2017-03-31, 09:10 |
PRISIMINIMŲ PATIKRA...
AR TIKRAI TAIP BŪTA?..
...Atminties juodraščiuose – kreivoki, pablukę brūkšniai - per pusę lūpų ištartos frazės, nuaidėję šūksniai, skausmo grimasos, atsidūsimai tyloje, kraupios reginių detalės..Tai iš vaikystės. Ir jaučiu, kaip tirštas laiko rūkas palengva, pamažėle savyje amžiams nugramzdina, paslepia TAI, kas BŪTA – svarbaus, nepakartojamo, lemtingo!. Suprantu, jog nepasipriešinsi laikui, tačiau, kiek galiu, kabinuosi už praeities,nenoriu jos atsisakyti, pamiršti, išduoti,nutylėti. Skaudu kankinti save prisiminimais, bet juos išbraukti iš savęs - tiesiog baisu! * * * Prisimenu detales...Žiema. Daug sniego. Rūškana popietė.Už keletos dienų - Kūčios. Karas nepasibaigęs, karas dar kažkur vakaruose, sako, prie Karaliaučiaus. Tačiau šaudo rytuose, netoliese – Ilgižių – Paliepių pusėje. Ant vieškelio, ties mūsų beržais, nenutildamos burzgia kariškos mašinos. Jų labai daug. Trioba pilna kareivių. Šildosi. Vieni ateina, kiti, išvalgę, iškrapštę mums nematytas dėžutes, kvepiančias mėsa (konservais?) ir, atsigėrę mamos jiems nuolat verdamos arbatos, išvirsta į gruodžio speigą. Kareiviai nekalbūs, tamsaus gymio, siauraakiai, stingdančiais žvilgsniais...Mes – vaikai – susispietę ant lovos.Tėvas – kareivių vyresniojo pasodintas už stalo į virtuvės kampą, bando susikalbėti, siūlo tabokos.Protarpiais šaudymas sustiprėja, girdis pavieniai sprogimai...
*
“Svoloči!..Bandyty!!.Fašisty...Kaputj“ (niekšai, banditai, fašistai, galas!) – burbteli, turbūt, koks kapitonas...Pavakary kolona per Rimgailus pajuda šaudymų ir sprogimų pusėn, kur šviečia gaisro pašvaistė.. Prasitrynę „akį“ užšalusiame lango stikle skaičiuojame automašinas – jų ...per dvidešimt! Jau ir vakaras. Šviesos nedegame. Mama apliuobia kiaulmygį, tėvas ilgai negrįžta iš tvarto.Nuščiuvę, tartum jausdami į mus įsmeigtus stingdančius siauraakių kareivių žvilgsnius, beveik nekalbame. Tik prisimenu vieną atsidūsimą. Gal tėvo: „Kažin kaip ten Vladukas?.. Bet aš tada dar nieko nesupratau...
* * * ...Ir štai skaitau: „1944 12 16 didelės sovietų kariuomenės pajėgos Paliepių Pušynėje ir Liepkalnio miške puolė partizanus.Kautynėse dalyvavo apie 300 partizanų, kurie buvo čia įsirengę bazinę stovyklą. Būriams vadovavo keli karininkai – Vladas Kuročka, Jonas Kostyra ir kiti. Stovyklos viršininkas buvo Vladas Pabarčius. ...Mūšis truko keletą parų. Po įnirtingų kautynių partizanai pralaužė apsupties žiedą ir atskirais būriais pasitraukė į Krakių, Žaiginio, Šiluvos miškus. Žuvusiųjų partizanų tarpe J. Jankauskas, A. Klimanskas, S. Mykolaitis, K. Poška, F. Ramoška bei daugelis kitų vyrų, aplinkinių kaimų gyventojų. Kai kuriuos mano tėvai gerai pažinojo.
*
...Reguliariosios kariuomenės dalinių nuostoliai buvo žymiai didesni. Jie neteko per 100 kareivių...“ „Tiesiog vežė mašinomis...“ – tarp žmonių sklido gandas. Kaimus „šukavo“ kerštingi baudėjų būriai, suiminėjo jaunesnius vyrus, juos žiauriai tardė, „krėtė“ sodybas, ieškojo „banditų“, daržinėse durtuvais badė šieną, šiaudus, net grūdų aruodus, naršė kamaras, areštuodami lašinių paltis ir dešras...
