III SKYRIUS

{...}

Yra žmonių, be kurių neįsivaizduoji konkrečių įvykių, metų, istorijos puslapių. Tai rašydamas aš galvoju apie Antaną Bimbą, apie žmogų - žvaigždę, ryškiai šviečiančią tolimame planetos skliaute...

Mes dar įvertinsime drąsą ir blaivią nuojautą tų jaunuolių, kurie šio šimtmečio pradžioje iš beržo lentučių susikalę skrynelę, ieškodami laimės, išėjo iš gimtojo kaimo, išėjo, bet nepamiršo, nepasimetė pasaulinių įvykių sūkuriuose , neišdavė draugų, nesusiviliojo taip gundančiais „rojaus" blizgučiais.

Būti toli ir būti kartu, būti savimi ir būti savo tautos dalimi - sunki, tačiau nepaprastai tauri misija, nelengvas pašaukimas, reikalaujantis pasiaukojimo, aukščiausios dvasios įtampos. Tai ne staigus, akinantis blykstelėjimas, ne vienadienė drąsa, pelnanti šlovę, tai ilgas, varginantis kopimas į Laimės žiburį. Persekiojimai, neapykanta, grasinimai, kalėjimas -visko buvo. Ir Antano Bimbos, to aukšto ir tiesaus ąžuolo siekimas ir kryptis - į šviesą, socialinį progresą. Antanas Bimba - tai ne tik meilė Lietuvai. Tai meilė ir JAV, savo naujajai Tėvynei.

Aš nebuvau jo matęs. Tačiau Niujorke sutinkančiųjų būryje iš karto pastebėjau jo šviesią galvą, švelnų tėvišką žvilgsnį. Jis stovėjo kiek nuošaliau, tylus ir susimąstęs. Blykčiojo aerouosto šviesos, kaukė lėktuvų motorai, plienu ir betonu dvelkė didelis miestas, o jis - stovėjo paprastas, vilkįs kukliu paltu, neturintis savo „karo" - automašinos, tačiau išdidus ir nepakartojamai gražus rokiškėnas. Ir tuomet man jis pasirodė kažkuo panašus į Servanteso herojų, visada kylantį į mūšį, kartais sunkų ar net beviltišką, bet reikalingą, būtiną, vienintelį. Tačiau jis ne kilnusis riteris, kovojantis su vėjo malūnais. Štai dar kartą blykstelėjo aerouosto pašvaistė, ir aš pamačiau veidą, rūstų ir susikaupusį, veidą žmogaus, žinančio, iš kur jis atėjo ir kur eina.

...Su Antanu Bimba man teko susitikti ir ilgiau kalbėtis paskutinėmis praėjusių (1973) metų dienomis. Į „Laisvės" salę rinkosi svečiai. Nedideliame kambarėlyje, kur buvo kiek ramiau, tarškėjo mašinėlė. Nors šeimininkės jau ragino prie stalo, vis dar jautei neramų, įtemptą redakcijos darbo pulsą - reikėjo rengti medžiagą paskutiniam numeriui.

Susitikimas buvo nuoširdus ir mielas. Pasijutome esą tarp savųjų, tarp gerų ir tikrų bičiulių. Nuslinko kelionės rūpesčiai, nerimas, susikaustymas. Kai scenoje pasirodė Antanas Bimba, visi nutilo. Jis jaudinosi. Žiūrėjau tada ir mąsčiau: juk tos baltos plaukų gijos, juk tos veido raukšlės - tai rūpesčių ir pergyvenimų pėdsakai. Po neilgos jo kalbos, mes, viešėję tautiečiai, perrišome jubiliatą tautine juosta, pasveikinome su artėjančiu 80 metų jubiliejumi. Kuklus ir protingas, nemėgstantis būti priekyje, bet visada vedantis, Antanas Bimba nenorėjo kalbėti apie save, klausytis liaupsių.

Būti toli ir būti kartu, būti savimi ir būti tautos dalimi - sunki, tačiau nepaprastai tauri misija,nelengvas pašaukimas.

Atsisveikinat, jis šypsojosi ir sakė:

-Vasarą atvažiuosiu pas jus, pasiilgau žalumos, beržų, ežerų, o svarbiausia - žmonių. Perduokite linkėjimus Lietuvai...

...Apmečiau akimis Niujorko panoramą, aritmiškai pulsuojančias greitkelių arterijas, akmeninius gatvių tarpeklius, įkvėpiau aitrių dūmų prisotinto oro, įsiklausiau į keistą dundėjimą, ūžesį, dūzgimą, kuris slegia ir gniuždo, kuris niekados nesibaigia.

Ir man pasirodė, jog virš visų didmiesčių sklando fantastiška pabaisa, čiurlioniškas negandos paukštis, sklando ir suka aplink ilgą lemties botagą:

-Greičiau...Greičiau...Greičiau!..

Ir užsikemša greitkelių arterijos, ir konvulsinga dreba gatvių labirintai,ir sukasi klastingas amerikietiškojo gyvenimo karuselės...Visi skuba, lekia, važiuoja, skrenda, šoka, lošia, prekiauja...

Kur skubi, Amerika?