Brangus drauge,

Vakar palaidojau tėvą, kuris mirė vienišas, apleistas ir nors prieš mirtį nepamatė tų, kurie jam buvo artimiausi. Svetimi jam užspaudė akis, svetimi sudėjo rankas ir svetimi paguldė į karstą, kurį jis pats sau pasidarė.  Aš jį  aplankiau tiktai mirusį, pabučiavau jo atšalusias rankas ir uždengiau karstą.

Grįždamas namo pusiaukelėje susitikau brolį, kuris  vis tiktai pasiryžo įvykdyti jo paskutinę valią - pravežti jo palaikus prie  Dubysos į Ugionių kapines, kuriose palaidoti jo  tėvai, broliai ir seserys. Jurgiukas užkalė jo karstą ir nuėjęs pas  Nekrošių išprašė  arklius. Abudu  su jaunesniuoju Juozuko broliu Robertuku jie įsidėjo  į  drobynas palaikus ir nuo pašalinių akių  pridengė šiaudais ir  drobule parvežė juos  iš Ilgižių  į Ugionius, kur aš pasirūpinau duobe ir susitariau su kunigu.Papasakojęs visą jo gyvenimą, gavau kunigo  sutikimą palaidoti su bažnyčia. Žmonių buvo taip mažai, kad net  Viešpaties Angelą  užkasant giedojo  kunigas su zakristijonu.

Matai, Mykolai, kokie mes blogi žmonės!  Gerai žinodami, kad tėvas  serga, pasitenkinom  tiktai laiško nurašymu, o jis taip laukė mūsų, taip laukė...Ar neverta tiktai man pabaigti eilėraštį, kurio pirmas posmas prasideda taip -

Aš įpilsiu vyno prostitutėm
Ir stiklus sudaušiu su vagims.
Taip ar taip jau man žmogum nebūti
Ir daugiau iš naujo neužgimt...

Žinai, Mykolai, jeigu nebūtų aukštesnio tikslo aš, galbūt, atkeršyčiau sau, pasmerkdamas save, žemiems darbams. Tėvas mano, stodamas į tokį  kelią norėjo atkeršyti tiktai tiems, kurie buvo jam artimi ir užgavo jo jausmus. Jis tada būtų prisiėmęs  ir dar žemesnės paskirties pareigas, tikėdamas, kad jo darbų šešėlis nepaliks ir tų asmenų širdies. O  anuo laiku tokių klaidų buvo neįmanoma ištaisyti. Pats žinai lotynų patarlę, kuri sako..."sukurstau ir imu". Taip, broli,tos masinės žmogžudystės pokariniame periode buvo grubiai išprovokuotos Stalino pakalikų, kurie, sukeldami mūsų tautoje nacionalinius neapykantos jausmus, turėjo aiškų tikslą padalinti tautą į dvi dalis ir tokiu būdu pasigaminti sau pigių vergų. Kurie pusakliai turėjo atlikinėti pačius juodžiausius darbus.Kokia komedija  tą laikotarpį pavadinti „klasių kovos laikotarpiu". Tau nereikia aiškinti, kas tokie buvo partizanuose ir kas tokie aktyve. Daugumas iš jų mažažemiai ir, esant palankioms sąlygoms, galėjo ramiausiai gerti viename kere darytą naminę. Kraštutinei neapykantai  žadino stalininis agitpropas ir kai kurios  vakarų „lakštingalos", beveik kas dieną žadėdamos greitą laisvę ir savo pagalbą. Buvo, oi buvo kam  susukti  mūsų jaunimėliui ir taip neblaivią galvelę. Tiesa, aš negretinu miškinių (jeigu taip galima išsireikšti) su stalininiu aktyvu. Mano pilna simpatija tiems, kurie buvo artimesni mūsų tautai ir gynė jos interesus. Tu pats taip pat žinai, , kam iš tų dviejų grupių artimesnis buvo žodis Lietuva. Pas mane  noro  daiktus ir įvykius „idealizuoti" 16 metų vaikiškumu, bet yra, Mykolai, mūsų liaudyje tokių žmonių, kurie už tą  vardą buvo pasirengę numirti kiekvieną sekundę. Yra jų ir dabar. Savo asmeniškame gyvenime aš neesu idealus. Mano gyvenime yra daug purvo, bet vis tiktai  aš einu prieš srovę  ir instiktyviai atstumiu tą jovalą, kurį man kiša už turimos tikrovės lakavimą. Vos vos  1 mėnesį  aš iškentėjau Ariogalos laikraščio literatūrinio darbuotojo pareigose. Ten, kaip ir visur iš žmogaus reikalauja melo ir verčia lakuoti visas nemokšų niekšybes. „Jaunimo gretų"   žurnalas užsakė 3 eilėraščius 10 nr., tačiau  aš pažado neištesėjau. Paskutiniu laiku  man yra pažadėta Kauno jaunųjų rašytojų sekcijos nario vardas. Jeigu ten  būtų nuoširdi, gera ir suprantanti širdis, man būtų pakenčiama...tačiau dabar, kad ten spiečiasi garbėtroškų ir  karjeristų  saujelė - nenorėč su jais turėti nieko bendro.

