2016-03-14, 09:09 |
KALBOS MEISTRYSTĖ arba lietuvių kalbos eksperimentai
ALUS (A) Ąsotyje – alus. Alus apgižęs, apgaulingas! Apsvaigęs Alfonsas apkabina ąsotį:„Ąsotėli, ąsotėli – ačiū, atsigėriau...Atleisk, atsipeikėsiu, atsigausiu – ant aslos atsigulęs apgalvosiu, atsidėkosiu!“ Alus apgiželis,
apgirtusio Alfonso akivaizdoj, aišku,atgailauja, aimanuoja: atleiskite – apgižau apgirtęs,ašaroju atsiprašydamas – aš – aferistas, agitatorius, aš – agresorius - apgiželis, alkoholio adjutantas, aš – akiplėša, amžinas alinės apspurgėlis,
aš apynojų ambicingas ambasadorius!
Aš, aš, aš... Atleisk, Alfonsėli, apgižusiai alaus atrūgai...
SENATVĖ (S) Sėdi Senolė senatvės stotelėj.... Senolės smilkiniuose sužvilgęs, sluoksniais sugulęs sidabras. Spalis stingdo Senolės skruostus. Senolė sapnuoja – skrieja spalio sumaištyje, skrieja strėle suzvimbusi.
Susikaupusi Senolė sučiumpa saulės spindulį... Sugavau, sugavau - spinduliuoja senatvė!..
Stebuklas! Svaigus stebuklas!.. Spurda saujoje sugautas saulės spindulys, Senolės saujoje, spurda... Senolė sudejuoja...Senolė susigraudina: -Senatvėje suglumsti, susilenki, susergi, sunyksti, sudžiūsti, SUSIPYKSTI SU SAULĖS SPINDULIU... Sunki senatvė, sunki... SENOLĖ stebi savo saulėlydį...SENOLĖ sėdi spalio stotelėje...SENOLĖS saujoje sutirpsta sugautas Saulės spindulys... Senatvės stotelėje... Svirplys svirpia Senolės sąmonėje.
|
2016-03-14, 08:52 |
BE NAMŲ NEGERAI... Bitė, skraido nuo žiedo prie žiedo ir grįžta į savo avilį. Žvitri Kregždė, prigaudžiusi muselių ir vabaliukų, suranda lizdelį su cypsiančiais išalkusiais paukštukais.Gandras, grįžęs iš Afrikos tuopoje sparnais apkabina savo gandralizdį. Skruzdelytės nepaklysta žolynuose, skuba, ropoja, tempia tai spyglį, tai šapelį į savo paslaptingąją pilį. Pušies drevėje jaukiai gyvena Voverės šeimynėlė. Geniukas-sanitaras taukšt-taukšt tikrina uosio sveikatą.
Lapė gudrius planus apmąsto oloje, gi Varna tupi medžio viršūnėje, žvalgosi aplink, oriai karksi, jai pritaria varniukai.
Jos giminaitė Kuosa
mėgsta apsigyventi kamine, kur visuomet šilta,
nors kuosiukams dūmai ir graužia akis.
Ištikimieji sodybos žvirbliai purpsi krūmokšniuose, čirškia, šokinėja ant kiemo, kapstosi smėlyje, pasitenkina ir trupinėliais
Pilkoji Gegutė kukuoja, kukuoja, kukuoja,
skraidydama nuo medžio prie medžio, nuo miškelio prie miškelio, kažko ieško, nerimauja, ilgisi, gailisi -
ku-kū, ku-kū,
ieškau namų, ieškau savo vaikų!
|
2016-03-11, 09:52 |
ŠVĘSTI - TAI PRISIMINTI
Švęsti – tai prisiminti! Tai, kas mums brangu – išgyventi! Saugoti, išlaikyti!.. Atsiverčiu 1991 metų Sausio mėnesio laikraščius – drąsos, vienybės, pasiaukojimo ir meilės Tėvynei, jos Nepriklausomybės išsaugojimo metraščius!
O, kokie tai švarios sąžinės puslapiai!..Itin jaudinantys kultūros žmonių pasisakymai – išpažintys, ką tik amžiname Antakalnyje atsisveikinus su Sausio 13 dienos Didvyriais – šventuoliais. Viktorija Daujotytė straipsnyje „Ne turėti, bet būti“ (savaitraštis „Bičiulystė“ Nr.3, 1991 01 18) cituoja Joną Strielkūną:
„Juk iš tikro kadai jie gyveno visi! Tamsūs buvo veidai, siela buvo šviesi“.
