasi...Kažkas patarė: „Vaike, nusimesk drabužius ir nerk į dugną, ne tik savo, bet ir kitų paskendusius indus sužvejosi“. Kam juokai, o man ašaros. Taip ir parėjau namo ašarodamas, rankoje tik ąselę nešdamas. Baigęs pasakoti savo liūdną nuotykį, Mikutis net apsiverkė, kad šiemet jo Velykos bus vienos iš liūdniausių – be margučių. -Į dangų, į dangų, į dangų! – net per devynis kilometrus šaukia garsusis Betygalos bažnyčios varpas.
Norvaišų senelis sėdi pirkioje už didžiojo stalo, prieš save pasitiesęs didžiausią giesmyną ir, akis primerkęs, traukia velykinę giesmę:
Linksma diena mums nušvito, Seniai laukėm džiaugsmo šito. Aleliuja, aleliuja!
Į pirkią įeina, gyvulius apliuobęs, Jurgutis. -Toks tylus Prisikėlimo rytas, net Betygalos varpai girdėti, - tokią naujieną praneša piemenėlis. -Sakai, girdėti varpai? – nutraukęs giesmę, paklausia senelis. – Tai dabar procesija eina aplink bažnyčią. Prisikėlimo rytas gana gražus, vasarą turėtų būti gražus oras. Jau taip senųjų sakoma: koks Prisikėlimo rytas – tokia bus vasara, - pranašauja senelis. Netrukus Norvaišų šeima parvyksta iš bažnyčios. Visi sėda aplink velykinį stalą. Pusryčiauti pradedama margučiais, o baigiama alučio gurkšnojimu su įvairiausiais linkėjimais. Po pusryčių vaikai ir jaunimas eina į kiemus margučių ritinėti. Tai ne tik žaidimas, bet ir lošimas. Margučiai ritinėjami gaubtu loveliu. Kai margutis atsimuša į kitą, ritinėtojas gali pasiimti laimikį. Sėkmė priklauso nuo kiekvieno ritinėtojo apsukrumo. Velykų antrą dieną vaikščioja mažieji velykautojai, vadinamieji lalauninkai. Kiaušiniauja berniukai ir mergaitės. Įeina trobon kiaušiniautojas, nusiima kepurę ir laiko atkišęs, kalbėdamas lalavimo giemelę:
Aš – mažas vaikelis, Kaip pupų pėdelis. Skyniau kvietkelį, Mečiau ant kelio. Pons Jėzus jojo, Linksmai giedojo. Velykų rytą Lelija pražydo, Ne dėl manęs vieno - Dėl viso svieto. Kepurę laikau, Kiaušinio prašau.
Šeimininkė duoda lalauninkui dovanėlių – margą kiaušinį ir pyrago gabalėlį. -Še, vaikeli, tu toks mažas pupų pėdelis, o taip gražiai laluoji, tau patį gražiausią margutį ir pyrago magaryčių duodu, - džiugina ji vaikutį. Pakštelėjęs šeimininkei į ranką, vaikas bėga į kitą kiemą kiaušiniauti. Taip apeina ne vieną kaimyną, kol prisirenka pilnas kišenes margučių. Kaimas visą gavėnią ilgėjosi linksmybių, todėl per Velykas kiek atsigriebiama ir už tą liūdną metą. Ten, kur susimeta jaunimas velykinių vakaronių, ne tik grindys linguoja, bet ir stogas kilnojasi.
* Šių papročių "veikėju" ir man dar teko būti...Mano Velykų lalojimai Rimgailuose dažniausiai buvo skiriami krikšto Motinėlei - Monikai Grigalienei. Gal tuomet aš pirmą kartą ir susidūriau su "poezija", nes įvairias lalaluškas bandžiau tobulinti, pridėti savo trigrašį. Pamenu vieną kartą,"įkvepimo"akimirką, patobulinau tekstą ir visus prajuokinau:
-Motinėlei Monikai Groja valsus armonika, O dėdė Grigalius - Mūsų kaimo visagalius!
Ir tąkart "honoraras" buvo puikus!..Didelė apvali "bulka" - ragaišis ir net 4 kiaušiniai! Ir Motinėlės bučkis...į kaktą!
