2016-10-27, 14:39 |
„BE KAIRIŲJŲ...POLITIKA ŽLUNGA“... - teigia lenkų istorikas, kairiosios politinės partijos kūrėjas ANDRIANAS ZANDBERGAS
* * * Mūsų socialdemokratų kai kurios bėdos – uždarume. Keista, bet seniai begirdėjau, kad mes aktyviai dalyvautume Europos socialdemokratų forumuose, sektume kairiųjų partijų teorinius ginčus, aptartume kitų valstybių šiuolaikinę socialinių sprendimų sėkmę, jų patirtį, programų rezultatyvumą... Tiesa, tam tikrus socialinius modelius bandome lyg ir kopijuoti, žvalgomės į skandinavus, ketiname „importuoti socialdemokratinį rojų“. Bet tokie bandymai tai beveik tas pats, kas – mūsų sąlygomis pritaikyti Kampanelos utopinį projektą!..Ir laikas ne tas, ir sąlygos ne tos, ir ne ta ekonomika!
Visi, jų tarpe ir socialdemokratai, turi gyventi SAVO GALVA. Tad iš kur tas mūsų „vištakumas“, tas provinciališkas pasipūtimas? Tai drasa užmėtyti visas problemas senomis skylėtomis kepurėmis? Kaipsakė pagarsėjęs rytų politikas-jumoristas: „Stengiames padaryti kaip geriau, o gaunasi...kaip visada“.
Kur aš suku? Būtent į provinciališką klampynę, į „kerzavų batų“ politiką. Bet norėdamas išsklaidyti abejones, padariau mini socialoginę apklausą ir kreipiausi į 10 pažįstamųjų – kairiųjų - prijaučiančiųjų, su klausimu: „Kokios valstybės socialdemokratai mums galėtų būti pavyzdžiu?“...DAUGUMA atsakė nekonkrečiai – „aplamai ir apskritai...“, kai kurie prisipažino – nežinome! O ką rekomanduotumėte apie tai paskaityti?..Juk mūsų pačių „vargingoje periodikoje“ apie MŪSŲ socialdemokratų patirtį, klaidas, ketinimus, principinius klausimus...beveik arba visiškai nediskutuojama!!! O JUK BŪTINAI REIKIA NE FORMALIŲ, O TIKSLINGŲ DISPUTŲ, SEMINARŲ, KONFERENCIJŲ, pakviečiant kolegas iš užsienio, įžiebiant disputų ugnį, tikslingai, pagal socialdemokratijos principus analizuoti ir vertinti GYVĄ GYVENIMĄ. Negali būti pasiteisinimo, ypač dabar, - neturime laiko, užimti tarnybomis, „mes ir be teorijų esam nepakeičiami“, „išmanūs kaip mobilieji telefonai“ ir t.t. BET NE!..
* Net mūsų literatūrinėje spaudoje laikas nuo laiko bandoma susigaudyti politikoje, grįžti prie socialinių problemų. Štai „ŠIAURĖS ATĖNAI“ rugsėjo16 ir spalio 7 dienos numeriuose atspausdino lenkų kairiųjų partijos veikėjo, istoriko ANDRIANO ZANDERBERGO poleminį straipsnį “NESANT KAIRIŲJŲ, KURIE KVESTIONUOTŲ NETEISINGUS SOCIALINIUS SANTYKIUS, POLITIKA ŽLUNGA”.
Tai labai aktualus straipsnis, analizuojantis žmogaus teisių ir laisvių, demokratijos ir teisingumo pasaulyje problemas, o svarbiausia – atskleidžiantis lenkų socialdemokratų dabartines pastangas stiprinant partiją, telkiant jaunimą, puoselėjant demokratiją savo struktūroje ir visuomenėje. Be teorinių dalykų straipsnio autorius pateikia daug gyvenime patikrintų partijos savivaldos modelių: subtiliai elgiamasi su partijos lyderio vaidmeniu (nustatyta viena kadencija), reglamentas diskusijom – 3 minutės, įdomiai ir racionaliai sprendžiamas „partijos bendruomenių”, „partijai prijaučiančiųjų“ klausimas bei kita. Žodžiu, A. Zanderbergo straipsnis vertas visų dėmesio, ypač dabar, apmąstant mūsų socialdemokratijos kelius ir klystkelius, neatidėliotinus sprendimus bei numatant darbo kryptis. (Rekomenduoju: „Šiaurės atėnai“ –Nr. 18 – 19)
|
2016-10-24, 15:43 |
MES NEGALIM VIS MAŽIAUSI BŪTI...
