2017-01-06, 08:53 |
„GYVENIMĖLI, GYVENIMĖLI...“-
Taip sakydavo mano kaimynas graborius Pranys, glostydamas ką tik sumeistrauta grabą... * ...Nežinau net pats, kodėl šią frazę vis prisimindavau skaitydamas JUOZO BALTUŠIO „slaptųjų protokolų“ – „VIETOJ DIENORAŠČIO“ - puslapius, kurie paskelbti „METŲ“ žurnalo (2016 m. 11 – 12)numeriuose.
* ...Medžiaga unikali, sulaukusi 25 metų senaties termino, sodri, dramatiška, kai kur praeities vaizdinius, tuometines „tiesas“ ir autoritetus pastatanti aukštyn kojomis. ...Ir kaip čia vėl nepasakysi: „Gyvenimėli gyvenimėli“- tai koks gi buvo tas Baltušis, Juzo gimdytojas?..TOKS _AR ANOKS? + + + 1978 m. spalio 08. sekmadienis
Skaitome:
„Nuotaika daugiau negu prasta. Jokios prošvaistės ateities gyvenime nematau. Tai, žinoma, liečia ne mane (kiek čia man beliko gyventi!), bet visą mūsų tautą, visą liaudį. Kainos kyla su kiekviena diena, kultūra smunka, korupcija valdančiuose sluoksniuose išsivystė tokia, kokios nebuvo nei caro laikais, nei buržuazijos valdomoje Lietuvoje. Pūvimas visapusiškas...“ * O pradedant 1979 metus J.Baltušis tęsia temą:
* „Tarybų Sąjunga pasirodė ne kas kita, o viena gailingiausių pasaulyje imperijų, iš esmės fašistinė, vien prisidengusi raudonos vėliavos ir marksistiniais šūkiais. Kruvinojo Stalino žiaurumai, palietę milijonus paprastų žmonių, neištaisomi iki galo, o pastaruoju metu net teisinami, dangstant melo ir klastos skelbimu...{...} Melu jau persunktas visas gyvenimas, nuo viršaus iki apačios, kiekvinoje detalėje ir kiekviename žingsnyje“.
+ + + ...Tai bent koloborantas!..Kas čia darosi, po šimts pykių!..Ko jam trūko, ko jam negana buvo?... Tikiu ir netikiu...Bet ant balto parašytai juodai, aiškiai, nedviprasmiškai! + 1978 m. spalio 22. Sekmadienis {...} Religijos reikalai, kaip ir daugelis kitų reikalų, mūsuose tvarkomi absurdiškai, pasakyčiau, idiotiškai: oficialiai visur skelbiama pilna tikėjimo laisvė, tuo pat metu iš pasalų reikalai tvarkomi taip, kad neįmanoma nei melstis, nei mokyti vaikus religijos tiesų, uždarytose bažnyčiose steigiami...ateistiniai muziejai, bažnyčios apdedamos penkeriopais mokesčiais, viskas kontroliuojama. ..Už bažnyčios lankymą šalinama iš darbo, „svarstoma“, tyčiojamasi...
....Nesu religingas, tačiau negaliu pakęsti melo religijos tvarkymo reikaluose. Melo kiekviename žingsnyje. Antra vertus, kokiose srityse mūsuose šiandien išsiverčiama be melo? Nėra tokių sričių. Nė vienos“.