* * * ...Artėjo neramios Kūčios ir Kalėdos...Ir vieną naktį kažkas tyliai sukrebždėjo po langu. Tėvams buvo keista, kad budrus ir piktas šuo Dulfa nesulojo...“Dėde, dėdina...Tai aš – Vladukas...Savas...“ Žiburio, žinoma, niekas nedegė, tik uždangstę langelius –įžiebė mažą žvakutę...Taip, tai buvo mano pusbrolis Vladas Pocius, ištrūkęs iš Paliepių Pušynės – Liepkalnio apsupties, sužeistas į sprandą, besitraukiant paklydo,atsiliko nuo būrio ir jau senkant jėgoms, šiaip netaip per laukų pusnynus pasiekė Rimgailus...Ir ginkluotė jo buvo vargana – 7 šoviniai automate ir „rupkiukė“ granata prie diržo paskutinei minutei... Bet, kaip sakoma, viena bėda – ne bėda. Mama, apžiūrėjusi Vladuką, skėstelėjo rankomis ir sudejavo „sūneli,sūneli‘: rūbai nuo galvos iki kojų kruvini, suskretę, prie sprando žaizdos pridžiuvęs purvinas skuduras, o sužeistasis tiesiog dega karščiu!..Tuoj pat buvo užkaistas puodas su vandeniu, suieškotos visos turimos gydomosios žolelės, paruošti drobiniai tvarščiai...Tuo tarpu ligonis, apglėbtas namų šilumos ir pajutęs artimų žmonių rūpestį, užsikniaubė ant virtuvės stalo ir kietai užmigo... ...Iki ryto mes visi budėjome, išskyrus, žinoma, lovelėje šnopuojantį vienerių metų Robertuką. Tėvas Povilas jaudinosi labiausiai, jam jau vaidenosi „oblavai“, siauraakiai kareiviai, liepsnojanti sodyba... Tik mama, vis triūsianti apie ligonį, plaunanti jo žaizdą, lygindama drobinius tvarščius, užpylusi ramunėlių arbatą, vis ramino tai tėvą, tai Vladuką: „Bus gerai...Pamatysim – pagysim, kur dėsims...Dievas padės...“
*
Ligonis ant kojų atsistojo tik po nerimo, nuolatinio žvalgymosi pro langus trijų savaičių, jau prieš Tris Karalius. Ką daryti toliau? Ieškoti savo būrio ar saugios užuovėjos? Atsakymą diktavo ir sunkiai gyjanti žaizda. Pasirodo, jog kulka vis tiktai, praskrosdama sprandą, pažeidė nervus, ir galva nenorėjo klausyti įsakymų: pasisuk kairėn ar dešinėn!.. Tai koks dabar iš tavęs šaulys, broleli? Vlado prašymu, atsargiai bei apsižvalgant, susižinota ir su jo tėvais Diržionyse. Bet ir čia pritrenkiančios naujienos!..Po mūšio Paliepių Pušynėje enkavedistai apylinkėse siautė išsijuosę, daug žmonių tardė, mušė, darė kratas, grobė, apiplėšė, areštavo...Neišvengė represijų ir Pocių šeima – dvi dukros Stefa ir Elytė – tardytos ir skubiai nuteistos, ir ištremtos į Vorkutą, namo grįžo tik po dešimties metų. ...Vladas Pocius į savo gimtinę – į Diržionių kaimą negrįžo...Kaip sakoma,“nuniro į dugną“,nelegaliai gyveno Tautušių miškuose, dirbo eigulijoje, nenutraukė ryšių su miškiniais, jo rūpesčiu ir rankomis, kaip vėliau sužinojau, Šiluvos bei Žaiginio pušynuose įrengtas ne vienas saugus „bunkeris“... Pusbrolio Vlado istorija devynmečio vaiko atmintyje paliko gilius pėdsakus. Tai buvo nepaprastos galios implantas, galbūt, saugiklis, kuris, jau vėliau visoje gyvenimo velniavoje, visą laiką ir visur nevalingai įsijungdavo manyje, priimant vieną ar kitą sprendimą, savaip kontroliavo mano poelgius ir mąstymą. Prisimenu ir tėvo Povilo pokalbius pašnibždomis su sveikstančiuoju Vladu. *
Vladas: -Kaip blakes nuodyti!..Deginti, neapkęsti... Povilas: -Ir vokietis meškos neįveikė...Tamsi galybė... Vladas: -Tai ką daryti?..Pasiduoti, klauptis, vergauti?.. Povilas: -Gal gudresniems būti?..Gal Dievas saugos?..Kiek jau būta bėdų, kiek vargta, kentėta...Kažin kodėl taip yra?..Juk senelio Felicijono tėvą Jeronimą, lygiai taip pat kaip tave, netoli Krakių, tuose pat miškuose, caro kazokai perkirto kardu, vos ranka nenukrito... Vladas: -Matai, dėde...Taip buvo skirta. Taip reikėjo...Taip reikia... Povilas: -Gal ir taip?..Bet aš žinau, kad ant KELMO valdžios nesukursi!..O kaip? Čia, sūnau, jau mano galva neišneša...Tarp dviejų besigalinėjančių bulių baisu papulti...Tegul sau riaumoja...Pariaumos, apsilaužys ragus ir aprims...O paskui...Paskui pats žinai – anksčiau ar vėliau buliams vistiek nuneria ...skūrą...
