2016-04-28, 16:13 |
BE EPITETŲ... arba ruginukės kibiras ir turkų naikintuvai
Skyrius iš knygos apie Prezidentą A.M. Brazauską
Sunkiausia pasakoti ir rašyti apie žmogų, prie kurio nelimpa skambūs epitetai, liaupsės, o taip pat ir pašaipios etiketės - pavyduliaujant ar kerštaujant. Kažkas panašaus būta ir su Algirdu Brazausku, nes jo populiarumo mįslę įminti nėra lengva. Ištarsi: didis, nuostabus, talentingas, nepakartojamas ar panašiai – ir pats pasijausi nepatogiai, tiesiog kvailokai. Ne kartą buvau prisėdęs prie šio rašinėlio, bet vis negalėjau jo pradėti, nes jausmų kamertonas skleidė netikras tonacijas, o tai priversdavo sustoti ties pirmuoju sakiniu. Ir, rodos, girdėjau kažką sakant: „Tik nepersūdyk, tik nenukrypk į pagyrūnišką beletristiką“...
Ir iš tikrųjų – kas svarbiausia šio žmogaus gyvenime, jo charakteryje, poelgiuose ir darbuose? Gal tai, kas būdinga daugumai normalių, paprastų žmonių, negalvojančių apie išskirtinumą, tiesiog normaliai gyvenančių, dirbančių ir šiek tiek plačiau bei toliau matančių, o, sugriebus esmę už ausų, tuoj pat sprendžiančių, neatidedančių svarbių reikalų rytdienai.
Tokią savo išvadą pabandysiu pagrįsti ne itin reikšmingais epizodais, kurie, kaip vėliau įsitikinau, tapo svarbių darbų modeliu: padėties įvertinimas „be lyrinių nukrypimų“, operatyvus sprendimas, konkretūs veiksmai.
Tai gi...Vilniuje, dar sovietiniais metais, baigiamas Plano komiteto pastatas (dabar Ekonomikos ministerija). Tuoj bus įkurtuvės. Pirmame aukšte nuo Gedimino gatvės, sako, įrengsią kavinę? “O, kaip šaunu būtų čia turėti knygyną“!.. – užsimena knygininkai. Gal dar nevėlu, gal pabandyti? Bet į ką kreiptis?..Aišku, į A. Brazauską...Skambinu...Nepabaigiu ilgoko įžanginio sakinio, jis įsiterpia: „Ir kaip mes anksčiau nepagalvojom...Gerai...Mokslinės – visuomeninės literatūros knygynas. Sutarta...Įruoškite“... Dovana Vilniui...Ir tik paskambinus, tik paaiškinus!..Knygynų darbuotojai tai priimė kaip neįtikėtinai realią legendą. (Deja, dabar, buvusiame knygyne, Gedimino prospekto centre, vėl įrengtos biurokratinės gūžtos!). Operatyvių, tikslių sprendimų galima prisiminti nemažai.. Sakykime, be jokių „ekspertų analizių“ iš labai skurdžių respublikos valiutos resursų (per metus sukaupti tik apie 2 milijonai dolerių!) buvo paremta poligrafija, nupirkti modernūs įrengimai, medžiagos. O tai tik kultūrai, pirmiausia, žinoma, jai!
Taip Algirdas Brazauskas „pridėjo pirštus“, kai teko spręsti lietuviškosios enciklopedijos, pasaulinės literatūros bibliotekos, meno albumų, vaikams knygučių leidybos klausimus.. Tada mes, knygų leidėjai, juokaudavome, jog jis problemas gliaudo tartum riešutus. Kai visa tai prisimeni ir matai kaip iš Europos vidutinybių perkamos abejotinos vertės „pažymos“, už milijonus, samdomi formalūs konsultantai, ima pyktis ir juokas. Tartum neturėtume savo galvų! Juk bet kokie «okupantai“ – iš rytų ar vakarų – nesiners iš kailio, norėdami tau padėti. Kur aš suku?
Bėdos prasideda tada, kai „ideologizuojama“ ekonomika, kai ji apkraunama partiniais antstatais, begalybe formuliarų. Šia prasme Algirdas Brazauskas sugebėdavo išvengti populistinio politikavimo, iš karto „matė“ esmę - net ir būdamas politikoje – ir tuo buvo populiarus, kaip naujo tipo politinis veikėjas. Konkretus brandžių riešutų gliaudytojas! Bet netvirtinčiau, kad jis po mūsų padange buvo toks vienintėlis, toks nepakartojamas. Čia dera paminėti, pavyzdžiui, nepelnytai pamirštą ilgametį XX amžiaus pabaigos Ministrų Tarybos pirmąjį pavaduotoją Ksaverą Kairį. Kai posėdžiams pirmininkaudavo jisai, ateidavo ir tie vadovai, kurių klausimų dienotvarkėje nebūdavo!.. Vien tik „pasiklausyti Kairio“, išgirsti jo argumentuotus „taip ar ne“, pasimokyti „žaibiško“konkretumo. Tokioje atmosferoje būdavo tiesiog gėda pilstyti iš tuščio į kiaurą, cituoti „svetimų vadų išmintį“, pačiam gražbyliauti.
Beje, Algirdą Brazauską, kaip ir to meto ministrus Medardą Grigaliūną, Praną Mickūną, Joną Ramanauską, Juozą Šerį, Stanislovą Dulskį bei daugelį kitų ūkinių vadovų vadino Ksavero mokiniais, „kairiukais“. Tokie žmonės, kaip sakoma, buvo nulipdyti iš patikimo lietuviško molio! Jų ir dabar yra, tik reikia juos pastebėti ir juos vertinti.
...Išsisiubavus istorijos valčiai, Algirdo Brazausko įguloje man teko jungos vaidmuo, o kartkartėmis imtis ir vieno ar kito irklo. Klastingos bangos, politinių žaibų fejerverkai, dūmų uždangos, undinių politinės vilionės, chimerų grimasos. Vairininkui nelengva – ir kompasas primityvus, ir pavojingi rifai aplinkui...Dabar jau daug kas prisimiršo, bet atmintyje išliko atskiri vaizdai, jo posakiai, rankos mostai, net nutylėjimai...
Pamenu, rugpjūčio rytas, darbiečių būstinėje„Barboroje“ įtampa, grėsmių nuojauta. Įjungtas televizorius, o ekrane – lyg patyčiom – Čaikovskio „Gulbių šokis“...Jau transliuota pučistų spaudos konferencija, jau išsakyti grasinimai: bus įvesta karinė padėtis, sudaryti liaudies gelbėjimo komitetai, užtikrinta tvarka, nubausti išdavikai...Partijos bičiuliai nekalbūs. Visi supranta – reikšmingas momentas. Galimos represijos, susidorojimas. Prisimenu valties vairininko žodžius: „Tik neišsigąsti, nes jie patys bijo. Įsidėmėkite, kaip drebėjo Janajevo (pučisto vado) rankos...Nors, jeigu kas, mes nukentėsime labiausiai...Juk nepaklusome Kremliui...išdavikai“...
