EILĖRAŠČIAI, KURIUOS PRISIMENU...

Emilis VERHARNAS (1855-1916) -belgų poezijos tėvas. Eilėraštį vertė Janina DEGUTYTĖ

*

Tu tokius man žodžius tą vakarą kalbėjai,
Kad gėlės, pasilenkusios ratu kvapiu,
Staiga pamilo mus, viena net panorėjo
Nukrist ant mūsų kelių ir paliest abu.

Kalbėjai apie tuos laikus, kai mūsų metai
Tarsi prinokę vaisiai leisis skinami,
Ir kaip likimas nuskambės varpais iš reto,
Kaip mes mylėsimės, tolydžio sendami.

Ir tavo balsaspriglaudė mane į glėbį,
Tava širdis, rami kaip laužas įstabus.
Be baimės būčiau žvelgęs, kaip man eiti liepia
Vingiuotas kelias prasivėręs – kapus.

Jonas STRIELKŪNAS
*

Eilėraštis parašytas ir skaitytas Panevėžyje prieš 50 metų ir ,berods, nepatekęs į poeto išleistas knygas
* * *


PABŪK DAR

Pabūk dar, pabūk dar, pabūk tu,
Kaip vasara kaupki dar medų.
Pasauly mažėja stebuklų,
Artėjant prie trisdešimt metų.

Pasauly, aukštyn pakylėtam,
Nenoriu likt vienas, mažytis.
Pabūk kaip kvėpavimas lėtas,
Kai širdys nustoja daužytis.

Pabūki kaip nuovargis rankų,
Kai jos po darbymečio ilsis.
Žiūrėkim į vasaros dangų
Laimingais atradusių žvilgsniais.

Pabūk, paalsuoki, stebukle,
Po galva rankas pasidėjus.
Pabūkim, kol galim pabūti,
Ir skirkimės, laikui atėjus.

1966.II. 25

ANGELŲ KALVA

*

Paglostik angelo sparną,
Tartum skaudančią savo širdį..

*
Angelas -
tai tavo sielos dalis, antipodas,
Tavo širdyje tūnantis kartu su velniu..

*
Atraskite savo angelą -
savo dvasios dvynį,
Savo skausmą ir nerimą savo...
*
Tik nemaldaukite...Tik sugebėkite susimąstyti – prisipažinti, suvokti,
Ką aš padariau – kur teisus, kur - atstumiantis...

*
Apsaugokit šią kalvą
Nuo tuščių ir veimainiškų spaktaklių, prisitaikymo, tuščių žodžių...

*
Suraskim savy savo angelą...

*

Tik susimąstymas...Tik tyla, tik prisipažinimas sau...

*
O, prisiminkim ir tuos,
Kurie nuo tos kalvos, neapgyvendintos angelais,
Žiūrėjo
Į Lietuvą...
O, kaip svarbu ne parodyti kitiems,
O pamatyti SAVE Angelų kalvoje,
Prisipažinti ir suprasti savo nuodėmes, paklydymus...

Algirdas VERBA (1941 10 01 – 2000 07 22)

                    Artėjant „dramatinio tenoro“ - poeto 75 metų gimimo jubiliejui

* * *

Aš ėjau į laukus nusilenkt šiaudo valiai.
Per lėta ta branda. Per gili ta brasta,
Ir medaliai – bedaliai, bedaliai, bedaliai,
Per anksti it gija kertama ta karta.

Per vėlai. Lyg vagis virš kalvų mėnuo sėlins
Ir jau niekur jis mums pasislėpti neleis.
Taip menki ir juokingi po jo spinduliais
Tie išduodantys viską šešėliai.

Per vėlai. Per vėlai prėskas rytas išbrėško,
Tarsi būtų balse įsikirtęs dyglys.
Ak, tai mano krūtinėje atsako ieško
Tavo sausas brangus kosulys...

Ar ieškot brangesnių žiburių tu man lieptum
Negu tie, kur pažiro iš mano akių?
Kur kelionės prasmė? Stoviu vienas ant liepto
Ir šauniau nei jūreivis plaukiu.

Per vėlai. Jau į šventę įsimetė kandys...
Tu nespardyki graužiančio kaulą šunies...
Gal tai pats, gal tai pats dantimis įsikandęs,
Gimtą degantį slenkstį nešies?

Nebenoriu medaus. Mūsų pievos apkarto,
Nesibelsk. Jau pašiūrės duris rakinu,
O žadėtąjį auksą man kraukit į karstą,
Kad sudėtų velniai man dantis auksinius...

Tomas Arūnas RUDOKAS (1966 04 08 – 2012 05 14)

Penkios poetinės miniatiūros iš knygos „NEŽEMIŠKA ŽEMĖ“ 1991 m.