* ...Rimgailuose geso užgeso balanos bei lajinės lempos išskaptuotuose burokuose, senai nustojo šnypšti ir smirdėti karabitiniai pokario „šviesuliai“, užsimiršo aprūkusios, nuolat trukinėjančiais stiklais žibalinės...Jomis pasišviesdami, palengva, klupdami, nuolat jausdami maudžiančius randus slinkome ir slenkame į šviesos pusę...Atmerk akis, džiaukis - tuoj tuoj plykstelės aušra!..Bet stabtelėk! Tai ne aušra!.. Tai liepsnoja mano griūvantis, jau iliuzorinis kaimas, mano Rimgailai...
|
2017-01-23, 09:43 |
(NEBAIGTA RECENZIJA...VYTAUTAS...)
Retas ir keistas įspūdis. Knygos – Edmundo Malūko istorinio romano „Vytauto žemė“ - perskaityto ir jau kelias savaites neatversto, šiek tiek privengiu, šalinuos, vis knisuosi savo atminties užkabariuose, vaizdiniuose, savo tikėjime.
* Paskutinieji romano puslapiai bene tragiškiausi. Kunigaikštis Vytautas į Vilnių grįžta skaudžiai ir beprasmiškai pralaimėjęs Vorkslos kautynes, išduotas ir pažemintas sąjungininkų, vos-ne-vos išvengęs piktų žabangų Krokuvoje...Kas toliau?..Kodėl su Vytautu Didžiuoju tenka atsisveikinti istorijos sutemose?..Tad vėl ir vėl skaitau paskutines romano eilutes... * „Ona ilgai žiūri į kitoje užstalėje kimiai sėdintį, paniūrusį, nudelbusį veidą josios Vytautą ir tarsi klausia savęs: ar užteks jėgų šitam pašėlusio narto Žmogui pakilti dar ir dar, ir dar kartą? -Sakyk, kodėl aš , vos tik tave išvydęs, pasirinkau tave? Ir nesigailėjau. Kaip taipaaiškinti? Ir kodėl, užuot pasitaręs, dariau priešingai? Ir kodėl tu bemaž visada teisi? -Neklausk moters. Nepasakys. Tu liepsnojantis deglas mano kelyje. Ir man to užtenka. -Tada pasakyk: aš jau didis buvau, kokia mano lemtis? -Visi tavo didūs darbai pildysis tol, kol aš gyva būsiu, o kai numirsiu, tai, ko imsies, kris tau iš rankų ir išnyks visa, ką būsi nuveikęs.“ Ir keistas, mįslingas ROMANO pabaigos moto: „KAIP BYLOJA ISTORINĖ ATMINTIS, ŠIUOS PRANAŠIŠKUS ŽODŽIUS ONA DAR KARTĄ IŠTARĖ PRIEŠ PAT SAVO MIRTĮ, 1418 METAIS.“ *
Vėl užverčiu knygą
Ir vėl mane užplūsta asociacijos, man svarbios, kaip skaitytojui, - mano asociacijos, mano klausimai, mano pamąstymai, kaip „kankynės“, kaip vidinė graužatis. Ką aš žinojau apie Vytautą Didįjį? Vaikystėje – pokario metais – subrendus – lemtingomis valstybės akimirkomis, kasdienybėje? Man lyg ir pakako heroiškos tiesos, nenugalėto mito, šventos maldos – kaip savo paties žodžių! * Kodėl tyli istorikai?..Suprantu – tai beletristika, bet ką daryti, kai „istorija“ nedokomentuota? Ar turime teisę, remianntis numanomaisiais veiksniais, ją restauruoti? Aišku, privalome, bet ar tam subrendome?.. Kodėl Vytauto temos nesiėmė J. Marcinkevičius?..Netilpo į dramą? O gal nenorėjo ardyti „aprobuoto“ paveikslo, paprastesnio, aiškesnio, visuotino?