Ir čia pat skardus skambutis...Ragelį pakelia Algirdas Brazauskas...Klausosi, o pats nekalba, tik kartais burbteli „girdžiu“...Keistas monologas tęsiasi apie dvidešimt minučių. Padėjęs ragelį, Algirdas pirštu pakrapšto ausį ir sako: „Pilna mėšlo...naktiniai grasina, nesąmones pliauškia, visai sukvailėjo“...
Ir viskas aišku!..Su jais jokių kontaktų, jokio bendravimo negali būti...Net diskutuoti neverta.Mūsų kompasas rodo kitą kryptį... Gaila, kad paties Algirdo Brazausko knygose iki galo neatskleista nematomoji dramatiškų įvykių bei dvasinių įtampų pusė. Jis daug ką nutylėjo, o mes nesuspėjome jo išklausti. Pavyzdžiui, man teko būti įsimintino pokalbio liudininku....Pasibaigus Čekijos Prezidento Vaclovo Havelo vizitui Lietuvoje, garbaus svečio palydos tarpe buvau ir aš, kaip kultūros ministras...Lėktuvas vėlavo, mechanikai ilgai krapštėsi, teko prisėsti prie arbatos puodelio...Pradėta kalbėti apie politinę padėtį Europoje, lemtingus pokyčius. Iš atskirų epizodų supratau, kad tai jau buvusio abiejų Prezidentų akis į akį pokalbio tąsa, kai kurių detalių patikslinimas. Vaclovas Havelas kalbėjo: „Taip, taip...Jums buvo dar sunkiau. Jūs spardėtės pririšti ant „savo“ sovietinio pavadžio ir Kremliaus botagas pasiekdavo kiekvieną sekundę...Mūsiškiai, Dubčekas bei kiti„socializmo su žmogišku veidu“ atstovai, tik retkarčiais buvo etapuojami į centrą egzekucijoms, grasinimams, įžūliems pamokymams“...
-Suprantama...Prieš monstrą – CK politbiurą ne vienam sudrebėdavo kinkos. – mintį pratęsė A. Brazauskas. –Ypač kraupi įtampa susidarė 1989 metų gruodžio 25 – 26 dienomis,
kai Kremliuje buvo svarstomos ir teisiamos „mūsų skyrybos“. Saugumo vadas Kriučkovas tada pareiškė, jog lietuvių sprendimai –smūgis partijai, peilis į nugarą, nes Lenkijos, Čekoslovakijos, Vengrijos patirtis rodo, jog po to seka sunkūs padariniai... Tada mums, taip vadinamiems atskalūnams, išdavikams, buvo atvirai grasinama, o slaptai – siūlomi "rojaus obuoliukai“...
Ir A. Brazauskas papasakojo tokį epizodą...
Po pirmosios svarstymo dienos Maskvoje, jau vėlai vakare į Lietuvos atstovybę paskambino „Kriučkovo žmonės“, būk tai, yra būtinybė atvirai pasikalbėti, tuoj atsiųsią automobilį...Atsisakyti ar važiuoti? Vienam, nežinia kur?..Bet jisai sutikęs, nes dar pagalvos, jog išsigandau...Važiavom gerą valandą, pamaskvėje persodino į kitą mašiną, o paskui - miškas, tarp medžių apšviesta vila...Ant laiptų pasitinka pats saugumo vadas Kriučkovas, vaišėmis apdėtas stalas...Ir tiesiog į kaktą – atsisakyk avantiūros...Tai kelias į tamsų tunelį. Kur stumi Lietuvą, tai išdavystė...Būk su mumis!..Tokių žmonių mums dabar Centre labai reikia...Turi autoritetą, būk su mumis...
Slogus pokalbis baigėsi po vidurnakčio...Ir kelionė atgal...Visą laiką, prisiminė A. Brazauskas, žiūrėjau į priekį, į tamsą – ar tik neatlekia kokia nors sniego valymo mašina – smūgis – ir klausimas išspręstas, o paskui - pranešimas: atsitiktinė avarija, keleivis lyg ir neblaivus, užuojauta arba subtiliai paruošta kompromituojanti medžiaga... Prisimenu, Vaclovas Havelas neatmetė tokio scenarijaus „realizavimo varianto“ bei drastiškiems ir su jokia morale nesiderinantiems Kremliaus nuosprendžiams...Juk ir anksčiau būta visko. Bet kažkas ir kažkodėl vis tiktai neišdrįso žengti lemtingo žingsnio!
Ir štai visai neseniai knygoje „Slapti Gorbačiovo archyvai“ randu daug ką pasakančias užuominas. N. Ryžkovas – SSSR Ministrų tarybos pirmininkas 1990 metų kovo 22 d. situaciją įvertina taip : „Vyksta nervų karas, negalime rizikuoti.{...} Brazauskas mus išdavė ir sėdo ant anos valdžios suolelio. Būtina gretutinė valdžia – koks nors organas, buvęs premjeras ir kt. Surasti naują ramstį vietoj Brazausko“.
Dar anksčiau V. Medvedevas, TSKP sekretorius, (1989 m. vasario mėnuo) samprotavo: „Aišku, susitvarkyti su Brazausku nebūtų sunku, bet jeigu jis pasitrauks, respublikoje nebus į ką atsiremti...{...}...Čebrikovas...net iškėlė retorinį klausimą: tai ką darysim, drauge Brazauskai? Imsimės kraštutinių priemonių? Juk respublikai atsiskirti mes neleisime“.
Šitie ir daugelis kitų faktų byloja, jog Algirdas Brazauskas, nežiūrint visų išbandymų, pavojų ir grasinimų, nesusvyravo, buvo nuoseklus, ir suprato, kad atsakomybės naštą,tekusią jam, reikia nešti iki galo. Ramiai, kantriai, be jokios pozos, nesiblaškant. Yra problemos – jas būtina spręsti, o darbą – padaryti. Tai patraukli ir visiems suprantama brandžios asmenybės pusė, apmokama žmonių pasitikėjimu, kai viskas aišku be gražbylysčių ir įkyraus patoso.