+ Tai bent koloborantas!.. Žinoma, aš nerecenzuoju J. Baltušio dienoraščio, tik dėkingai stebiuosi, kad jis vis tiktai išdrįso kalbėti TIESĄ, nors sau, nors slaptai, nors ir veidmainiaudamas viešumoje!.. Iš kitos pusės – tai ir žmogiška, nes virš visuomenės tada kabėjo gerai išaštrintas kardas – arba – arba!.. Beje, J. Baltušis daugelyje epizodų tikrai nuoširdžiai nekenčia...panašių į save, priverstų veidmainiauti, prisitaikyti, meluoti, įskųsti, blefuoti demokratiją, apgaudinėti... + Ką padarysi, gyvenime gyvenimėli?... Garbus rašytojas negarbingai naudojasi „blatu“, Trakų prekybos bazėje žmonai Monikai perka „dublionką“, per protekcijas įsigija kailinukus „nenaudėliui Rokui“, Molėtuose nugirdo kolūkio pirmininką, vangiai liejantį pamatus būsimai jo vilai, keikia save, kad prieš gegužines ir spalines bei prieš metų pabaigos Šventes reikia parašyti, pagal paties rašytojo sudarytą sąrašą...net 400 sveikinimų – ir tikriems bičiuliams, ir, dėl šventos ramybės – visokiems smulkiems niekšeliams, partinėms bonzoms, dosniems prekybos bazių direktoriams...Parašyti ranka, pačiam?..O juk vietoj to galėtų sukurti kokią nors novelę... * Bet ką benuveiksi?...Gyvenime gyvenimėlis, kada tu pagerėsi, kada pasikeisi? * Linkiu gero skaitymo... Baltušį visada miela skaityti...Jis žodžio kišenėje neieško...Pusė žodžio, pusė sakinio, tik užuomina – ir atsiveria kontrastingi vaizdai, sušmėžuoja klounų kaukės, socializmo užgavinių pamėklės, seniai besmegeniai, fantasmagorinės būtybės... ...Bet būna ir nelengva, nes juk ir pats buvai, tų keistų laikų gyventojas, dažnai ir pats SAVE pamatai toje keistoje kompanijoje – toje „išvystyto socializmo“ epochoje... * Parašiau tai – ir nusišypsojau...Turbūt, šioje situacijoje keistai pasijus ir ...“megztosios baretės“, dainuojančios revoliucijos marionetės - kurios, tęsdamos viduramžių raganų tradicijas, dar ne taip senai, prieš 25 metus, degino rašytojo knygas, darė „kakutes“ prie „nevidono“ buto durų, tepliojo koridoriaus sienas... ...Tai kas jis – koloborantas ar slaptas rezistentas?..Oi, gyvenime gyvenimėli!!! ...Paskaitykite NEŽINOMĄ ir UŽSISLAPSČIUSĮ BALTUŠĮ...Tada ir pasiginčyti bus galima...
+
|
2017-01-02, 09:12 |
O, SOLE MIO...
...Būna talentų, kuriems gyvenime skirta globoti saulės zuikučius, apsaugoti juos nuo šešėlių. Kai išgirstu melodiją „O,sole mio...“, visada prisimenu gydytoją Algimantą Bandzą. Tai buvo saulėtas žmogus, spinduliuojantis sielos šilumą, vaikus, netekusius artimųjų, visomis žmogiškomis galiomis gynė nuo tamsių šešėlių, vienišumo ir liūdesio. Ir dar – savyje, savo širdyje Algimantas turėjo stebuklingąjį lokatorių, tiksliai nustatantį, kur, kurio vaiko krūtinėje pulsuoja saulėto talento blyksniai! Tik neužpūsti liepsnelės, tik neužgesinti žiburėlio!.. O pats, deja, sudegė pirma laiko – prieš 25 metus!.. (1936 – 1992)... Bet aš juk tikrai klystu...gerumo ir žmogiškos atjautos spinduliai niekur nedingo...Jie – iš jo krūtinės - mus supančioje erdvėje, jie turintys ir pagreitį - ir amžinybės stabilumą.
Panevėžys Algimanto darbovietę pavadino – ALGIMANTO BANDZOS KŪDiKIŲ IR VAIKŲ NAMAIS... Ir tai gerai!..Svarbu, kad būtų suvokta TO YPATINGOJO ŽMOGAUS TALENTO ESMĖ!.. * Lietuvos vaikų fondui pradėjus savo veiklą, gerumo gijos nusitiesė į Panevėžį. Tada mes ir susitikome. Ir mane nustebino Algimanto Bandzos išsakytos idėjos, o, galbūt, jo gilūs asmeniniai pastebėjimai, nuojautos, išvados. Jis teigė: taip jau priimta – vaikų namai – kankynė...Taip...Sutinku...Tai realybė, tai skausmas,tai neviltis...Net ir grubumas...Bet įsižiūrėkime į tų vaikų sielas...Jos ilgisi šviesos...Kiekviename iš jų – saulės spindulys!..Laimės troškulys...Visi našlaičiai trokšta būti geri, laimingi, kurti gėrį ir grožį...Juose lengviausia atrasti TALENTĄ... * Ir to pokalbių – tęsinys – po mėnesio ar kito: -O, sole mio! – girdžiu telefone Algimanto balsą. -Kas atsitiko? – nesuprantu sujaudinto balso. -Mūsų čigoniukas, mūsų berniukas Radžis dainuoja taip pat kaip ir Lobertino Loreti...Atvažiuokite...- iš džiaugsmo net dūsdamas džiaugiasi Algimantas Bandza... * Ir ką gi?..Neužilgo simpatiškas čigoniukas, globotas Alginato Bandzos bei kitų tauriųjų žmonių Panevėžio žmonių, tapo Dainų dainelės laureatu... Ir aš, kaip sakoma, ten buvau, per barzdą medus varvėjo, nors burnoj nieko neturėjau...