* * *
O čia?..Man reikia bristi istorijos kemsynais, tiesti kulgrindas per klampias pelkes, praryti kartų, kraujuotą pralaimėjimų kąsnį, sapnuoti išdavysčių ir artimųjų brolių keršto košmarą!..Kam, kodėl, kuo aš čia dėtas, nusikaltęs ir priverstas atgailauti? Už ką? Ar to reikia? Ar buvo būtina kasinėti XIV amžiaus akropolius? Gremžtis ir belstis į sustabarėjusias ir nurimusias mūsų smeginines? Juk mums pakako ir romantiško sapno, tobulo didvyrio, kuris iš senųjų Matiekos drobių taip heroiškai, taip patriotiškai glosto mūsų savimeilę!..Nereikia jokių pastangų, jokios savigraužos – kaip raminančias pasteles priimi savo ISTORIJĄ! Taip! Tautai, 1818 metais atkūrus valstybingumą, reikėjo romantizuoti istoriją, sukurti mitą, reikėjo remtis istorija, ją suprasti, ją ginti. Ir tai – per labai trumpą laiką – buvo padaryta – TOBULAI!
Tada pakako nedaug; - Algirdo, Kęstučio, Vytauto portretų ant sąsiuvinių viršelių, papasakotų tėvų ir mokytojų legendų, iš lūpų į lūpas perduodamų istorijų
* * *
Kodėl Edmundas Malūkas ėmėsi tokios sunkiai pakeliamos temos? Kaip išdrįso sudrumsti istorinės padangės debesis, pasiėmęs kastuvėlį, pradėjo kasinėti XIV amžiaus pabaigos istorijos klodus?
Apie rašytoją Edmundą Malūką kalbėti vengiama. Mat, ne to lizdo paukštis, išsišokėlis, nei iš šio, nei iš to parašęs per 10 romanų, o dar skaitomas, populiarus, nestandartinis romantikas, nevengiantis guminiais batais vaikščioti po Karijotiškio šiukšlynus, rašyti apie mafijos užkulisius ir ...tik pagalvokit, prisiliesti prie Barboros paslapčių, o dabar, dabar? Užsimoti ir prieš Vytautą Didįjį!!!
* Kokios priežąstys? Gal kitaip ir negalima?..Noriu visa tai suprasti, kodėl vienai ar kitai idėjai, lyg žaibui švystelėjusiai istorinei detalei, pasiryžtama ilgam ir kankinamam darbui, tam aukojami metų metai, paklūstama prigimtiniam balsui.
* * * O ką pasakys istorikai?..Politikai?..Popieriniai patriotai?..Valstybės statytojai ar griovėjai?..Puošnių jubiliejinių švenčių rengėjai?..Pompastiškų paminklų statytojai?.. Kol kas negirdėjau...Tik murmesį, neskaičius knygos?..
|
2017-01-19, 08:43 |
Gerb. Kolega, rašau, pajutęs Jūsų autentišką „kultūros nervo“ virpesį ir rūpestį, ir aiškų siekimą pasipriešintį politiniam šurmuliui.
* Nors Seimo „dauguma“ ir gana simpatiška, bet jos skubrus kultūros tvarkymas vis tiktai yra keistai politizuotas, ir be aiškios bei solidžios lietuviškos kultūros dominantės - nepretenzingos, tikros, iškilusios iš mūsų kultūros gelmių, iš paveldo. * Santarvės paminklas!..Žinoma, gražu, patriotiška, bet įgrįsusiai deklaratyvu. SANTARVĖ? – kai aplink, ant kiekvieno kampo rietenos, pavydas, politinės išdavystės, papirkinėjimai, neapykanta, stumdymasis „prie lovio“. SANTARVEI paminklai statomi tik tada, kai į jį galima žiūrėti atviromis akimis, be veidmainystės.Kai SANTARVĘ jau galime pagerbti, ja didžiuotis. * Apie mus vienyjantį monumentą jau buvo svarstoma ir 1994 – 1996 metais...Deja, politiniai taifūnai nušlavė sumanymus, o ambicingi laisvės šaukliai, stengėsi įamžinti tik savo laikinumą bei ryžtingai pasipriešino istorinei vizijai, o gal ir TIESAI?.