EDUARDAS MIEŽELAITIS ...1961 metai... O prieš tai – karas, okupacijos, kruvinas pokaris, tremtys... Ir štai rinkinys – „Saulė gintare“ – ir jame eilėraštis - teigiantis: „mes negalim vis mažiausi būti...“ ...vieni stebėjosi: „ar jau taip galima?“, kiti kaltino poetą, jog tai „dekadentizmas“, išsišokimas, apolitiškumas“ ir t.t. Bet kiek prisimenu – ŠĮ eilėraštį mokėjo mintinai – ir mokinukai, ir kolūkių buhalteriai bei ...lankstūs partorgai... ...Ir dar... EDUARDO MIEŽELAIČIO poezijos knygą tada iliustravo sistemos persekiojamas jaunas dailininkas VYTAUTAS VALIUS (1930 - 2004). KAIP?..
Gal ir Europoje šiandien būtų ne gėda paskaityti šį eilėraštį? * * *
DAINUOJANTI LIETUVA
Mūsų dainos vijos ligi šiolei - Nemunėlių juostos – taip iš lėto. Uždainuokim tokią dainą, broliai, Kad pasauly Lietuva skambėtų. Mes negalim vis mažiausi būti Ir dainų skrynelėj slėpti rimą. Inkrustuokim gintaro kamputį Į visos planetos apskritimą.
Mūsų rimų derlius jau pagelto - Gintarinė posmų rugiapjūtė. Prižiūrėkim, kad aukštai iškeltų Posmai mūsų gintaro kamputį. Mūsų dainos – mūsų gintarinės - Gintaro grūdeliai – gausūs posmai. Mūsų knygos – gintarinės skrynios, Nemunėlio juostom jas apjuosim. Ir išplukdom upėm jūrom kraitį, Kad pasauly Lietuva skambėtų. Mes jau žinom, kur mums reikia eiti, Tik dar reikia daug gerų poetų.
|
2016-10-23, 09:52 |
KVIEČIAME Į ŠIMTMEČIO TALKĄ
Betygalos kultūrinė bendruomenė pasižymi iniciatyvumu, sąveika su savo istorija, kultūra, tradicijomis. Čia gyva Maironio dvasia, gražiai prisimenamas Mikalojus Daukša, kaip teigiama, Betygaloje ruošęs savo "Postilę", šviesius pėdsakus čia paliko dailininkas Jonas Kuzminskis, mokytojas Antanas Juška, kunigas Pranas Janulaitis, kaimų gaivintojas Vladas Tiškus bei daugelis kitų šviesuolių. Ir šiais laikais Betygalos padangė prisodrinta ryškia kultūrine veikla, gražiomis ambicijomis, atsakomybe tęsti gyvybingas tradicijas. Mes, kartu su Mykolu Ignotu, bendraudami su betygaliečiais, įsijungėme į sąjūdį, kuris taptų tam tikru apibendrinančiu obalsiu patiems įsijungti į SANTALKĄ - Lietuvos 100-mečio renginius, o taip pat šiuo klausimu kreiptis į plačiąją Tėvynės visuomenę. Taip gimė šis laiškas - kreipimasis, kurį (2016 10 23) aptarti ir aprobuoti susiruošė Betygalos bendruomenės taryba.
* * *
Betygalos seniūnijos kaimų bendruomenės, kartu su Vilniaus betygaliečių iniciatyvine grupe, nutarė visus pakviesti į ŠIMTMEČIO TALKĄ, su tvirtu tikėjimu, jog mes galime ir turime daug padaryti Lietuvos labui. Tokį nusistatymą – imtis darbų patiems, nesižvalgyti į šalis, nelaukti valdžios nurodymų - mums padiktavo iškilūs bei konkretūs praeities darbai.