Ar gali kas nors iš tautos atminties ištrinti tokius Poeto žodžius? 1991 metų sausio 17 dieną „Tiesos“ dienraštyje realių pavojų akivaizdoje sakralius jausmus išsakė ir Justinas Marcinkevičius...(Tekstas rašytas Sausio 15 dieną!)
Prisiminkime jį šiandien – 2016 03 11. Prisiminkime ir pakartokime:
„Kokie mes stiprūs, kai mano ranka tavo rankoje, o tavo ranka – jo rankoje. Esu tikras, mūsų užteks laisvei apglėbti“.
IŠGYVENTI! IŠLAIKYTI!
JUSTINAS MARCINKEVIČIUS
Kai rašau šias eilutes, radijas transliuoja gedulingą muziką, ir aš, galvodamas apie pirmąsias nepriklausomybės aukas, ryju ašaras. Įvyko baisiausia, pasiekta smurto ir žiaurumo viršūnė: tankų vikšrais sutraiškyti beginkliai žmonės, kurie niekam negrąsino, niekam nekėlė jokio pavojaus. Kaip Baltijos kelyje 1989 – aisiais metais, jie savo rankomis buvo apglėbę taikius objektus, į automatų serijas jie atsakė skanduodami: Lie-tu-va! Daugelis jų krito su žodžiu lūpose, nunešdami jį prie Dievo kojų. Ne keršto šaukiasi mūsų širdys. Teisingumo, jei jis dar yra šiame pasaulyje. Žmogiškumo, jeigu jis dar galutinai nesutryptas. Sužvarbusią, tikėjimą ir pasitikėjimą prarandančią dvasią sušildo Lietuvos žmonių susitelkimas, rimtis, ašarotos, bet viltimi dar gyvos akys. Kitokio ginklo mes neturime. Išgyventi! Išlaikyti! Kokie mes stiprūs, kai mano ranka tavo rankoje, o tavo ranka – jo rankoje. Esu tikras, mūsų užteks laisvei apglėbti. Vis dažniau išgirstame Lietuvoje gyvenančių rusų, Lietuvos lenkų ir kitų tautybių žmonių pasipiktinimą tarybinės armijos ir tų, kurie slepiasi už desantininkų nugarų, veiksmais. Jie stoja šalia mūsų – žydai, lenkai, rusai, karaimai, ukrainiečiai...Mes apkabiname juos. Jie paremia ne tik mus, jie paremia laisvę, teisingumą, demokratiją. Visas pasaulis vieningai smerkia Tarybų Sąjungos agresiją prieš Lietuvą. Nepriklausomybės fakelas jos rankose nušvito virš tamsos ir blogio imperijos, jis neturi užgesti, jį privalo pridengti demokratinis pasaulis, pademonstruodamas ištikimybę pagrindiniams tarptautiniams susitarimams ir dokumentams, deklaruojantiems absoliučią žmogaus vertybę, žmonių ir tautų teisę į laisvę ir saugumą. Mūsų Nepriklausomybės augalas gausiai palaistytas šventu jos gynėjų krauju. Jis turi duoti vaisių. Tikiu, kad sulauksime laisvės komunijos. Kad įdėsime ją ir į savo vaikų lūpas.
1991. 01. 15
|
2016-02-22, 10:41 |
SAULĖ IŠ RYTŲ...SU APYNASRIU arba
Oficialus melas, pateisinantis „rusų pasaulį“- - -
Tad kai kurie teiginiai:
„450 metų užsitęsęs Vakarų pasaulio modelis bankrutavo“; „rusai vienintėlei išlaikė savo suverenitetą ir jiems lemta suformuoti bei įgyvendinti naująją pasaulio ekonomikos sistemą“; „mūsų didysis turtas – žmonės, išsimokslinę SSSR ...“; „JAV pragyvenimo lygis dabar nusmuko iki 1958 metų atžymos“; „Rusija – Europos viltis. Būtina išnaudoti ES krizę ir sudaryti sąlygas, kad „pribaltai“ ir kitos šalys grįžtų į Rusijos įtakos orbitą“... „Baisu, kad 20 -30 procentų studentijos (Kaliningrado pavyzdžiu) yra užsikrėtę liberalizmo nuodais“... (Taip svarsto V. Šulginas, mokslų daktaras - „Litgazeta“,Nr.6 (6541), 2016 02 17).