Ir dar...Per visus atlaidus Rimgailuose -už aštuonių kilometrų - girdėdavome Betygalos bažnyčios varpus!..Tai buvo tikrai "dieviškas skambėjimas"...Girdintieji varpų gaudesį visada persižegnodavo, sukalbėdavo poterėlį, kažkaip nutildavo, susimąstydavo...
|
2014-01-02, 11:54 |
Iš naujametinių eilėraščių vaikams
Normal 0 19 false false false MicrosoftInternetExplorer4
/* Style Definitions */
table.MsoNormalTable
{mso-style-name:"Table Normal";
mso-tstyle-rowband-size:0;
mso-tstyle-colband-size:0;
mso-style-noshow:yes;
mso-style-parent:"";
mso-padding-alt:0cm 5.4pt 0cm 5.4pt;
mso-para-margin:0cm;
mso-para-margin-bottom:.0001pt;
mso-pagination:widow-orphan;
font-size:10.0pt;
font-family:"Times New Roman";
mso-ansi-language:#0400;
mso-fareast-language:#0400;
mso-bidi-language:#0400;}
ANT PAUKŠČIŲ TAKO Man sapne matyti teko Paukščių daug ant Paukščių tako. Ten varnėnai, o gal suopiai Lesė žvaigždutes kaip kruopas.
Du gandrai nustebę žvalgės: -Varlės kur?..Teks skrist nevalgius! ...Kybojo danguj Sietynas, Švietė Šienpjovių žvaigždynas.
Ten išvydau keistą Samtį! - Ką gali su juo pasemti?.. Be arklių ir be vežėjo Grigo ratai ten stovėjo. Aš tik šast į tuos ratus! - Ir pirmyn! Tai duosiu garo, Tartum ralyje Dakaro - Aplink Žemę tris kartus! Tai skridau! Tai skridau! O paskui?..Ir nubudau…
ŽVAIGŽDŽIŲ RĖTIS Kas sumanė mums uždegti Tiek žvaigždelių tamsią naktį? Eikim, tėti, pažiūrėti Į dangaus žvaigždėtą rėtį. Kiek žvaigždžių, tiek klausimų. Tėtį klausinėt imu. Tėtis aiškinti vos spėja... -Kur žvaigždynas - Kasiupėja?
Mirgančios švieselės byra! – Kas išbarsto aukso žvyrą? Švyst!..Pašvyst –žvaigždė nukrito - Gal ją rasim iš pat ryto?
Susimąstęs tėčio klausiu: -Gal ir aš erdvėm keliausiu? - Jau lietuviškas žvirbliukas - Palydovas mažuliukas Čirškia ten - kalba sava: “Labas! Skrenda Lietuva!..“
Švyti paslaptingi toliai... Šienpjoviai gal - Šieno broliai? Kur žvaigždynas Tauro tūno? Kas ten glaudžias prie Neptūno?
Kur tas Andromedos ūkas?.. Tėtis šypsos: -Tu, išties, Tartum šviečiantis klaustukas Vidury tamsios nakties...
|
2011-11-18, 10:54 |
III SKYRIUS
{...}
Yra žmonių, be kurių neįsivaizduoji konkrečių įvykių, metų, istorijos puslapių. Tai rašydamas aš galvoju apie Antaną Bimbą, apie žmogų - žvaigždę, ryškiai šviečiančią tolimame planetos skliaute...
Mes dar įvertinsime drąsą ir blaivią nuojautą tų jaunuolių, kurie šio šimtmečio pradžioje iš beržo lentučių susikalę skrynelę, ieškodami laimės, išėjo iš gimtojo kaimo, išėjo, bet nepamiršo, nepasimetė pasaulinių įvykių sūkuriuose , neišdavė draugų, nesusiviliojo taip gundančiais „rojaus" blizgučiais.