Štai Betygalos valsčiuje visuomenės pastangomis 1928 metais palyginti per trumpą laiką buvo atidengtas P. Aleksandravičiaus sukurtas Vytauto Didžiojo paminklas, o po dviejų metų – parapijiečius priėmė naujoji dvasios šventovė – baltoji mūsų gulbė – šv. Mikalojaus bažnyčia. Tuo pat metu mūsų žemiečio Vlado Tiškaus dėka, apėmęs visą respubliką, sparnus pakėlė jaunųjų ūkininkų sąjūdis, kultūroje ir dvasiniame gyvenime reiškėsi kunigas ir dailininkas Pr. Šniukšta, dekanas Pr. Janulaitis, garsėjo brolių Digrių orkestras, įkvėptai skambėjo Pasandravio sūnaus Maironio dainos. Betygaliečiai negalėjo neatsiminti ir 1592 – 1609 metais čia klebonavusio Mikalojaus Daukšos priesakų, suformoluotų jo „Postilėje“ apie tautą, papročius ir lietuvių kalbą!
Tada, beveik prieš 100 metų, toks susitelkimas, nusiteikimas ir aktyvi veikla buvo būdinga ne tik Betygalai, bet ir daugeliui Lietuvos miestų, miestelių, kaimų, visuomeninių sambūrių, daugeliui mūsų atkurtos Valstybės piliečių. Prisimindami savo Valstybės praeitį, patirtį ir tradicijas, o taip pat netektis, vargus ir sunkumus bei susitelkimą siekiant nepriklausomybės, sakome:
-teateinie Vasario 16 – osios Šimtametinis jubiliejus į kiekvienus namus, šeimas, lai džiugina jauną ir seną, sutelkia mus visus ir įkvepia bendriems kilniems tikslams, konkretiems darbams;
-atsiminkime, jog dideli dalykai visada susideda iš smulkmenų – kultūroje, buityje, socialinėje problematikoje. Tai ir gražiai sutvarkyta aplinka, gyvenamoji vieta, saugomi istoriniai paminklai, puoselėjamos tautos tradicijos, gerbiami papročiai, neužterštos upės ar miškeliai, paminklinis akmuo išnykusiam kaimui, o taip pat ir kasdieniniai geri, bičiuliški žmonių santykiai, pagarba kaimynui ir bendradarbiui, darni šeima, pagarba kartai, atvedusiai į Laisvės kelią, tėviškas rūpestis vaikais, jaunimo išmokslinimas;
-mūsų tautosakoje reikšminga vieta skiriama bendrystės jausmui – „eisim, broleliai, valio, valio!” –paduosim vienas kitam ranką, eisim, dirbsim, vienas kito neužmiršim, vienas kitam padėsim! Tokios patirties ir bendrystės vedama mūsų tauta pasiekę laisvą šiandieną. Kūrybiškai nusiteikime ir dabar, išnaudokime šią taurią „dvasinę investiciją“ įsijungdami į visuotinę Lietuvos Talką. Labai svarbu, kad į šį Sąjūdį įsitrauktų visi, ypač jaunimas. Mes tikimės, jog kilnių JUBILIEJINIŲ sumanymų ir veiklos vėliavą pakels ir neš mūsų šaunioji BETYGALOS MAIRONIO GIMNAZIJA.
Neužmirškime ir tų savo piliečių, kurie, išvykę svetur, Lietuvą laikinai mato iš tolėliau. Išlikime bičiuliški, prisiminkime bitutes, kurios iš žydinčių ir kvepiančių pievų, nešinos medaus kruopelytėmis, visada grįžtą į savo kuklų medinį avilį!
Būkime atviri ir rūpestingai teisingi, supraskime savo problemas. Praslinkęs šimtmetis paliko skaudžius randus tautos sieloje, tačiau, nepaisant negandų, praradimų, smurto, nuolatinių pavojų ir neteisybių, mes atsistojome ant savo kojų, pakėlėme galvas ir tapome – SAVIMI, galime ir turime būti atsakingi už Lietuvos perspektyvą - tai yra už SAVO tautos dorovę, jos moralines vertybes, papročius bei ištikimybę istorinei patirčiai.
Mes, Betygalos žemės žmonės, nežadame statyti smėlio pilių! Dirbsime nuolatos, pagal savo išgales, pasitardami, vienas kitą išklausydami, nuolat papildydami savo veiklos dienotvarkę. Lietuvos šimtmečio Talka - mums tebūna ne vienadienė akcija, ne parodomasis sambrūzdis, o gyvenimo būdas!