Su Algirdu Brazausku buvo jauku ir saugu. Jo populiarumas ir autoritetas neslėgė, nevaržė su juo dirbančių, bendraujančių žmonių, o atvirkščiai – juos drąsino, telkė, ugdė jų pasitikėjimą savimi. Ir svarbiausia, kaip dabar prisimenu ir suvokiu, ekstremaliose situacijose, valingumą lydėdavo ne ryžtingas „vado“ balsas, įsakmi nuoroda, o subtilios pastabos bei jo pačio žmogiškai jautri laikysena. Po kruvinų Sausio tryliktosios įvykių visuomenėje tvyrojo bauginanti įtampa, sklido gandai, vidurnakčiais suskambėdavo nelauktai telefonai, pasigirsdavo grasinimai, velniškas gargaliavimas į ragelį... Nepriklausomybės priešai ne tik nesudėjo ginklų, bet veikė dar klastingiau, rafinuočiau, iš pasalų. Apie smulkesnes ar didesnes provokacijas sužinodavome beveik kas rytą...Kad viena iš jų – nakčia Žvėryne užpulta ir sužalota Algirdo Brazausko dukra...Bičiuliai sukruto...Reikia veikti, netylėti, informuoti spaudą!.. Kai kas net rezoliuciją pradėjo rašyti...Partijos būstinėje pasirodo ir pats A. Brazauskas, visų akys nukreiptos į jį. Išklausęs bičiulių samprotavimų, jis tuoj pat įsikarščiavusius nuramina, atvėsina: nemaišykime asmeninių reikalų su politika. Ar tai dabar svarbiausia? Kas bus, jei visas savo nuoskaudas, įžeidinėjimus prilyginsime valstybės bėdom?..Kas skauda – skauda, ką padarysi, o visos žaizdos užgyja...
Sakoma, jog žmogų gali gerai pažinti, tik kartu su juo suvalgius pūdą druskos. Pamenu, jog A. Brazauskas, partijai pereinat į „kitą kokybę“, iškėlė klausimą: o kaip dabar mes kreipsimės vienas į kitą, ar ir toliau vartosime negeras asociacijas sukeliantį „draugas“ (rus. „tovarišč“)? Jam iš karto patiko „bičiulis, bičiulystė“! – žodis lietuviškai šiltas, be pašalinių apnašų telkiantis darbui, simbolizuojantis šeimą. Beje, jau vėliau, jam prezidentaujant ar dirbant premjeru, oficialųjį „bičiulį“ darbinėje aplinkoje pakeisdavo tiesiog vardas: Gediminai, Juozai, Andriau...O artimesni bendradarbiai įgydavo pagarbią privilegiją kreiptis – ALGIRDAI – be jokių „didybę“ pažyminčių titulų...Apie tai rašydamas, vis prisimenu labai komiškai nuoširdų epizodą...
Kaip Lietuvos vaikų fondo pirmininkas, susipažinau su šilutiškiu naujuoju ūkininkų, šešiolikos vaikų tėvu Ūseliu, lankiausi jo sodyboje, įteikiau gausiai šeimynai televizorių „Šilelis“, sėdėjau prie vaišių stalo...Ir štai po metų Tauragėje socialdemokratų rinkiminis mitingas! Žmonių begalės, o tarp jų, žiūriu, eina Ūselis, nešinas kibiru, užrištu lininiu rankšluosčiu. Pasisveikiname, kalbamės, matau, jog šilutiškis vis muistosi, vis kažko varžosi, bet nudžiunga, kad , girdi, gerai, jog sutikau jus, pažįstamą, tai gal padėsite, turiu dovaną...
Ar negalėtų ją kaip nors įteikti „pasivaišinimui“? Girdi, skubėjo, neturėjo taros, tai šliūkštelėjo ruginukės į kibiraitį...Gal Brazauskas įvertintų?..Ir šypsosi...Žinoma, viso kibiro nepaėmiau, tik kažkur nuošalyje „ūkininko lašais“, kartu su Ūseliu pripildžiau ... litrinį butelaitį, kurį, grįždami bendru autobusu į Vilnių, prie Kauno marių visa delegacija ir išlašino... „Tikras ir geras!» -paskanavęs įvertino Algirdas, pridurdamas,- tai geras ženklas. Turim daug simpatikų“... Ir tikrai, tuomet darbiečiai rinkimuose pasiekė triuškinančią pergalę!..Tuomet, kaip dabar pagalvojau, nereikėjo pirkti...balsų, rinkėjai patys ateidavo „su kibirėliais“.
Daug galima pasakoti apie situaciją, kai reikėjo apsispręsti dėl prezidentūros patalpų. Algirdas Brazauskas arbitru pasirinko Kultūros ministeriją, man išdėstęs savo prašymą. Esą, yra daug nuomonių. Vieni siūlo Žvėryną, kiti linkę įpiršti naują statybą, treti –pasisako už Vilniaus centrą. Bet čia paliečiama kultūra – Menininkų rūmai!..Susirinkite su kultūros žmonėmis, aptarkite ir pabandykite atsakyti į vieną klausimą: kodėl miesto centre – ir Katedra, ir Valdovų rūmai, ir Pilis, ir Universitetas, ir visa istorija?..O kaip atrodys, jei Prezidentūrą ištremsime į ...pakraštį?
Tai buvo – ir klausimas,o kartu - ir tvirti argumentai...Pasitarime dalyvavę kultūros žmonės beveik vienbalsiai pritarė nuomonei – tik Vilniaus centras. Beje, tas apsisprendimas sutvirtino ir Valdovų rūmų atstatymo projektą bei Lietuvos Tūkstantmečio programą. Algirdas Brazauskas tada paprašė: „Vengrija švenčia savo 1.200 metų sukaktuves...Juozai, nuvažiuok, pasižvalgyk , ką jie ten veikia“? Mano parvežta medžiaga – albumai, įgyvendinti arba vykdomi projektai, vengrų požiūris į istoriją tiesiog sužavėjo Prezidentą! Ypač ilgai jis klausinėjo apie naują Vengrijos ŽMOGAUS muziejų ir džiaugėsi, jog kitų muziejų salėse išsamios ekspozicijos skirtos Lietuvos istorijai...
Gaila, kad vienas unikalus sumanymas, aptartas su Algirdu, prisimiršo, nebuvo plačiau paviešintas, bet tikiu, jog ir jam ateis laikas. Tai PAMINKLO BALTŲ TAUTOMS idėja! Monumentas baltų gentims, prūsams ir galindams, jotvingiams ir žemaičiams, didvyriškai žuvusiems ir išlikusiems, istorijoj nepasimetusiems ir nepaklydusiems..Ir jų KALBAI – unikaliai, archaiškai, skambiai ir dainingai, sanskrito sesei... Man ir dabar nuostabu: ekonomistas, šeimininkas, ūkininkas, praktikas - o tuos subtilius istorinius tautos niuansus jautė ir suprato!..
