IŠ BALIO BURAČO KNYGOS (1993 m.)
APIE BETYGALOS PAPROČIUS

BETYGALIEČIŲ
ŽEMAIČIŲ UŽGAVINĖS


   Užgavinės – BETYGALOJE - linksmo triukšmo ir juoko diena.
   -Džingu, džingu, džingu! – žvanga kaimo gatvėje Užgavėnių skambalai.
   Antai iš tolo matyti atvažiuojančios „Užgavėnių bitės“. Rogėse stovi vikrus bernas – „bičių „ vežėjas, kuris savo apsirengimu primena mešką, o ne žmogų. Jis veidą užsidengęs barzdota ilganose kauke, apsivilkęs ilgais išverstais kailiniais, rankoje laiko ilgą botagą ir suka aplink galvą kaip spragilą. Lekia risčia rėkdamas.

   -Vandens, vandens, vandens!
   Užpakaly „bičių“ vežėjo stovi kubilaitis vandens, o už kubilo sėdi „bitės“ – kelios mergaitės, rankose laikydamos po eglišakį. Jos, nuduodamos bites, dūzgia:

   -Ū-ū-ū-ū-ū-ū!..
   Išgirdę „bičių“ vežimo skambalą, vaikai, išbėgę į gatvę, šaukia:
   -Bitės atvažiuoja, bitės!
   Tuojau išpuola iš trobos šeimininkė ir mergiotės su pilnais kibirais šalto vandens. Šeimininkė pravažiuojančias „bites“ pliūpt kibiru vandens ir aplieja:
   -A-ta-ta-ta-ta, gerai apliejau, šiemet derės vasarojus!- džaugiasi ji.
   Vežėjas pamirko vandeny botagą ir užsimoja, bet šeimininkė spėja pasprukti. Piemuo „bičių‘ vežėją palydi šlapio sniego gniužulais, jo pasiekti negali nei vežėjo botagas, nei iš kubilo liejamas vanduo.
   Šaukdamas: „Vandens, vandens!”, vežėjas artinasi su „bitėmis“ prie kito kiemo. Čia jo jau laukia kibirus vandens pasistatę laistytojai. Vežėjas, nusičiumpa prie ilgo koto pritaisytą indą, pasisemia vandens ir lieja ant visų jo laukusiųjų, o kai kuriems, lindusiems arčiau, užveža ilgu botagu ir nušvilpia tolyn šaukdamas:

   -Vandens, vandens!
   Tai taip per Užgavėnes kaime šventinamas vanduo....

*
   Pavakariu per ILGIŽIŲ kaimą eina kokie trys pusberniai ir užsuka tai vienan, tai kitan kieman, kur žino esant jaunų mergaičių. Priėję prie durų, pasibeldžialazdomis:

   -Kas čia prašosi? – klausia kas nors iš vidaus.
   -Mes, geri žmonės, esam melnikai, leiskit.
   -Iš kur ir kas jūs tokie?- vėl klausia.
   -Iš tenišių nesakišiai, geri žmonės, ne vagišiai!..Leiskit, mes pastatysim melnyčią ir sumalsim vestuvėms pyragų.
   Namiškiai, kiek pajuokavę, jei žino, kad bernai nepadarys jokių muostolių, atidaro duris ir įsileidžia trobon Užgavėnių juokų pasižiūrėti.
   Pusberniai, įėję vidun, stato Užgavėnių melnyčią.Vienas žaidėjų vaizduoja girnas,. Jis gulasi ant viduasly pastatyto neilgo suoliuko kniūbsčiomis. Tada vieną rėtį su pelenais padeda ant ištiestų gulinčiojo kojų, o kitą – ant pečių. Paskui suoliuką ir ant jo gulintį žmogų apdengia balta drobule ligi pat žemės. Ant suolelio gulintysis barškina pagaliais į suoliuko kojas. Ta-t-ta, ta-ta-ta, sakytum girnos tarška. Ant gulinčiojo rėčiai juda ir pelenai, atseit miltai, dulka.
   Kitas, už durų užlindęs, mietu braukia per duris. Drr,drr.drr.drr, rodo9s, girnos ūžia.
   Trečiasis nuduoda malūnininką, skubiai laksto aplink savo malūną. Pribėgęs prie krosnies, čiupt saują pelenų ir bėga prie mergaičių.
   -Panelytės, žiūrėkit, kokie balti milteliai, tai bus pyragas vestuvėms...
   Mergaitės bėga į pašalius, o kuri nors žioplesnė, nežinodama, kad malūnininkas nori pakišti panosėn pelenų, ima ir pauosto, paskui ašaroja apsigavusi. Kitiems iš to yra gardaus juoko.
   Užgavėnių vakaras baigiamas vakarone. Jaunimas šoka, dūksta, kiek tik jėgos neša, nes kiekvienas nori sočiai pasilinksminti, kad ligi Velykų nebenorėtų.
   Vėlyvą Užgavėnių vakarą namus aplanko Kanapinskas. Vakaro prietemoje ar prie silpno žiburio savo nepaprastu apsirengimu Kanapinskas gana įdomiai atrodo. Kanapinskas – sumanus kaimo juokdarys. Jis užsideda ant galvos didoką puodo dangtį, apsisiaučia didele balta drobule ligi pat žemės, galvą apsuka storu kanapiniu pančiu, kaip vainiku. Rankose laiko didelę bruktuvę, kuri reiškia Kanapinsko kardą. Kanapinis pantis, baltos drobulės apsiaustas ir visa kita reiškia pasninką, arba Gavėnią. Toks Kanapinskas bastosi po kaimą.
   -Prabočyk, garbingas Kanapinski, pas mus jau nė kvapo nerasi lašinių – nei ant stalo, nei po krosnim – dievagojasi šeimininkė.
   Uostinėja Kanapinskas puodus, dubenis ir visus trobos pakampius: gal ras kur lašinių arba kokią nors riebią dešrą. Pagaliau prikimba prie mergaičių, kad jų burnos taukuotos. Čiumpa kurią nors ir pjauna linų bruktuve. Šioji ginasi kaip įmanydama. Kanapinskas reikalauja parodyti, kur slapstosi jo ieškomas Lašinskas. Visi nurodo tokią vietą, kur jam būtų sunku ieškoti. Vieni aiškina, kad jis įlindo į šiaudų žagą, kiti – kad po jaujos krosnimi pasislėpė.
   Į tą laiką kuris nors apsirengia Lašinsku. Apsivelka išvirkščiais kailiniais, ant veido užsideda kaukę, panašią į kiaulės snukį, prie juostos prisikabina keletą apgraužtų kaulų. Toks jis pasirodo Kanapinskui. Tada prasideda smarkios, bet juokingos Kanapinsko ir Lašinsko imtynės, kuriose nugalėtojas visuomet esti Kanapinskas, mat jau dabar žmonių laukia pasninkas.

LAUKIU VELYKĖLIŲ ŠVENTŲ,
TURIU KIAUŠINĖLIŲ MARGŲ...

   Ilgižių kaime ramus Velykų rytas. Saulė lyg raudonas Velykų margutis pakilo viršum tamsiai mėlyno Šilainių miško. Kaime šventa ramybė. Veik visi kaimo žmonės išėjo į savo apylinkės bažnyčią prisikėlimo laukti. Likęs namie, Norvaišų piemenukas išėjo gyvulių šerti.
   Norvaišų piemuo Jurgutis neša glėbelį šieno avelėms ir dainuoja:

Laukiu Velykėlių šventų,
Turiu kiaušinėlių margų -
Dvi pori raudonų, dvi – geltonų...