* * * Kažin ar gerai, jog mūsų visuomenė apie tai beveik nieko nežino, o mes ignoruojame visas „kvailystes“ rytų kaimynų inteligentijos „protuose“? Sakykime, kad ir nauji filosofų-ekonomistų minties pasažai; - RUSIJOS ateitis - tai patobulinta SSSR, tik vietoj kompartijos - provoslavijos cerkvė plius solidarumas ir socialinis teisingumas!..DAR šis tas, dar brolybė ir lygybė, dar – dėmesys ir jautrumas kiekvienam žmogui ir - prašau – visai žmonijai sektinas pavyzdys bei išsigelbėjimas – „ŠVENTOJI RUSIA“ – virš kurios sklando spinduliuojanti rusų identiteto dvasia... O kad būtų pamiršta niūri ir tragiška praeitis – mokykloms, studentijai bei visuomenei pateikiamas 4 tomų „vieningas“, aprobuotas Kremliuje, neseniai išleistas naujasis Rusijos istorijos vadovėlis!
Simptomiška ir tai, jog „rusų pasaulio“ agresyvumą – Kaukaze, Ukrainoje, Sirijoje, pavyzdžiui, bandoma pateisinti net F. Dostojevskio citatomis, o jo kūrybos interpretacija panaudojama apšmeižiant "liberalizmo siaubą", „prisikėlusį turtėjimo antikristą“, bankus, kurie valstybei naudingi taip, kaip pasikorusiam virvė, girdi, sutampanti su Putino išmintingaja politika.
* * *
Žinoma, klasikai turi tarnauti egzistuojančiam režimui!..O ką daryti su nūdienos kultūra?..Be jokių abejonių, ją reikia vairuoti ir nukreipti ten, kur būtina! Ir surandamas bei nurodomas aiškus atskaitos taškas: „Kultūra – tai ne procentai. Ji – žmonių nuotaikose, kurie eina gatve... Kultūra – tai prasmės ir vertybės...“ – taip neseniai samprotavo Visos Rusijos Liaudies fronto kultūros komiteto lyderė N. F. Jampolskaja, kurią išgyrė pats Putinas, o ji išsidrąsinusi dėstė: kultūros problemoms spręsti „reikia sudaryti mobilias grupes“, nedelsiant reaguoti į trūkumus...Kultūra turi jungti mases...Pamenat, tarybiniais laikais žmonės vienas kitą sveikindavo frazėmis iš peržiūrėtų geriausių filmų, ir kiemsargis, ir akademikas, ir gensekas pasakojo tuos pačius anekdotus...Buvo vieningi...suprato vienas kitą... Dabar liaudžiai reikia aiškinti, kur tikras menas, kur pūvėsiai, turime sukurti reiklumo atmosferą...Poezija!..Be jos – nė iš vietos...Trūksta poetinio gyvenimo supratimo. Dėl to daug žiaurumo, nesąžingumo, nusikaltimų...Grobstymai, kyšiai, grubumas, tarnystė daiktams...Kultūros veikėjai užmiršo pagrindinę savo misiją – jie netarnauja liaudžiai...Bet juk jau 25 metai kaip apie tai jiems niekas nesako...Visus talentingus žmones būtina įtikinti, kad jie savo kūrybą skirtų kilniems tikslams, būtų atsakingi už bendrąjį reikalą...Tarnautų...
Tai gi...“liaudies frontas“ pasiryžęs iš esmės užsiimti kultūra, skaityti filmų scenarijus, pasidomėti teatrais, lankytis knygynuose, perklausyti koncertų programas, pirmiausia kultūros klausimais padėti...Putinui, duoti nurodymus Kultūros ministerijai, reikalui esant provincijoje pasikalbėti su gubernatoriais ir t.t.
Prisipažinsiu, kad tokio „rūpesčio kultūra“ neprisimenu net anais sovietiniais laikais, kai kultūrą kontroliavo... KGB, glavlitas, partinės organizacijos, bet nuošalyje vis tiktai buvo „visa liaudis“. Originalu, drąsu, rizikinga?
*
Pagyvensim – pamatysim...O vis gi įdomu, kuria kryptimi suka „šventoji Rusia“, kur bus nuvesta kaimynų inteligentija, bandant jai uždėti ankštą apynasrį ir pažaboti ją geležiniais žąslais?
|
|
|