Myliu tą laiką, kai į nakties tylą krenta kaštonai. Krenta ir skyla. Geltoni lapai šiugžda po kojomis. Paukščių trikampiai, vedami paslaptingos nuojautos, skrenda į pietus. Skyla kaštonų lukštai, kad išaugtų dideli ir gražūs medžiai. Skyla grūdas, ir kyla želmuo. Žiūriu į medžius, į debesis. Grožiuosi upokšniu, prikritusiu lapų. Čių akimirkų jau niekas daugiau nepakartos! Jaudina tas beatodairiškas gamtos pasakojimas, kai atsisakoma visko, kad po rudeniško skausmo ateitų pavasarinis atgimimas. Aš svajoju apie kaštonų girias, kurios turbūt niekuomet neoš, nes jų dideles ir gražias sėklas nerūpestingiems žaidimams surenka vaikai. Kaštonus reikia sodinti ir auginti. Kaip džiaugsmą, kaip žmogišką šilumą! Myliu tą laiką, kai į nakties tylą krenta kaštonai. Krenta ir skyla. Tačiau tarp šių liūdnų, melancholiškų ir kartu tragiškų akimirkų žmogaus širdyje visada lieka vietos džiaugsmui, šypsenai, ironijai. Tad tegul į rudens tylą krenta kaštonai, o saulės atokaitoje žydi kaktusai!