Brangus Mykolai, aš taip pasiilgęs, taip pasiilgęs geros, broliškos draugystės, aš taip noriu surasti asmenį, kurį  galėčiau visa savo širdimi mylėti, atverti jam savo sielą, pasakyti, ką aš padariau blogo, ką gero, ir kuriom pavyzdys įkvėptų mane kovoti su gyvenimo sunkumais ir miesčioniškomis nuotaikomis. Aš ir vienas matau tą sunkumą, kuris slegia mūsų liaudies pečius, ir  aplink matau tokius pat,matančius ir suprantančius, ir man neslegia širdį dėl mūsų liaudies aklumo, bet vis tiktai mano jausmuose perdaug įspūdžių, ir aš norėč surasti sielą, kuri bent dalelę  jų pasisavintų ir tuo pačiu palengvintų mano pergyvenimus ir būkštavimus dėl mūsų ateities.

Lietuvą užvaldė sunkios ir slegiančios nuotaikos. Žmonių moralė visiškai pakrikusi. Asmeninės iniciatyvos pagrinde - kaip lengviau pragyventi, kaip rasti išeitį iš susidariusios padėties. O padėtis tikrai komplikuota. Valstiečiams trūksta duonos, rajono vyriausybei  sveiko proto drąsesnės minties, o „mūsų intelektualams" žodžiu užkišti laiko ir sąlygų praardytas  spragas,pro kurias  veržiasi nepasitenkinimo srautas. Šiemet per Vėlines  iš kapų išsiveržė į  gatves  to srauto pirmoji gaivesnė banga. Vilniaus ir Kauno centrinėse gatvėse, giedodami  Lietuvos himną, praėjo gausios studentų darbo jaunuomenės ir kitų sluoksnių demonstrantų srovė pilnu balsu  reikalaudama laisvės, lygybės ir tiesos. Padedami esamos kariuomenės rankų milicijos ir NGB  organai  vos vos iki  2 valandos  nakties  likvidavo susidariusią padėtį. Tu tiktai įsivaizduoji, iki kokio taško privesta mūsų liaudis, jeigu ji laukia karo kaip kokio išganymo. Chaosas, o ne padėtis! Beveik visi pragyvenimą pelnosi įvairiausių nešvarių kombinacijų pagalba. Alkoholis įėjo į mūsų buitį, kaip nepakeičiama kraujo dalis. Geria visur ir beveik visi. Ypatingai pastebimas moralinis pakrikimas mieste. Net tokie - ant kurių lūpų dar žymu motinos pienas - kiekviename sakinyje kaip epitetus naudoja „matus", „rotu", „jobanus" ir kitą brudą.  Moteris tikrai įgavo pornografinę vertę.Tokios  masinės išsiskyrimų scenos dar negirdėjo teisminės instancijos. Tikriausiai greitu laiku ir tą  vyrą neskaitys už vyrą, kuris nepraleido  keletą moterų, o ta moteris, kuri nepagyveno su keliais vyrais skaitysis, kaip neturinti gyvenimo praktikos ir dar negalinti pradėti pastovesnio gyvenimo. Kaip ten bekalbėti, bet dar nėra formos, kuri galėtų pakeisti religiją ir užimponuoti žmogų dvasia. Anksčiau mes daugumoje jautėme atsakomybę prieš tą paslaptingą nežinomybę. Dabar  mes savo moralę  tvarkome taip, kaip gatvės judėjimą, prisilaikydami paprasčiausių įstatymų ir taisyklių. O įstatymas mums, tai paprasčiausias telefono stulpas, kurio peršokti negalima, bet apeiti jį  apeinam kiekviena proga. Gyvendami materialiniame dvasios būvyje, mes visuomet ieškom pačių artimiausių kelių, nors jie ne visuomet  patenkina pačius paprasčiausius žmoniškumo reikalavimus. Pagrindinė gyventojų masė  pasidarė grubi ir viskam abejinga. Mes abejojam net savo ateitim. Tiesa, jaunuomenė dalinai užimponuojama sportu, vienu kitu nusisekusiu filmu ir geriau parašyta