   -Jurguti, iš kur tu tiek daug šiemet kiaušinių gavai? – paklausė nejučiomis į daržinę įsėlinęs kaimyno Mikutis.
   -Būčiau uždirbęs dusyk tiek, jeigu būčiau gavęs kur nors porą saujų cukraus. Tik vieną cukrinį padariau mūsų bernui Jokimui ir gavau dvi pori raudonų, dvi – geltonų. Jokimas su mano padirbtu cukriniu išloš mažiausiai bent puskapį – gyrėsi Jurgutis.
   -Bet tu, Jurguti, žadėjai velykų naktį prie Kristaus karsto sargyboj stovėti. Jau iš anksto, mačiau, daržinėj šakę nusitvėręs, pratimus darei. O dabar štai vėl liuobi aveles, kaip ir kasdien, - stebisi Mikė.
   -Ne tik žadėjau, bet jau turėjau pasidaręs žibančius šarvus ir ginklus. Vakar atsitiko nelaimė, todėl ir reikės per šių metų Velykas sėdėti namie, net į savo kaimą išeiti gėda.
   -Na, kas gi tau atsitiko?
   -Žinai, vakar įsipiršau parnešti iš bažnyčios šventos ugnelės. Kelias tolimas, todėl jojau raitas. Nujojęs į Betygalą, šventoriuje radau jau besikūrenantį laužą. Įsidegiau sausą pakulinį pantį ir pasileidau risčiomis namo. Nė nepajutau, kaip įsiliepsnojo mano drabužiai. Milinė beveik visai sudegė, o švarkelis, kaip matai, nukentėjo gerokai, neliko nė ką taisyti. Jeigu nebūčiau nešęs ir švento vandens, vargiai būčiau išsigelbėjęs nuo ugnies, - skundėsi nukentėjęs ugnies nešėjas.
   -O man liūdnai baigėsi švento vandens nešimas, - ėmė pasakoti Mikutis.
   -Šventą vandenį išlaistei ar kas atsitiko? – paklausė Jurgutis.
   -Pasisiūliau švento vandens parnešti. Sukaitienė man davė gražų molinį ąsotėlį ir įsakė: „Vaikeli, imk mano paminklinį ąsotėlį, mano atsineštinį, bet saugok jį kaip savo akį, kad nesumuštumei. Sumuši – per velykas negausi nė vieno margučio“. Tokį baisų įsakymą išgirdęs, kad tu žinotum, ėjau visą kelią drebėdamas, kad nepaslysčiau ar kaip kitaip nesumuščiau ąsotėlio. Į bažnyčią įsigrūdau, bet saugojau, kad sprausdamiesi žmonės prie kubilo, švento vandens, nesuspausdtų, mano ąsotėlio. Panėriau jį į didžiulį kubilą švento vandens ir tuoj pat išgirdau, kaip kažkieno puodas smarkiai trinktelėjo į mano ąsotėlį. Kuo greičiausiai jį traukiau laukan, bet mano rankoje belikusi tik jo aselė ir prie jos nedidelė šukė. Dar bandžiau kubile žvejoti nors sudužusį ąsotėlį, bet kur jį berasi...Kažkas patarė: „Vaike, nusimesk drabužius ir nerk į dugną, ne tik savo, bet ir kitų paskendusius indus sužvejosi“. Kam juokai, o man ašaros. Taip ir parėjau namo ašarodamas, rankoje tik ąselę nešdamas.
   Baigęs pasakoti savo liūdną nuotykį, Mikutis net apsiverkė, kad šiemet jo Velykos bus vienos iš liūdniausių – be margučių.
   -Į dangų, į dangų, į dangų! – net per devynis kilometrus šaukia garsusis Betygalos bažnyčios varpas.

   Norvaišų senelis sėdi pirkioje už didžiojo stalo, prieš save pasitiesęs didžiausią giesmyną ir, akis primerkęs, traukia velykinę giesmę:

Linksma diena mums nušvito,
Seniai laukėm džiaugsmo šito.
Aleliuja, aleliuja!