Ir pabaigai – žvilgsnis iš aukščiau. Prezidentinis lėktuvas (paprastas reisinis, su visa delegacija viename salone!), pabuvojęs Lenkijoje ir Rumunijoje, pasuka Turkijos link. Po juo balti Europos debesynai, properšose –upės, kalnų viršūnės, paskui jūros mėlynė. Nuotaika visų, žinoma, pakili, su neslepiamo išdidumo šypsenomis! Dar neseniai net susapnuoti nedrįsdavome, kad skrisime su Lietuvos Prezidento lėktuvu, kad mes, laisvi ir nepriklausomi prakalbinsime Europą, būsime pagarbiai sutikti, kad galėsime!..Bet čia spontaniškai prasideda spaudos konferencija. Žurnalistai, kaip vaikučiai darželyje, apspinta dėdę – Prezidentą, braunasi vienas per kitą, apsėda iš visų pusių, randa vietos prie jo kojų ant grindų...Ne konferencija, o linksmas, bičiuliškas, jokių taisyklių nevaržomas pokalbis, tiesiog spaudos karnavalas! Bet ir čia netikėtumas! Pasigirsta šūksniai: „Žiūrėkite, žiūrėkite!..- ir puola prie iliuminatorių.“ O ten – iš abiejų lėktuvo pusių – čia pat, gal už 7-10 metrų nuo borto - miniatiūriniai Turkijos aviacijos koviniai naikintuvai ir besišypsantys, mums mojuojantis lakūnai...Nuostabai ir susižavėjimui ribų nėra – taip viskas nauja ir netikėta. Ir pagarba, ir dėmesys - mums visiems, o svarbiausia Lietuvai!
Prezidento komentaras santūrus ir solidus: toks etiketas. Tai tarptautinis „labas“, prašome į svečius! O veide – rami, tik jam būdinga šypsena, ir širdy, be abejo, džiaugsmas, tartum atpildas už visas dvasines įtampas, neramias ėjimo į Nepriklausomybę valandas, apsisprendimo minutes.
Dabar man kartais dingojasi, jog tas Prezidento LĖKTUVAS nenusileido, o jo skrydis be pabaigos. Apačioje debesys, Europa, kurioje esame, laukai, miškai, vynuogynai, kaimai ir miestai, Vilnius, Baltijos jūra, darbštūs lietuviai, vis pakeliantys galvas aukštyn ir matantys – taip, iš tikrųjų, lėktuvas skrenda, mėlyno dangaus sąsiuvinyje palikdamas baltą vilties liniją.
|
2016-04-12, 16:23 |
AK, VĖJO IŠDYKAVIMAI
POETINIAI ESKIZAI
2015 - 2016
* Ak, vėjo išdykavimai ir pumpurų sprogimai. Žydėjimu ir augimu apsvaigus žemė. Tas nerimas Tos nemigos, Ir tos pamišeliškos mintys - Iš meilės tai, iš meilės - amžinam- pavasariui….
* Už lango naktis nemiegojo. Paseilinus pirštą rasotą, Žvaigždėmis pasišvietusi, Ji skaitė pavasario knygą. Girdėjau - Vis šnarino, vartė lapus - Ir alksnio, ir ąžuolo...
YRA DAR DANGUS
... buvo sunkiau jau už viską. Žemė vien prakeiksmo šaukės, O iškirstas sodas dejavo. Močiutė vis meldės: “Ačiū Aukščiausiam, Dar šviečia, Dar šviečia virš mūsų, Dar šviečia dangus!..“
UŽTEKS TO LAIKO
...kažkas man kužda - skubėk lėtai, Kaip žemė tyliai sėkleles daigina Ir kaip miškai nematomai užauga.
Girdi, sula klevų kamienuose srovena... tyliai tyliai... Užteks to laiko tau... Visam gyvenimui. Užteks.
*
Šlovė – Pavojingiausia Nepelnyta -
Kaip linzė. Žmogų – skrupulingai išskaido –
Į - Doro ir niekšo, Į - Gero ir pikto
Bei kitas - Sąžinės spektro spalvas.
Išryškėja - Tamsieji sielos atspalviai. * Po upės ledu Žiopsiančios žuvys - Lyg atodūsiai Potekstėj ... Paslaptingo gyvenimo... Prasiverš ir išnirs, Atsispyręs nuo dugno žvirgždėto, S i a u t u l y s, Susapnavęs properšą.
* Sapnuos dar dairomės į tamsų dangų, Žvilgsniu pagaunam krentančias žvaigždes... Bet daug svarbiau – išvyst gimtinės langą, Kur vaško žvakę Motina uždegs…
PAMIŠUSI BAIMĖ
Baimė, Išplėtusi Dideles ir mėlynas akis, Virpėjo lyg epušies lapas. Baimė, Nesupratusi, Kodėl jai baisu... Pradėjo juoktis. Ir tada kartu su ja kvatojo - - - Senos obelys, apleista sodyba ir šulinio svirtis… Gal išprotėjo?
O KUR KITUR? Gal krosny, Ant kurios iš panagių mes čiulpėm šaltį, Gal pasakoj senoj, Dainoj Ar mįslėj keturgyslėj, Gal dūzgiančiame pakulų kuodely, Drobiniam rankšluosty, Verbos šventoj šluotelėj, Gal pelenuos – su gęstančiom žarijom – Tautos dvasia rusena? O kur, O kur kitur, broleli, kur kitur!
ŽEMĖS PATRIARCHAI Toks praskaidrėjimas, Jog matėsi kaip sodo gilumoj, Tamsoj Nekaltas avinėlis skabo pirmą žolę. Sparnų plazdėjimą už lango Išgirdau. Gal nieko? Gal tyla taip atsiduso?.. Gal Paukščių takas sugirgždėjo?.. Grįžta!.. Prisiminė, neišdavė ir nepaklydo - Ak, paukščiai, Paukščiai, Mano žemės patriarchai...
*
Kad sugrįžtų, Išėję svetur, Kad sugrįžtų Į šventąją pilkalnio žemę, Kad daugiau nesakytų tam žemės graudumui – sudiev! Kad uždegtų žvakelę Ir Vėlinių naktį nubrauktų Nuo tujos šakelės Sūrią ašarą Ašarą savo – sudiev! Neprašau jiems malonės: Jie to dar kol kas nesupranta Bet vis tik maldauju - Nebausk jų, nebausk jų, o, Dieve...! EPIGRAFAS VAKARO TYLAI
Į baltą rūką vakaras vynioja Šunytį lojantį prikimusiu balsu - Ant gervių, Jau išskridusių, Ant lapų šiugždesio... Ir ant tylos, - Kuria slaptingai prisidengęs, Kažkas ateina – Baimė, nerimas, laukimas, gal bausmė.
* Pasidėjęs po galva grumstą, Grikių lauke užmigau Per patį medonešį. Žemė bitėmis dūzgė, Kvepėjo medum ir žiedais, O žiogai lenktyniavo šokdynėse. Grikių lukštų pagalvėje Čežėjo, šiugždėjo aitrumas gyvenimo. Kaip vaistai.
SUSITIKIMAS SU ANGELAIS
Dar teko man miegot ant čiužinių, Kuriuos, Rugius iškūlus, kimšdavom šiaudais - Ir jie kvepėjo duona. Nenuostabu, Jog kaukiant vėjams kamine Ir nejaukioj nežemiškoj tamsoj Sapnuodavome Angelus, O jie Mums švelniai glostydavo plaukus.