*
Kartu su Betygalos bendruomene šį KREIPIMĄSI ruošia ir aptarė betygaliečiai – muzikantai Lionginas Čiapas, Dobilas Juška, visuomenės veikėjai Albertas Stanislovaitis, Feliksas Mačianskas, Vaiva Laukaitienė, Vladas Motiejaitis, Zita Gaižauskienė, architektas V. Blotnys, teisininkas Mykolas Ignotas, istorikas Petras Setkauskis, rašytojai Jonas Mačiukevičius, Juozas Nekrošius ir daugelis kitų...
* Prašome visus pareikšti savo nuomonę, pateikti pasiūlymus, dalyvauti labai svarbiame SĄJŪDYJE - SANTALKOJE.
|
2016-10-06, 07:34 |
GELSTANČIO KLEVO KANČIA
Gražu Žvėryne. Ramu mažoje Lokių gatvėje. Žinoma, keturkojų čia nėra. Nedideliame skverelyje žaidžia tik vaikai, šiugždina lapų auksą, lesina balandžius.O kokia miela ir rami rudens saulė, kokie klevai, užauginti džiaugsmui!.. Bet kas tai!?.Sustoju lyg stabo ištiktas!..Pastebiu, jog vieno klevo žievė keistai pašiurpusi, lyg ištinusi. Paliečiu medžio liemenį ir išsigąstu – septyniomis lygiagrečiomis linijomis, tarpais nuo pat žemės iki pirmųjų šakų, į jo gyvą kūną sukaltos vinys (!!!), - dešimtys, ką ten dešimtys, turbūt, apie 200 surūdyjusių aštrių keršto ir neapykantos geležgalių!..
Kas ir kodėl? Kokia prasmė kankinti medį, prikalti jį prie kryžiaus, iš jo pasityčioti? Tiesiog nesuprantu ir atsargiai delnu paliečiu klevo sužeistą liemenį, prisimindamas vaikystėje iš senelio girdėtus žodžius: „Vaikai, be jokio reikalo laužyti medžio šakas – nuodėmė.“ O čia – VINYS ir tiesiog į ŠIRDĮ!
Bandau susivokti, pakeliu akis aukštyn ir – tarp šakų pamatau – lyg tai lizdą, lyg tai pradėtą statyti medinį namelį, tokią romantišką gūžtelę – suoliukas, gultas, kilimo gabalas... KAŽKAM visa tai labai nepatiko, KAŽKAS labai užsirūstino, KAŽKAS parodė savo valdžią – ir trinktelėjo, šį kartą ne kumščiu, o plaktuku – ir UŽKALĖ KLEVĄ, vinimis prie jo kamieno pritvirtinęs savo verdiktą: DRAUDŽIAMA! NELEISIU!.. …Pradžioje net norėjau pamiršti šį ramios ir jaukios Lokių gatvės konfliktą, nesikišti į kiemsargių reikalus, praeiti pro šalį, po kojom lyriškai šiugždant lapams...Atseit, smulkmena...
Bet pala, pala...Ar tai nėra visuomenės nepakantumo, nesutarimo, susvetimėjimo atspindys, pykčio proveržių, kerštavimų, agresijos ir nuolatinės dvasinės įtampos simptomų mažytis modelis?.. Aš – jus nubausiu! Aš – viską galiu... Aš – jus padarysiu laimingus! Aš – uždrausiu, užkalsiu vinimis klevą!..O jei manęs klausysites, prieš mane nusilenksite – aš būsiu jūsų geras ir nuolankus, demokratiškas, humaniškas viršininkas! O gal visa tai nesvarbu, gal tai menkniekis!..Bus tų KLEVŲ, bus tų LAPŲ...Pavasarį bus ir saldaus kraujo - KLEVO SULOS...Bus.. Gal KLEVUI visai neskauda? Gal... O kam KLEVAS rūpi, galima sužalotą medį aplankyti jaukioje ŽVYRYNO Lokių gatvelėje...Ir su juo pasikalbėti...Jis galėtų apie ką daug ką pašlamėti, paošti, papasakoti, apie daug ką priminti.
|
|
|