   Į pirkią įeina, gyvulius apliuobęs, Jurgutis.
   -Toks tylus Prisikėlimo rytas, net Betygalos varpai girdėti, - tokią naujieną praneša piemenėlis.
   -Sakai, girdėti varpai? – nutraukęs giesmę, paklausia senelis. – Tai dabar procesija eina aplink bažnyčią. Prisikėlimo rytas gana gražus, vasarą turėtų būti gražus oras. Jau taip senųjų sakoma: koks Prisikėlimo rytas – tokia bus vasara, - pranašauja senelis.
   Netrukus Norvaišų šeima parvyksta iš bažnyčios. Visi sėda aplink velykinį stalą. Pusryčiauti pradedama margučiais, o baigiama alučio gurkšnojimu su įvairiausiais linkėjimais.
   Po pusryčių vaikai ir jaunimas eina į kiemus margučių ritinėti. Tai ne tik žaidimas, bet ir lošimas. Margučiai ritinėjami gaubtu loveliu. Kai margutis atsimuša į kitą, ritinėtojas gali pasiimti laimikį. Sėkmė priklauso nuo kiekvieno ritinėtojo apsukrumo.
   Velykų antrą dieną vaikščioja mažieji velykautojai, vadinamieji lalauninkai. Kiaušiniauja berniukai ir mergaitės.
   Įeina trobon kiaušiniautojas, nusiima kepurę ir laiko atkišęs, kalbėdamas lalavimo giemelę:

Aš – mažas vaikelis,
Kaip pupų pėdelis.
Skyniau kvietkelį,
Mečiau ant kelio.
Pons Jėzus jojo,
Linksmai giedojo.
Velykų rytą
Lelija pražydo,
Ne dėl manęs vieno -
Dėl viso svieto.
Kepurę laikau,
Kiaušinio prašau.

   Šeimininkė duoda lalauninkui dovanėlių – margą kiaušinį ir pyrago gabalėlį.
   -Še, vaikeli, tu toks mažas pupų pėdelis, o taip gražiai laluoji, tau patį gražiausią margutį ir pyrago magaryčių duodu, - džiugina ji vaikutį.
   Pakštelėjęs šeimininkei į ranką, vaikas bėga į kitą kiemą kiaušiniauti. Taip apeina ne vieną kaimyną, kol prisirenka pilnas kišenes margučių.
   Kaimas visą gavėnią ilgėjosi linksmybių, todėl per Velykas kiek atsigriebiama ir už tą liūdną metą. Ten, kur susimeta jaunimas velykinių vakaronių, ne tik grindys linguoja, bet ir stogas kilnojasi.

*
   Šių papročių "veikėju" ir  man dar teko būti...Mano Velykų  lalojimai Rimgailuose dažniausiai buvo skiriami krikšto Motinėlei - Monikai Grigalienei. Gal tuomet aš pirmą kartą ir susidūriau su "poezija", nes įvairias lalaluškas bandžiau tobulinti, pridėti savo trigrašį. Pamenu vieną kartą,"įkvepimo"akimirką, patobulinau tekstą ir visus prajuokinau:

   -Motinėlei Monikai
   Groja valsus armonika,
   O  dėdė Grigalius -
   Mūsų kaimo visagalius!

   Ir tąkart  "honoraras" buvo puikus!..Didelė apvali  "bulka" - ragaišis ir net  4 kiaušiniai! Ir Motinėlės bučkis...į kaktą!

   Ir dar...Per visus atlaidus  Rimgailuose -už aštuonių kilometrų - girdėdavome Betygalos bažnyčios varpus!..Tai buvo tikrai "dieviškas skambėjimas"...Girdintieji varpų gaudesį visada persižegnodavo, sukalbėdavo poterėlį, kažkaip nutildavo, susimąstydavo...