LIŪDESIO NIUANSAI
Lyg asmeniniam nuodėmklausiui, Eidamas išpažinties, Prisipažįstu kiekvienam saulėlydžiui, Mano liūdesys – Lyg cirko klounas - Keičia pavidalus, kaukes, Veidmainiauja: Šypsos - kai skaudu, Kartais ištikus nelaimei iki kraujo prakanda lūpą,
Arba, prarijęs tabletę, Dūsauja dėl smulkmenų,
Džiaugiasi iš nevilties... O, Kiek nuslėpta tikrų liūdesių, Kiek būta pusiau suvaidintų,
Iki galo gerai nepažintų džiaugsmų! Jeigu rimtai – Tai, galbūt, Ir galėjau Tapti liūdesio profesoriumi... Bet, deja, - neseniai sužinojau - Aš niekda taip neliūdėjau ir neliūdėsiu
Kaip liūdi Našlaičiai Vaikų namuose...
MELDŽIUOS UŽ NUODĖMĘ
Tai kopūstlapį žalią, Tai morką išrautą…
Ir kol gerdavo buzą,
Kasydavau švelnų veršiuko pagurklį.
O jis Vizgino uodegą, Patiklus tartum sapnas
Kasydavau švelnų veršiuko pakaušį,
Kur jau kalės mažyčiai ragiukai Patikliai į mane jis žiūrėjo Ir uodegą vizgino, mielas... …prisimenu, pamenu, pamenu... Kai patiekalus gyrė Kalėdų svečiai...
Aš – Vaikiškai skundžiausi mamai - Man sopa pilvuką!.. Bet tai buvo tik gailestis, Baisus ir beviltiškas gailestis… O, Kaip sunkiai tada nusidėjau, Neapgynęs veršiuko!
*
Laukimas - Tartum sode užpustytas bičių avilys - Laukimas - Toks neramus, toks ilgas, toks viltingas. Dar - Spalvos prasiverš pro tamsią miglą, Pro nežinią, Pakvips svaiginanti nakties tyla Ir - Išsipildžiusio žydėjimo pilnatvė savo vėliavas iškels - Iš –
Avilio dar spiečius išsiverš - Maištingas, dūzgiantis, nebijantis – kaip laisvė.
* PAVASARINIS IŽAS
Kaip jauties? Su viltim, be vilties -
Kaip pavasario potvynio ižas, Kaip skeveldra korėtos lyties.
Ar kremtuos? Upė blaškos krantuos... Kranksi varna ir valosi snapą, O pakrūmėse - žemė žieduos.
Kas raudos - nuraudos. Kas giedos - nugiedos... Ižas plaukia, išplaukti dar noris! O sugrįžt!?..Iš tenai – niekados.
*
CHINESE ROSE
Tik vieną Vienintelę dieną žydėjo kinietiška rožė, Prasiskleidė – džiugino – vyto. Ir – ačiū! Užtenka ir tiek - Svarbu – pražydėti.
GIMUSIAM
Genai paslaptis kužda,
kraujas atsimena...
Būta, jau būta, Senolių venomis
Iš klaidžios amžinybės, iš tamsios begalybės keliauta –
Žiūrėta tėvų akimis Pulsuota jų smilkiniuos,
spinduliu skrista,
šešėliais slinkta –
į šią akimirką, į šią dieną, į šį gyvenimą.
*
Saulėlydis geso ilgai ir nenoriai,
eglyno viršūnės aštrėjo
ir kibirkščiuojančiu pjūklu,
perrėžė vakaro liūdną paveikslą...
Neišbaigtą, Be vakarinių raliavimų:
“saulelė raudona, vakaras netoli...“
PaRAPIJOS BAŽNYČIOJ
Bažnyčioj buvo šalta visados. Medinės lonkos, Baltos, vos negriūvančios kolonos, masyvios durys, didelis altorius Ir vaško žvakės, Ir vanduo pašventintas Prie kryžiaus su ledokšniais... Be žodžių vaikas meldės, Kaip mokėjo: - Nors mažą kruopelytę šilumos – ir JAM - Tam vienišam ir visagaliam DIEVUI...
*
Išskrenda...Išplasnoja...Per vandenynus. Blaškosi audrų verpetuose, žūsta bangose...Koks neprotingas ir nepraktiškas padarėlis - paukštis!..O pavasarį – vėl atgal – į varganą peizažą, į šaltus lizdus...Ir vėl - gieda, vėl čiulba, vėl plasnoja...
*
Ko labiausiai bijau?..
Išradus nemarumo vaistus, jais greičiausiai pasinaudos niekšeliai, neaiškaus plauko kombinatoriai, veidmainiai ir t.t. Ir – sudie demokratija! O kol kas?..Abejingai perskaičiau mokslininkų pranašystes ir nerūpestingai švilptelėjau...
APIE KLAUSIMUS Atleiskite – mažai beužgyventa. Paliko klausimus kaip savo testamentą. Kas amžina? Kas laikina? Kas menka? Atsakymams vis laiko neužtenka?..
Žinojau - nutylėjau – gal ir gaila? Bet sutinku: žinoti viską – kvaila... O gal tai laimė - abejot ir klysti?. LAIMINGASIS
Ką tu žinai?.. Sakai, koks jis laimingas! Mačiau – Nutolo savo šlovę apkabinęs, Į šaltą nykų vienišumo uostą... Ką tu žinai?.. Galbūt, Geriau jau būtų apsiverkęs, Bet akyse jo ašarų nebuvo.
*
Tamsybės galybėj Gyvenam... Šviesos Spinduliai begalybėj, Kaip amžinos dvasios visatoj - Be vietos, be vietos, be vietos... Klaidi begalybė, Skaudi begalybė - Nei mano, nei tavo, nei mūsų - Tik TO, Kuris AMŽINYBĘ sapnuoja.
* Aš kaltas, Tartum girtas duobkasys. Ne,ne dėl jūsų aš tamsus lyg žemė. Jau man nebaisios visos mirtys, Raudojimai ir rankų grąžimas,ir ašaros... Aš sau, Tik sau, Kiekvieną kartą sau Knisu, kasu prakeiktą savo duobę...
*
Brakštelėjo, Sucypė ir trūko Seno laikrodžio nuvargusi spyruoklė. Duslūs dūžiai neskaičiuos jau laiko,
Ir vidurnakčio tyla beprasmė... Pulsas smilkiny švelnus ir lėtas, Tartum glostytum geltoną, Vos tik išsiritusį, viščiuką.
LYG AKTORIUS
Kalbėjai – prikalbėjai... Gal gailies?.. Ir TIESAI melavai, Ir MELUI nesakei teisybės. Vėl teisiniesi: -Kaltas be kaltės! -
Tai sufleris man viską pašnibždėjo!