* ...Bet išliko neginčyjami įrodymai: ant mano kelio sėdi šiek tiek sutrikęs laureatas, dar žydi jam Panevėžio vaikų namuose įteikta rožė ir Lietuvos vaikų fondo dovanėlės... * ...Nuo tada ir prasidėjo...RADŽI ALEKSANDOVIČIAUS muzikinė karjera... * ...O, kaip džiaugtųsi ALGIMANTAS BANDZA! * ...Nesirengiu paneigti, jog kažkada, prieš kelis dešimtmečius, ant mano kelių sėdėjo simpatiškas čigoniukas... O, SOLE MIO . . .
|
2017-01-02, 09:07 |
POETO NUŠVITIMAS
...įspūdžių nuotrupos. 1975 ji metai... Eduardas MIEŽELAITIS tada labai, tiesiog vaikiškai, džiaugėsi savo naująja knyga „Č I A L I E T U V A“. Beje, su dedikacija: „Skiriu sūnui Aurimui ir dukrai Dainai – kamieno atžaloms...“ Įžangoje parašyta: „Prieš daugelį metų pradėjau rašyti šią knygą, kurios pagrindinis veikėjas – lyrinė Lietuva. O teisingiau pasakius – Lietuvos lyra, jos pasaka,, jos vizija, nuo seno mūsų liaudies atmintyje žėrinti visomis vaivorykščių spalvomis.[...}Vadinu ją poetinės publicistikos knyga, nes poetinę šių prozinių etiudų atmosferą apsprendė pats objektas – mylimas, darbštus, dainingas mūsų kraštas“. * Knygos sutiktuvės buvo neįprastos, subtilios, tiesiog poeto namuose, dalyvaujant poetams Algimantui Baltakiui, Alfonsui Maldoniui, literatūros kritikui Kaziui Ambrasui, Lietuvos svečiui - turkmėnų poetui Saparmuradui Ovezberdijevui, ir šių eilučių autoriui. Beje, visus vilniečius Eduardas pakvietė su žmonomis, žodžiu, sudarydamas šeimyninę jaukią aplinką ir nuotaiką. ...Jokio oficialumo, poetiška, bičiuliška aplinka, atviri pokalbiai – kartais pertraukiami intarpais – eilėraščių skaitymu. Aptariant išleistą knygą, Eduardas vis grįždavo į 1961 –uosius metus...Juk kaip tik tada, po žvarbių įšalo metų, pasirodė JO poezijos rinkinys „SAULĖ GINTARE“.
Pamenu, jog tada, 1975 metų sausio 18 dienos pavakarį, Eduardas pasakė: „Po „Saulė gintare“ aš troškau, aš privalėjau garsiai ištarti - „ČIA LIETUVA“...O kaip pavyko – spręskite...“ – ir iš senojo 1961metų rinkinio mums visiems perskaitė eilėraštį... * * * Šią naktį aš eiles žvaigždėms skaičiau, Kurios mane lyg seserys apspito. Jaunamarčių žvaigždelių dar skaisčiau Man akys švietė ligi žalio ryto. O rytą pulkas aukso vyturių Man atvertė žalių arimų knygą. Ją perskaitęs, dabar balse turiu Man dovanotą jų auksinę stygą. Kur man ją dėti? Neštis į žemes? Ar išbarstyti aukso stygų dainą? Ar reiks poetų dar tokių, kaip mes, Kur pievų stygom skambindami eina? O jeigu niekas tų eilių neims, Aš jas vis vien skaitysiu ligi ryto Žvaigždėms – jaunamartėms ir seserims, - Kurios mane talpiu būriu apspito... * ...Nuo to atmintino poetinio vakaro Žvėryne, Eduardo bute, jau praėjo 41 metai..Atsiverčiau man dedikuotą knygą „ČIA LIETUVA“ – ir ją besklaidant, iš jos iškrito, kaip aš galvoju, reta ir mažai kam matyta nuotrauka – Eduardas! O svarbiausia – linksmas, svetingas, nušvitęs, o jo šypsenoje atsispindi geraširdiška to vakaro nuotaika – „ČIA LIETUVA“...Čia mes!..Buvom, esam ir būsim! Gal tai ir buvo POETO tikrasis nušvitimas, kūrėjo džiaugsmas, tikroji poetinė išpažintis... L i e t u v a i ?