* O idėja buvo štai tokia. Jeigu VALSTYBĖ bręsta ir jau subrendo, jei ji SAVE suvokia istorijoje, tuomet JI TURI, JI PRIVALO išsakyti, įrodyti SAVO ESMĘ. Todėl, įgavus galios ir drąsos, ji turėtų Vilniuje pastatyti MONUMENTĄ, skirtą VISOMS BALTŲ GENTIMS, BALTŲ KALBAI. (Beje, būsiu atviras, šią idėją aš tada pasiūliau sužavetas prancūzų skulptoriaus RODENO). * Tai apjungtų mus visus, Europos maišaty išlikusius, atėjusius iš istorinių miglų, tiek Mažąją Lietuvą, tiek „broliukų Latviją“, tiek kaimynus gudus, tiek koja kojon su mumis žengusius ir žengiančius lenkus...
* Tai gi...Neskubėkime, neužsiimkime smulkiais politiniais žaidimais, neužsifantazuokime – ESMĖ – vien tik Lietuvos valstybės šimtmetis... ESMĖ – Mindaugo, Kęstučio, Vytauto ir taip toliau – LIETUVA... Visa tai – ir šimtmečiai prieš tai... Venkime statyti tokius PAMINKLUS, jeigu mūsų galvose šmėkšteli mintis: o gal ...kada NORS kažkas pasiūlys jos NUGRIAUTI arba jie užmaršty apsamanos. *
Gerbiamas Arūnai, ir dar vienas mažytis klausimėlis, kurį, jeigu bus laiko, galbūt, JŪS pasižymėtumėte savo blonknote... TAI TAUTOS NAMAI... Savo aplanke – dar 1994-96 metais aš sukaupiau labai daug dokumentų, projektų, kolektyvinių peticijų. Seimo Įstatymo projektų, karštų PRIEAIKŲ IR PASIŽADĖJIMŲ BASANAVIČIAUS, ČIURLIONIO PRIESAKUS!!!- S T A T Y S I M E T A U T O S Š V E N T O V Ę! Bet, deja, partijų konjunktūriniuose labirintuose visa tai buvo užblokuota. * Ir dar...Kažin ar Seimo „kultūros protai“ gali ką nors pasakyti apie neseniai pasirodžiusį E. Malūko romaną „VYTAUTO ŽEMĖ“?...Juokai juokais, bet tai unikali knyga.... Beje, su istorinių asmenybių įamžinimu visą laiką turime bėdų. Kaip sakydavo mano kaimynas Pranas A., vis ieškome „pričinių“, vis mandravojame...Juk Paminklas J. Basanavičiui? Visiškas fiasko!.. Be jokios fantazijos, meninio suvokimo ir aistros...Tiap-liap – ir viskas...KODĖL? Į šias pastabas nelaukiu jokio atsakymo. Priimkite jas tik apmąstymui. *
|
2017-01-06, 09:00 |
„GYVENIMĖLI, GYVENIMĖLI...“-
Taip sakydavo mano kaimynas graborius Pranys, glostydamas ką tik sumeistrauta grabą... * ...Nežinau net pats, kodėl šią frazę vis prisimindavau skaitydamas JUOZO BALTUŠIO „slaptųjų protokolų“ – „VIETOJ DIENORAŠČIO“ - puslapius, kurie paskelbti „METŲ“ žurnalo (2016 m. 11 – 12)numeriuose.
* ...Medžiaga unikali, sulaukusi 25 metų senaties termino, sodri, dramatiška, kai kur praeities vaizdinius, tuometines „tiesas“ ir autoritetus pastatanti aukštyn kojomis. ...Ir kaip čia vėl nepasakysi: „Gyvenimėli gyvenimėli“- tai koks gi buvo tas Baltušis, Juzo gimdytojas?..TOKS _AR ANOKS? + + + 1978 m. spalio 08. sekmadienis
Skaitome: „Nuotaika daugiau negu prasta. Jokios prošvaistės ateities gyvenime nematau. Tai, žinoma, liečia ne mane (kiek čia man beliko gyventi!), bet visą mūsų tautą, visą liaudį. Kainos kyla su kiekviena diena, kultūra smunka, korupcija valdančiuose sluoksniuose išsivystė tokia, kokios nebuvo nei caro laikais, nei buržuazijos valdomoje Lietuvoje. Pūvimas visapusiškas...“ * O pradedant 1979 metus J.Baltušis tęsia temą: * „Tarybų Sąjunga pasirodė ne kas kita, o viena gailingiausių pasaulyje imperijų, iš esmės fašistinė, vien prisidengusi raudonos vėliavos ir marksistiniais šūkiais. Kruvinojo Stalino žiaurumai, palietę milijonus paprastų žmonių, neištaisomi iki galo, o pastaruoju metu net teisinami, dangstant melo ir klastos skelbimu...{...} Melu jau persunktas visas gyvenimas, nuo viršaus iki apačios, kiekvinoje detalėje ir kiekviename žingsnyje“.