*
Skeveldros, skeveldros... Sugriauto iliuzijų bokšto. Gal man neskaudėjo, Gal viskas pavėjui nuėjo? Skeveldros, skeveldros... Kaip nuodėmių atplaišos aštrios! Lai niekas nežino, negirdi... Kaip gyslomis braunas skeveldros Į širdį, į širdį.
UŽ NUODEMĘ NUOSAVO KRAUJO
Sunku mirti tėvui Su nuosprendžiu sūnui paskirtu. Kada tas vaikelis iškrito iš lopšio Į svetimą glėbį... Žiaurumo?.. Dabar... Iki pat paskutinės minutės, Iki pat paskutinio atodūsio Būti Kartu Su sūnum - Ir melstis Už nuodėmę Nuosavo kraujo. *
Kas man liko? Žodžiais atsidusti, Nuotaikom alsuoti, Rinkt Vaistažoles Poezijos išbraidžiotose pievose... *
Vakaro spinduliuose aušta kavos puodelis. Sėdime... Paežere slenka rūkas. Įsižiebia žvaigždės. Ir net nėra ženklo, Jog už kampo tyko nelaimės... * Nesistenk - Pasaulio paveikslo neįrėminsi. Jis keičiasi Kaip Dorijano Grėjaus portretas. Jis chaotiškas, Nenuspėjamas, Mįslingas. Ak, Jūs, Ambicingi Pasaulio tvarkytojai...
* Tu esi pasaulio centre, o viskas – tik dekoracijos. Tuštuma!.. Bet juk iš NIEKO ir Visagalis sukūrė pasaulį... Ateis laikas,kai viskas išnyks, Dekoracijos supleškės – Ir tu akis į akį susidursi Su VISATA - Su tuo amžinuoju NIEKU.
+
Sąžinė - panaši į šunelį, bėgantį paskui traukinį... Ji nuvargusi, aplipusi pikdagiais, apkepusi kelio dulkėmis, net nepajėgianti amsėti, loti, urgzti... Nieko nepakeisi – ji to nusipelnė - Nuodėmingoji SĄŽINĖ. ŽINAU, ESI GUDRUS Žinau, jog praturtėjai, kai sugudravai Išmainęs slenkstį, kiaurą stogą, drėgną vėją Į laimę svetimą, o priedo nerimą ir ilgesį gavai, Kuris galugalvyj per nemigą stovėjo. Girdėjau ir jaučiu, ką rauda moterys be ašarų, giesmėm, Ir kaip takus sodybose eglišakiais apkaišo. Iš kaimo mirštančio į pilkalnį tuoj išlydės
Tą paskutinį užsilikusį kaimyno sūnų – Joną kvaišą. Tu nesijuok, o teisę duok netrukdomai paverkt, Pro ašaras nusišypsoti įžūlumą gerbiančiai epochai. Atleidžiu Tau, nes tu kol kas nesuipranti, nes negirdėjai - Mums vyšnioje balto apie nelaimę švilpaujančio juodo špoko…
*
Kas laukia? – Vieniša mirtis Ir tuščias šaltas karstas... Skaudu mirti apleistam, bet taip pat nelengva palikti pasaulį, kai žinai, jog tu išeidamas, sužeidi artimųjų širdis...Bet taip jau yra...
TABU MYLĖTI
Ir gyvieji Jau nesigaili buvusiųjų, Klampojusių nuodėmingąją žemę, Klydusių ir pasmerktųjų... Nenuostabu. Ir gyvuosius gyviesiems - Tabu - Nemadinga mylėti.
*
Nemirsime, Nemirsime,
Tik nersime į nežinią, Kur plaukia žemės debesys Nežinoma kryptim.
Kokioj stoty sustosime, Kokioj stoty išlipsime?.. Antai - Jau rojaus soduose Papūgos kalba mūsiškai Sanskristiška tarme. Trys angeliukai sveikina, Trys angelėlės šypsosi, Baltais sparnais mojuodamos, Nežemiškai viliodamos: -Ateik – artėk – o, būk! Bet aš - naivus norėsiu, O aš -naivus prašysiu, O aš – vis nesutiksiu, Maldausiu, reikalausiu - Į savo pilką žemė - Į Pilkalnį sugrįžt...
* Susapnavau: ant balto debesėlio Sėdėjau, švilpavau ir kojomis tabalavau.
Šypsojausi – ko riejatės, kodėl tokie surūgę, Kažkas ne taip – ar jis, ar aš –nubalsavau?
Laivelį-debesėlį mano neša vėjas. Padangių knygą mėlyną skaitau...
Bet sužaibavo, sugriaudė perkūnas - Ir aš su lietumi ant žemės nuodėmingos nukritau... *
Ir kaip nesidžiaugti - Dar medis linguoja po langu,
Dar debesys šluoja apniūkusį dangų. Dar beldžiasi svečias brangus, nors vėlyvas, Jo rankoje žiedas jurgino sušalęs, dar gyvas. Dar paukščiai plasnoja į pietus iš šiaurės, Dar stovi ant stalo nepaliestos sklidinos taurės. Dar esam,.. Šešėliai linguoja po langų...
Bet temsta - ir debesys pavogia dangų... Naktis abejingai - lyg pernai, lyg užvakar, vakar Prie krištolo taurių prisėda ir užpučia žvakę... O medis, o žiedas, o svečias vėlyvas - O kas man patvirtins, Kad žiedas jurgino dar gyvas?
*
Kaip prakeiksmo ant budelio kaktos, Kaip klyksmo
kaip maldos, kaip atleidimo –
Tavęs man reikia. Gal, o gal ir tau?
Prie smilkinio prispaudžiu gydantį gyslotį, Ramunių arbatėlės užplikau, Pasimeldžiu: Išgysi, tu išgysi… O Mūza mano … *
|
2016-04-12, 07:44 |
Klausimai Juozui Nekrošiui ir kai kurie atsakymai
1. Gal galite plačiau pakomentuoti, koks apskritai buvo draugijos santykis su leidybine veikla draugijos gyvavimo laikotarpiu (1974-1989 m.)? Kodėl kilo tokia būtinybė ir kokios buvo nuomonės apie šią draugijos veiklos sritį?
(Bičiulių draugija atstovavo SKAITYTOJŲ interesus. Todėl jos interesų ratas buvo – išleistos knygos, darbas su knyga, ypaš – jaunojo skaitytojo ugdymas, kaip antai - garsiosios VAIKŲ KNYGŲ ŠVENTĖS.)
2. Kokio tipo leidinius leido draugija ar prisidėjo prie jų realizavimo (įskaitant tokius smulkiuosius leidinius, kaip plakatai, įvairios rekomendacijos ir t.t.)?