* * *
SVAJOKLIO ŽVAIGŽDĖ

Lietuviai – svajoklių tauta,
Tauta – kaip svajų visata.
Ak, lašantis gintaras tyras
Kaip ašara, giedanti tyruos!

Tėvynė, į dangų einanti
Ir nešanti ašarų deimantą, -
Kaip žvaigždė amžinoji kietėja jis
Amžinuos Lietuvos kentėjimuos...

1987.III.31

TĖVYNĖS AKIS

Tėvynė – mano skausmas ir šviesa...
Ak, ne – tai baisiai banalu!
Tėvynė – išrengta visa
Ir dar apspjaudyta alum...

Tėvynė – Viešpaties ugnis,
Kuri mus amžinai svaigins.
Tėvynė – išdurta akis,
Kuri mus, neregius, apgins...

1988. XII. 6

ŽVAIGŽDŽIŲ KARAS

Mus laikas laiko ne žmonėm, o formom, -
Tai prasmingiau už turinius visus.
Ir kalba už kareivį uniforma,
Kad jo gyvenimas – šviesus.

O tuo metu poetai žodžiais žaidžia,
Politikai gurkšnoja kavą vakare.
Į karo lauką nusileidžia žvaigždės
Ir vietoj mūsų žūsta tam kare...

1988.I. 8

VIENATVĖ PUSĘ KETURIŲ

Aš nieko neturiu, aš pusę keturių
Prieš veidrodį su vienatve geriu:
Nebeturiu jėgų, nebeturiu draugų -
Vienatvės veidą veidrody regiu...

Tokia naktis sunki kaip lėtinė liga,
Tokia ilga naktis, tokia liga ilga...
Aš nieko neturiu, aš pusę keturių...
Aš pusę keturių –savęs! – nebeturiu…

1989 X. 27

APIE MOTERŲ MEILĘ POETAMS

Mus mylės tik po mirties
Gerbiamos gerbėjos…
Daug gražių gėlių padės -
Rožių ir gerberų…

O paskui – skaitys, skaitys! –

Ir mylės apsalusios
Tas poetiškas akis,
Pašarvotas salėse…

1988.XII.8

Albinas ŽUKAUSKAS

(Du eilėraščiai iš poeto rinktinių raštų II tomo, 1986 m.)


APIE JUDĖJIMO TAISYKLES

Galima aukštint save,
Draugui nuplėši šlovę,
Galima plaukt su srove,
Bet nevalia prieš srovę.

Spjaudyti ant grindų
Draudžiama. Tai nedora.
Bet ant bičiulių veidų -
Tavo valia. Jei nori…

Plūstis gali ir burnot,
Kiek tik patinka.
Nieks neužčiaups burnos -
Plūstis madinga.

Nori sukčiaut, gali
Imti iš saujos į saują, -
Šitaip eisi toli,
Kilsi su saule.

Dera bet kam – visa tai!
Nori – švaistykis.
Nagi matai -
Geros taisyklės!

UKNOLIAI

Padaržėm bobelės bulves kasa.
Girgžda persimetus, sulyta tvora.
Aš vedu pakaustyti apšlubusį Pegasą,
Kalvis sako – pasagų nėra.

-Tu nukalk, - prašau. - Aš joti noriu.
Posmų prikaliau, užsakymas skubus.
-Galima nukalt,- atsako.-Bet nėra uknolių.-
Vaikis priduria: -Ir nebebus.

-Turi jų šiek tiek kaimynė boba,
Bet už spiritą, nevertina grynų.
-Ką gi, jei už spiritą, ne taip jau bloga.
Pas provizorienę spirito einu.

Nueinu, provizorienė bulves kasa.
-Spirito? Kodėl gi ne, labai prašau.
Bet paskolinki maišams parvežt Pegasą,
Pekliškai prie bulvių pailsau.

Tad Pegasas grigždina maišų vežimą,
Klupdamas tarp bulvienojų ir vagų.
Ant vežimo aš diktuoju pranešimą -
Trūksta žemėje uknolių, pasagų!..

Janina DEGUTYTĖ

(Iš eilėraščių rinkinio “Purpuru atsivėrusi”, 1984 m.)


* * *
VAKARAS

Būk žodis ant lūpų.
Būk ašara žody.
Kaip, žeme, tave mums
Nuo mūsų užstoti?

Būk mūsų žvaigždė
Per įskaudusią naktį
(Nemokam atrasti,
O bijom prarasti).

Kaip protėviams mūsų -
Mums širdį sušildyk.
Vaikams tarsi rugį
Augink žalią viltį.

Ir duok paukščiui medį,
O rasą duok – žolei.
Per nežinią veski
Upelį kaip brolį.

(Kokiam keršto dievui
Į delnus nupuolėm?)
Būk duona kasdienė
Ir amžinas guolis.

.