+ + + ...Tai bent koloborantas!..Kas čia darosi, po šimts pykių!..Ko jam trūko, ko jam negana buvo?... Tikiu ir netikiu...Bet ant balto parašytai juodai, aiškiai, nedviprasmiškai! + 1978 m. spalio 22. Sekmadienis {...} Religijos reikalai, kaip ir daugelis kitų reikalų, mūsuose tvarkomi absurdiškai, pasakyčiau, idiotiškai: oficialiai visur skelbiama pilna tikėjimo laisvė, tuo pat metu iš pasalų reikalai tvarkomi taip, kad neįmanoma nei melstis, nei mokyti vaikus religijos tiesų, uždarytose bažnyčiose steigiami...ateistiniai muziejai, bažnyčios apdedamos penkeriopais mokesčiais, viskas kontroliuojama. ..Už bažnyčios lankymą šalinama iš darbo, „svarstoma“, tyčiojamasi...
....Nesu religingas, tačiau negaliu pakęsti melo religijos tvarkymo reikaluose. Melo kiekviename žingsnyje. Antra vertus, kokiose srityse mūsuose šiandien išsiverčiama be melo? Nėra tokių sričių. Nė vienos“.
+ Tai bent koloborantas!.. Žinoma, aš nerecenzuoju J. Baltušio dienoraščio, tik dėkingai stebiuosi, kad jis vis tiktai išdrįso kalbėti TIESĄ, nors sau, nors slaptai, nors ir veidmainiaudamas viešumoje!.. Iš kitos pusės – tai ir žmogiška, nes virš visuomenės tada kabėjo gerai išaštrintas kardas – arba – arba!.. Beje, J. Baltušis daugelyje epizodų tikrai nuoširdžiai nekenčia...panašių į save, priverstų veidmainiauti, prisitaikyti, meluoti, įskųsti, blefuoti demokratiją, apgaudinėti... + Ką padarysi, gyvenime gyvenimėli?... Garbus rašytojas negarbingai naudojasi „blatu“, Trakų prekybos bazėje žmonai Monikai perka „dublionką“, per protekcijas įsigija kailinukus „nenaudėliui Rokui“, Molėtuose nugirdo kolūkio pirmininką, vangiai liejantį pamatus būsimai jo vilai, keikia save, kad prieš gegužines ir spalines bei prieš metų pabaigos Šventes reikia parašyti, pagal paties rašytojo sudarytą sąrašą...net 400 sveikinimų – ir tikriems bičiuliams, ir, dėl šventos ramybės – visokiems smulkiems niekšeliams, partinėms bonzoms, dosniems prekybos bazių direktoriams...Parašyti ranka, pačiam?..O juk vietoj to galėtų sukurti kokią nors novelę... * Bet ką benuveiksi?...Gyvenime gyvenimėlis, kada tu pagerėsi, kada pasikeisi? * Linkiu gero skaitymo... Baltušį visada miela skaityti...Jis žodžio kišenėje neieško...Pusė žodžio, pusė sakinio, tik užuomina – ir atsiveria kontrastingi vaizdai, sušmėžuoja klounų kaukės, socializmo užgavinių pamėklės, seniai besmegeniai, fantasmagorinės būtybės... ...Bet būna ir nelengva, nes juk ir pats buvai, tų keistų laikų gyventojas, dažnai ir pats SAVE pamatai toje keistoje kompanijoje – toje „išvystyto socializmo“ epochoje... * Parašiau tai – ir nusišypsojau...Turbūt, šioje situacijoje keistai pasijus ir ...“megztosios baretės“, dainuojančios revoliucijos marionetės - kurios, tęsdamos viduramžių raganų tradicijas, dar ne taip senai, prieš 25 metus, degino rašytojo knygas, darė „kakutes“ prie „nevidono“ buto durų, tepliojo koridoriaus sienas... ...Tai kas jis – koloborantas ar slaptas rezistentas?..Oi, gyvenime gyvenimėli!!! ...Paskaitykite NEŽINOMĄ ir UŽSISLAPSČIUSĮ BALTUŠĮ...Tada ir pasiginčyti bus galima...
+
|
|
|