(Bičiulių draugija neturėjo kryptingos knygų leidimo programos bei nedisponavo jokiais resursais. Knygų leidyba užsiimdavo TIK VALSTYBINĖS LEIDYKLOS.)
3. Leidybinio darbo organizavimu rūpinosi propagandinio ir leidybinio-redakcinio darbo skyrius. Remiantis šaltiniais, minėta skyrių sudarė vyriausias redaktorius, vyresnysis redaktorius, redaktorius, vyr. inspektorius ir inspektorius. Ar ši organizacinė struktūra yra tiksli? Jei taip, kaip vyko visas leidybinio darbo organizavimas skyriuje? Ar buvo rengiami leidybos planai? Kas juos sudarinėjo ir kaip sekėsi realizuoti? (Draugijoje nebuvo specialaus nuolatinio leidybinio dalinio, skyriaus, redaktorių etatų. Jei iškildavo būtinybė išleisti bukletus, informacinius leidinėlius, dažniausiai tai atlikdavo etatiniai darbuotojai, kurių buvo labai minimalus skaičius).
4. Gal galite išskirti konkrečius asmenis ar pareigybes asmenų, kurie taip pat prisidėjo prie leidybinės veiklos? (Pvz. įvairūs autoriai) (Tokių specialių darbuotojų nebuvo....O kas dirbo atsitiktinius darbus, reikėtų pasižiūreti konkrečiuse leidiniuose. Svarbu suvokti, kad DRAUGIJA buvo VISUOMENINĖ organizacija. Todėl, sakykime, VAIKŲ KNYGŲ ŠVENTĖSE dalyvaudavo žymiausi vaikų rašytojai Anzelmas Matutis, Martynas Vainilaitis, Ramutė Skučaitė, Vytautas Račickas, Vytautas Petkevičius bei dešimtys kitų. O taip geriausi aktoriai – skaitovai, dailininkai – knygų iliustratoriai, kompozitoriai, dainininkai ir t.t.)
5. Minėjote, kad draugija daugiausia dėmesio skyrė ekslibrisams. Kodėl kilo šis susidomėjimas? Gal galite plačiau pakomentuoti jų parengimą ir išleidimą?
(Ekslibriai – atskira ir labai didelė tema. Šį darbą daugiausiai organizavo dailininkas VALERIJONAS JUCYS. 2015 metais apie tai jis papasakojo išleistoje savo knygoje. Jei norėsite ką nors patikslinti – susitikite su juo. Jis turi nepaprastai didelį ir turtingą archyvą).
6. Kokia buvo leidžiamų leidinių poligrafinė kultūra? Kaip ja buvo rūpinamasi? Kaip buvo parenkamos spaustuvės? (Tai pačių spaustuvių ir leidyklų kompetencija. Čia Draugija neturėjo JOKIOS įtakos, gal tik turinio kokybei, įvertinimui, nes ilgus metus rengė "Skaitomiausios knygos rinkimus", įteikdavo savo prizą, surengdavo viename ar kitame rajone Knygos šventę. Tokiais prizais buvo apdovanoti V. Petkevičius, J. Avyžius, J. Baltušis ir kiti žymūs rašytojai.
7. Kaip vertinate SKBD veiklą, tai vienas iš sovietinės sistemos propagandos įrankių? O gal ši organizacija sugebėjo laviruoti ir reikšmingai prisidėti prie knygos kultūros ugdymo Lietuvoje? (Tai begalo plati tema...Lietuvos Knygos Bičiulių draugija stengėsi eiti SAVU keliu, atiduodama TAM TIKRĄ duoklę ir oficialiajai politikai. (Kur gi pasidėsi?) Jau pačioj pradžioje, padedant rašytojams, dailininkams mes buvome suformavę tam tikras kryptis, labai aktualias Lietuvai... Vaikai ir knyga, asmeninių bibliotekų sudarymas, skaitymo kultūra, lietuviškosios knygos istorija, knygos ženklo - ekslibrio šventės, rašytojų, dailininkų aktorių, kompozitorių talka knygos labui ir t.t.). Apie tai šiek tiek plačiau pasakoju sekančiame tekste).
* * *
BIČIULIŲ DARBAI KNYGOS LABUI
Knygos draugija susibūrė 1974 m. gegužės 17 d. Nors tai buvo „sąjunginė“ ideologinė idėja, mūsuose ji rado jau „paruoštą dirvą“, nes ir prieškaryje Lietuvoj veikė KNYGOS draugijos. Todėl Lietuvoj iš karto pradėta galvoti apie „SAVO KELIĄ“, lietuviškas knygos tradicijas – knygnešius, „vargo mokyklas“, prisiminta, žinoma, apie tai garsiai nekalbant – lietuviško rašto draudimo laikai, Kražių skerdynės, Mikalojaus Daukšos „Postilės“ prakalba apie kalbos reikšmę ir t.t. Po 1974 metų KNYGOS sąjūdis apėmė miestus bei rajonus, mokyklas ir kultūros įstaigas. Pažymėtina, kad tame darbe labai aktyviai dalyvavo vietinės spaudos atstovai, kultūrininkai. Centras primygtinai rekomendavo savo nuostatas, net kategoriškai piršo rusiškai skambantį pavadinimą „Knygoliūby“ („mylintys knygą“). Mes gi tam nepaklusome ir šį judėjimą pavadinome KNYGOS BIČIULIŲ DRAUGIJA!..Prisimenu net anekdotinį atvejį, kai vienas iš Maskvos veikėjų šaipėsi: „Koks čia pavadinimas?..Panašu į ...bičių fermą, į kažkokį kolkozo padalinį...“
Neužilgo, turbūt, metų laikotarpyje, Knygos bičiulių draugija jau turėjo aiškią darbų kryptį:
PIRMA, ypatingas dėmesys vaikams ir jaunimui. Išugdyti „savo“ skaitytoją, tikrąjį knygos bičiulį. Kas metai rengti VAIKŲ KNYGOS ŠVENTĘ, kuri keliautų per miestus bei rajonus tartum KULTŪROS estafetė.
ANTRA, rūpintis, kad skaitytojai ko daugiau sužinotų apie lietuviškos knygos kelius ir problemas, suprastų lietuviško žodžio sklaidos svarbą, kad tikslingai ir apgalvotai formuotų ŠEIMOS BIBLIOTEKAS, vertintų ir globotų knygą.
TREČIA, pasistengti, kad skaitytojai aktyviai dalyvautų KNYGOS akcijose, sektų literatūros ir kultūros procesus, mokėtų vertinti kultūros reiškinius, susigaudytų knygos rinkoje, turėtų savo nuomonę, kritiškai vertintų naujus leidinius. Tuo tikslu buvo organizuota kasmetininė akcija „SKAITOMIAUSIA METŲ KNYGA“, įvertinant naujais pasirodžiusias prozos knygas.