Būti toli ir būti kartu, būti savimi ir būti savo tautos dalimi - sunki, tačiau nepaprastai tauri misija, nelengvas pašaukimas, reikalaujantis pasiaukojimo, aukščiausios dvasios įtampos. Tai ne staigus, akinantis blykstelėjimas, ne vienadienė drąsa, pelnanti šlovę, tai ilgas, varginantis kopimas į Laimės žiburį. Persekiojimai, neapykanta, grasinimai, kalėjimas -visko buvo. Ir Antano Bimbos, to aukšto ir tiesaus ąžuolo siekimas ir kryptis - į šviesą, socialinį progresą. Antanas Bimba - tai ne tik meilė Lietuvai. Tai meilė ir JAV, savo naujajai Tėvynei.
Aš nebuvau jo matęs. Tačiau Niujorke sutinkančiųjų būryje iš karto pastebėjau jo šviesią galvą, švelnų tėvišką žvilgsnį. Jis stovėjo kiek nuošaliau, tylus ir susimąstęs. Blykčiojo aerouosto šviesos, kaukė lėktuvų motorai, plienu ir betonu dvelkė didelis miestas, o jis - stovėjo paprastas, vilkįs kukliu paltu, neturintis savo „karo" - automašinos, tačiau išdidus ir nepakartojamai gražus rokiškėnas. Ir tuomet man jis pasirodė kažkuo panašus į Servanteso herojų, visada kylantį į mūšį, kartais sunkų ar net beviltišką, bet reikalingą, būtiną, vienintelį. Tačiau jis ne kilnusis riteris, kovojantis su vėjo malūnais. Štai dar kartą blykstelėjo aerouosto pašvaistė, ir aš pamačiau veidą, rūstų ir susikaupusį, veidą žmogaus, žinančio, iš kur jis atėjo ir kur eina.
...Su Antanu Bimba man teko susitikti ir ilgiau kalbėtis paskutinėmis praėjusių (1973) metų dienomis. Į „Laisvės" salę rinkosi svečiai. Nedideliame kambarėlyje, kur buvo kiek ramiau, tarškėjo mašinėlė. Nors šeimininkės jau ragino prie stalo, vis dar jautei neramų, įtemptą redakcijos darbo pulsą - reikėjo rengti medžiagą paskutiniam numeriui.
Susitikimas buvo nuoširdus ir mielas. Pasijutome esą tarp savųjų, tarp gerų ir tikrų bičiulių. Nuslinko kelionės rūpesčiai, nerimas, susikaustymas. Kai scenoje pasirodė Antanas Bimba, visi nutilo. Jis jaudinosi. Žiūrėjau tada ir mąsčiau: juk tos baltos plaukų gijos, juk tos veido raukšlės - tai rūpesčių ir pergyvenimų pėdsakai. Po neilgos jo kalbos, mes, viešėję tautiečiai, perrišome jubiliatą tautine juosta, pasveikinome su artėjančiu 80 metų jubiliejumi. Kuklus ir protingas, nemėgstantis būti priekyje, bet visada vedantis, Antanas Bimba nenorėjo kalbėti apie save, klausytis liaupsių.
Būti toli ir būti kartu, būti savimi ir būti tautos dalimi - sunki, tačiau nepaprastai tauri misija,nelengvas pašaukimas.
Atsisveikinat, jis šypsojosi ir sakė:
-Vasarą atvažiuosiu pas jus, pasiilgau žalumos, beržų, ežerų, o svarbiausia - žmonių. Perduokite linkėjimus Lietuvai...
...Apmečiau akimis Niujorko panoramą, aritmiškai pulsuojančias greitkelių arterijas, akmeninius gatvių tarpeklius, įkvėpiau aitrių dūmų prisotinto oro, įsiklausiau į keistą dundėjimą, ūžesį, dūzgimą, kuris slegia ir gniuždo, kuris niekados nesibaigia.
Ir man pasirodė, jog virš visų didmiesčių sklando fantastiška pabaisa, čiurlioniškas negandos paukštis, sklando ir suka aplink ilgą lemties botagą:
-Greičiau...Greičiau...Greičiau!..
Ir užsikemša greitkelių arterijos, ir konvulsinga dreba gatvių labirintai,ir sukasi klastingas amerikietiškojo gyvenimo karuselės...Visi skuba, lekia, važiuoja, skrenda, šoka, lošia, prekiauja...
Kur skubi, Amerika?
|
|
|