*
|
2017-01-02, 09:00 |
POETO NUŠVITIMAS
...įspūdžių nuotrupos. 1975 ji metai... Eduardas MIEŽELAITIS tada labai, tiesiog vaikiškai, džiaugėsi savo naująja knyga „Č I A L I E T U V A“. Beje, su dedikacija: „Skiriu sūnui Aurimui ir dukrai Dainai – kamieno atžaloms...“ Įžangoje parašyta: „Prieš daugelį metų pradėjau rašyti šią knygą, kurios pagrindinis veikėjas – lyrinė Lietuva. O teisingiau pasakius – Lietuvos lyra, jos pasaka,, jos vizija, nuo seno mūsų liaudies atmintyje žėrinti visomis vaivorykščių spalvomis.[...}Vadinu ją poetinės publicistikos knyga, nes poetinę šių prozinių etiudų atmosferą apsprendė pats objektas – mylimas, darbštus, dainingas mūsų kraštas“. * Knygos sutiktuvės buvo neįprastos, subtilios, tiesiog poeto namuose, dalyvaujant poetams Algimantui Baltakiui, Alfonsui Maldoniui, literatūros kritikui Kaziui Ambrasui, Lietuvos svečiui - turkmėnų poetui Saparmuradui Ovezberdijevui, ir šių eilučių autoriui. Beje, visus vilniečius Eduardas pakvietė su žmonomis, žodžiu, sudarydamas šeimyninę jaukią aplinką ir nuotaiką. ...Jokio oficialumo, poetiška, bičiuliška aplinka, atviri pokalbiai – kartais pertraukiami intarpais – eilėraščių skaitymu. Aptariant išleistą knygą, Eduardas vis grįždavo į 1961 –uosius metus...Juk kaip tik tada, po žvarbių įšalo metų, pasirodė JO poezijos rinkinys „SAULĖ GINTARE“.
Pamenu, jog tada, 1975 metų sausio 18 dienos pavakarį, Eduardas pasakė: „Po „Saulė gintare“ aš troškau, aš privalėjau garsiai ištarti - „ČIA LIETUVA“...O kaip pavyko – spręskite...“ – ir iš senojo 1961metų rinkinio mums visiems perskaitė eilėraštį...
* * *
Šią naktį aš eiles žvaigždėms skaičiau, Kurios mane lyg seserys apspito. Jaunamarčių žvaigždelių dar skaisčiau Man akys švietė ligi žalio ryto. O rytą pulkas aukso vyturių Man atvertė žalių arimų knygą. Ją perskaitęs, dabar balse turiu Man dovanotą jų auksinę stygą. Kur man ją dėti? Neštis į žemes? Ar išbarstyti aukso stygų dainą? Ar reiks poetų dar tokių, kaip mes, Kur pievų stygom skambindami eina? O jeigu niekas tų eilių neims, Aš jas vis vien skaitysiu ligi ryto Žvaigždėms – jaunamartėms ir seserims, - Kurios mane talpiu būriu apspito... * ...Nuo to atmintino poetinio vakaro Žvėryne, Eduardo bute, jau praėjo 41 metai..Atsiverčiau man dedikuotą knygą „ČIA LIETUVA“ – ir ją besklaidant, iš jos iškrito, kaip aš galvoju, reta ir mažai kam matyta nuotrauka – Eduardas! O svarbiausia – linksmas, svetingas, nušvitęs, o jo šypsenoje atsispindi geraširdiška to vakaro nuotaika – „ČIA LIETUVA“...Čia mes!..Buvom, esam ir būsim! Gal tai ir buvo POETO tikrasis nušvitimas, kūrėjo džiaugsmas, tikroji poetinė išpažintis... L i e t u v a i ?
*
|
|
|