knyga. Iš tų trijų mano suminėtų  šakų  geriausiai  kultivuojamas ir plačiausią atgarsį suranda sportas, todėl, kad jis mažiausiai  reikalauja vidujinės jėgos ir tvarkomas  fizinių įstatymų pagrindu. Tos šakos, kurių   pagrindą sudaro dvasinės kultūros  net būtinumas ir kurių pasisekimas priklauso nuo vidujinės jėgos stiprumo, vienokiu ar kitokiu atžvilgiu  atsilieka. Visas   dėmesys mūsų rašytojų ir režisierių nukreiptas į veiksmą ir pagrindinį tikslą, kuris išplaukia ne iš psichologinių santykių, bet iš  anksčiau numatytų priežasčių, kurios daugumoje nėra gilios ir turi  tas paviršutiniškas vizas, kurias dabartinė  cenzūra pažįsta iš toli, ir ilgai neužlaiko redakcijos stalčiuose. Tikras menas  myli laisvę ir kovoja prieš neteisybę, o dabartiniam menininkui  taikomos siuvėjo teisės.  Sakyk man, Mykolai, kaip turėjo pasijusti Fadejevas, kada jam liepė perdirbti  „Jaunąją gvardiją" dėl  kažkokių priežasčių, kurios turėjusios užtušuoti asmeninės iniciatyvos jausmus ir viską susieti su „partijos veikla", kuri, galbūt, ir nefigūravo jaunuolių kovoje?  Fadejevas nusišovė - nei iš šio, nei iš to.  Tokius žingsnius tokie žmonės  daro tiktai kraštutinio nusivylimo momentais. Šolochomas tavo ir mano  atžvilgiu yra talentas. Su tuo sutinka visi, bet kokios aplinkybės  jį varžo rašyti  - ne kiekvienas pasakys. O vis tiktai tos  aplinkybės yra. Tik jų  dėka mums trūksta tikros etikos, būtinai reikalingo paaugliams  sentimentalumo, grožio ir meilės jutimo. Tu pameni italų rašytoją Imiči, iš kurio  apsakymo kažkada  tai mes   ruošėmės sulipdyti pjesę. Kuo galėtume mes tą knygutę pakeisti mūsų vaikams? Gal Pavliku Marozovu, kuris pardavė savo tėvus? Eh, Mykolai, čia plati  tema. Aš nesakau, kad pas mus nėra menininkų. Pas mus nėra  tiktai erdvės ir oro klestėti tikram menui. Kaip tavo atžvilgiu  turėtų pasielgti  tikras rašytojas - humanistas po tokio Stalino kulto atskleidimo, jeigu kol kas  visos centrinės  gatvės ir  aikštės bei trečdalis visų kolūkių pavadinimų pavadinti to istorijai nežinomo tirono vardu. Nejaugi jie tokie brangūs ir nepakeičiami tie  tiesos ir grožio  skelbėjai,  kad bijo už tiesos  atskleidimą  atsisėsti už grotų. Kiek atmenu  ir Hugo, ir Šenje, ir Mickevičius, ir mūsų Kudirka sėdėjo. Ir tas sėdėjimas juos tiktai sutvirtino. Rašytojo vieta gyvenime visuomet  pirmutinėse liaudies kovotojų eilėse.

Man, Mykolai, labai nepatinka mūsų kolūkių struktūra, prievartos  forma, kuri buvo  naudojama įgyvendinant juos visiškai sužlugdė pačiose pirmosiose  dienose  žmonių kūrybinę iniciatyvą. Šiandieną kalbėti  apie jų  atgaivinimą - beviltiškos pastangos. Kiekvienais metais  viskas smunka labiau ir labiau. Žmogus net prieš savo prigimtį  pradėjo šalintis žemės. Miestuose gyventojų perteklius. Dabartinį  trečdalį  visų miesto gyventojų  sudaro buvę  artojai. Dar kai kurie plaukia į tolimesnes pramonines verbuotes. Toks kritiškas  žemės ūkio stovis iššauktas ne kieno kito kaip dabartinės  žemės  ūkio ministerijos neapdairumu. Tu man pasakyk, ar gali kolūkis ....kokių nors gerybių, jeigu jo pirmininko pareigose  dirba buvęs Stribas?

