![]() RUPŪS MILTAI
1967 Redaktorius: J. Pilypaitis;
Tekstų redaktorius: G. Vinciūnas; Korektorė: A. Tarasevičienė; Leidykla: Vaga; Mano gimtieji Rimgailai niekuomet nemėgo ir nemėgsta sentimentų. Žmonės čia paprasti, atviri, gal kiek gruboki. Brangina jie stipresnį gėrimą ir stipresnį žodį. Tačiau bėdas, negeroves, trūkumus keikia lyriškai...
Kai rudienį prigeria bulvės ar supūva vasarojus, žmogus atsidūsta ir nusikeikia: - Rupūs miltai!.. Kai kaimynai iškrėčia kiaulystę, mano žemietis paglamžo kepurę ir atsidūsta, lyg pats būtų kaltas: - Tai tu toks, rupūs miltai?!. Visokie niuansai, visokios intonacijos, pyktis, neapykanta, draugiškas šypsnis, ironija, panieka, įniršis – viskas atsispindi dviejuose žodžiuose:„Rupūs miltai“. Tik reikia mokėti ištarti, atsidusti ar surikti! Šito nuo pat mažens mane mokė gimtojo kaimo žmonės. Neseniai buvo išrinktas nacionalinis Lietuvos paukštis. Po ilgų debatų juo tapo ne varna, kuosa, šarka ar žvirblis, ne vanagas, bet gandras. Jeigu satyrikai susitarę norėtų išrinkti lietuvišką dūšią atspindintį stipresnį žodelį, aš abiem rankom balsuočiau už „Rupūs miltai“. |