KETVIRTA, kartu su Dailininkų sąjunga, kas metai rengti EKSLIBRIO (knygos ženklo) LIETUVOS, Pabaltijo šalių dailininkų, o taip pat ir TARPTAUTINES parodas. Tai buvo labai ryškus mūsų kultūros proveržis į pasaulį...Čia itin daug nuveikė dailininkas VALERIJONAS JUCYS ir jo kolegos grafikai. Beje, V. Jucys, knygos bičiulių dėka yra išleidęs labai vertingą knygą apie EKSLIBRIO meną, jo reikšmę lietuviškos knygos gyvenime. PENKTA, knygos bičiulių draugija labai aktyviai dalyvavo kartu su SPAUDOS komitetu leidžiant ir platinant kasmėnesinį spalvotą žurnalą „NAUJOS KNYGOS“. Tai DVIDEŠIMTIES metų lietuviškos knygos leidybos, poligrafinio meno, iliustratorių darbo, lietuviškos knygos brandos bei tarptautinių ryšių istorija, leidybos procesai, problemos, asmeninių bibliotekų formavimo klausimai ir kita. „NAUJOS KNYGOS“ – žurnalas arba informacinis biuletenis - tai unikali - 18 metų knygų leidybos istorija. Kas mėnesį leistame iliustruotame leidinyje išsami informacija apie leidyklų „VAGA“ , „MINTIS“, ŠVIESA“ , „MOKSLAS“, ENCIKLOPEDIJŲ LEIDYKLA, vėliau – „VYTURYS“ veiklą, knygos meną, knygų autorius, poligrajios problemas, ryšius su skaitytojais. Beveik kiekviename žurnalo numeryje buvo specialus skyrius „KNYGOS BIČIULIAI“ – tai pasakojimai apie Knygos bičiulių veiklą. Pati KNYGOS BIČIULIŲ DRAUGIJA (pabrėžiu) neturėjo specialios leidybos programos, o tenkinosi tik leidiniais savo rengiamoms šventėms, renginiams, ekslibrio parodoms. Todėl rašant darbą apie BIČIULIŲ draugiją būtina susipažinti su „NAUJŲ KNYGŲ“ žurnalu, kuris, be abejo, yra M. Mažvydo bibliotekoje. ŠEŠTA, Knygos bičiulių draugija iš karto užsibrėžė tikslą – Vilniuje pastatyti PAMINKLĄ LIETUVIŠKAI KNYGAI, 1997 metais pažymint jos 450 jubiliejų. Deja, sumanymo pilnai įgyvendinti nepavyko. Tiesa, mielas ir svarbus akcentas išliko. Tragiško likimo skulptorius Daugintis mums pasiūlė savo kūrinį – BERNIUKAS, SKAITANTIS KNYGĄ. Sumanymui buvo pritarta... Ši miela skulptūrėle stovi ir dabar S. Konarskio gatvėje...Kartu tai ir priminimas, jog KNYGOS BIČIULIŲ daugijos veikla lietuvių knygos gyvenime paliko ir savo pėdsakus.
* * *
KNYGOS BIČIULIŲ DRAUGIJA - IR PATARĖJAS, IR PRIEDANGA
1974 – 89 metų laikotarpyje Draugija buvo ir patarėjas, ir tam tikrų sumanymų pateisinimas, priedanga. Ypač tai pasireiškė ruošiantis 450 metų lietuviškos knygos jubiliejui. Per Draugijos skyrius iš anksto tada paprašėme pateikti siūlyti darbus, kuriuos reikėtų atlikti, pagerbiant knygą, išryškinant jos reikšmę.
Sulaukta begalė įdomių projektų, sumanymų. Beje, tai buvo daroma „nesankcijuojant“ tuometinės valdžios institucijoms, o plaukiant iniciatyvoms iš „liaudies“, „iš tautos“. Tai buvo labai patogu, nes man teko atstovauti ir „valdžiai“ – Spaudos komitetui – ir visuomeninei Draugijai... Tą medžiagą itin branginau bei saugojau, ja pasinaudojau ir 1992 – 1996 metais - Nepriklausomybės metais, būnant Seime ir dirbant Lietuvos kultūros Ministru. Išliko kai kurie apmąstymai bei konkretūs pasiūlymai.
* * *
|
2016-03-21, 17:31 |
NAUJASIS PALUBYS
ĮŽANGA Į POEMĄ
Kur Dubysos žalias šilas, Kur gėlynai ant lankų, Sako, Palubys pražilęs Vis dar iškrečia juokų. Jis prisimena senovę, Savo jaunas dieneles Ir mylėtas mergeles Toj pirty palei Kirkšnovę. Ak, pirtelė samanota! Daug matei ir daug žinai, Daug maskolių čia vanota - Sako, net kolaboruota, Partijai girtai dainuota - Ne į nota, ne į notą, Per šiknelę plakant šluota, Po šašlykų...būtinai... Šypsos Palubys pro ūsą - Maustėm vokietį ir rusą. Nežinau kas ką apgavo, Kas su kuo kolaboravo, Kas naudos įgyt sumanė Tik už butelį... samąnės?
Jau toli tie cūdai – dyvai, Vyrų pokštai, recidyvai, Pamestų meilužių skundai, Biuruos partijos rokundai...
Už – visi! O prieš – nė vieno! Duok, ožy, virš plano pieno! - Pliurpalai girtos galvos - Dėl Tarybų Lietuvos. Taip, už kyšį viską gauni - Vilniui, Klaipėdai ar Kaunui! Už rūkytą dešrą riestą Paramstai kolkozą, miestą. O už baltą ožkos sūrį Nuolaidžiau ir Kremlius žiūri. Bet po to įsiunta vėlei: „Ak, litovcy!..Obžyreli...“ Gerk, puotauk paežeriuos, Kol galvoj sužaižaruos! Palubys kūrena pirtį. Viską mato, viską girdi. Na, pirtis – ne pragarai, Jei pirty geri garai! Palubys - tai senas elnias. Neapmaus jo net ir velnias. Tai šaunuolis Palubys! Stamantus jo... palūpys...
Taukšt – pataukšt per šikną vanta! -Nepalūžom!..Išgyventa!.. -Buvo, buvo, kaip nebuvo... -Kai kas liko, kai kas žuvo... - Vyrai vartosi ant gultų... -Buvo šposų, smurto, kultų... Duok dar garo, Paluby!.. Jau šaltoka paluby... Palubio ir jo pirties Neužmirši lig mirties - Ginčų, nuotykių, romanų, Nuodėmėlių... Dieve mano! ...Tad kaimynai čia užeina, Išgeria baltos „po veiną“, Gerbia kadaginę vantą, Svarsto, kaip toliau gyventi. Kas ten Briuselyje daros? Kas ten daros už Sacharos?.. * O su jais ir Palubys. Stamantus jo palūpys...
|
|
|