Visas atsakomingesnes vietas turi rusai. Aš  gyvenu Kaune ir matau  visą dabartinį elitą pilnoje šviesoje. Galbūt, tu man prikiši  tarptautinį internacionalizmą? Drauguži, ar tas internacionalizmas  susideda iš tokių net...būtinybių , kaip būtinas nuodugnus rusų istorijos pažinimas. Galbūt,  jis susideda iš tokių detalių, kaip rusų įsiliejimas į mūsų šalies vidaus gyvenimą?  Galbūt,  internacionalizmu mes pavadinsime tokį faktą, kada lietuvis moksleivis  nieko nežinodamas apie Vytautą, Gediminą,  turi kaip poterius  mokėti  rusų kunigaikščių  biografijas. O gal internacionalizmu mes pavadinsime tokį  faktą, kada kai kuriose įstaigose oficiali kalba - rusų?

Aš netikiu, Mykolai, kad tu esi  ant tiek aklas ir neatskiri tokių faktų. Aš jaučiu, kad tu žinai ir supranti visą tiesą, bet tavyje yra didelės spragos. Aš tą irgi jaučiu. Aš, kaip tavo draugas, esu  atsakingas už tave ir nenoriu, kaip tu  kažkada tai, palikti vienišą likimo valiai. Mykolai,  aš tave visuomet jaučiau, visuomet mylėjau ir drebėjau dėl tavo  kaip žmogaus ateities. Tu turi visuomet teisę kritikuoti mane ir pats pasirinkti sau kelią, bet iš šalies, Mykolai, daugiau matos. Jeigu pas tave nėra jėgos pasisakyti teisingai, tu kol kas stebėk. Žiūrėk, Mykolai, tol, iki iš nuovargio išaugs ant akių mozoliai.

Aš labiausiai prašau - venk karjerizmo. Man tave bus malonu matyti paprastą, kasdienišką žmogelį, bet nepakęsiu tavęs, jeigu  tu peržengsi  žmonių pasitikėjimo  ribas ir tapsi jų prievartos mokytoju. Socializmas  gražus ir žavintis dalykas, bet  jį reikia statyti be smurto, apgaulės ir neviršijant  žmoniškumo ribas.

Aš esu  blogas, bet labai noriu, kad tu, kaip kiti  mano draugai, būtum už mane geresnis ir naudingesnis. Noriu tau, Mykolai, palinkėti Naujų metų sąskaiton  daug nuoseklesnio darbo, kuris  prisidėtų prie nacionalinio tautos atbudimo. Kova už žmonijos laimę yra tikroji laimė, pasakė Marksas. Tuos žodžius  galima  kartoti kaip maldą ir jie pasieks  savo tikslą. Šiandieną, Mykolai, mes ne vieniši. Svarbiausias mūsų  bendrininkas  tiesa ir teisė. Be įprastos retorikos šiandieną galima išgirsti  ir gyvus žodžius, bet juos vis dar  dengia nedrąsios kiautas.

Sunkus, Mykolai, žmogaus kelias, bet jeigu jo tikslas  patenkina žmonijos ateities lūkesčius, galima pasiaukoti viskam. Tiesa, mes gimėme, kad gyventume, mes turim  jausmus, kuriems yra duotas  tam tikras laikas, ir pasistenkime visa tai išnaudoti , bet savo pareigą atlikti net būtinai. Meilė negali užpildyti visas spragas.

Reikia, Mykolai, krimstis, nenurimti, pergyventi ir būti nepatenkintu. Gink, Dieve, aš nenoriu  restauruoti dvasininkiją. Jai nėra kelio Lietuvon. Pas mus turi  būti demokratija, ir mes turime  būti savo žemių ir savo erdvės šeimininkai.

Ir taip, Mykoliuk, baigiu. Jau naktis, o aš labai labai noriu miego, nes esu truputį išvargęs. Tikiuosi tu, broliuk, neužsigausi už trūkumus ir už vieną kitą tiesesnį žodį.

Tikiu, kad Tu mane neužmiršti ir myli.

Aš daug ko neturiu šiandieną, daug ko.
Ir to, kas būtina, ne visados užtenka,
Bet kaip tą valandą turėt norėčiau draugą
Ir jausti ant peties jo ištikimą ranką...

O dabar leisk prof. Pakšto žodžiais palinkėti: „Nekišk kaklo po kirviu."

Tavo visuomet - Antanas Cibulskis