2009-04-21, 10:23 |
* Virš manęs atsivėręs nakties dangus Kaip žvaigždynų atlasas ar visatos maldaknygė... Žemė pašnibždomis kalba poterius, o vienuoliai-topoliai sustingo pakely, prisiminę jaunystės nuodėmes...
* Tyriausia rasa anksti rytą ant voratinklio... O gal tai žemės ašara?.. Džiaugsmo ašara...
* Atsigrežiau atgal... Tarytumei šunyčiai iš paskos, bijodami, kad nepalikčiau pakely, turseno metai... Amsėt pradėjo, inkšt , kol nepavirto neryškiais šešėliais.
* Gal tau ir noris grįžt tenai - už nepasiekto horizonto, pasukt visai kitais keliais, kitaip kryžiažodį išspręsti?.. Bet ką žinai?. Gal tik tada likimui savo nusilenktum ir vėl, sugrįžęs atgalios, jo atleidimo paprašytum?
*
Aplink gatvės žibintą sukasi peteliškių pulkai...Koks beprasmiškas šokis ir džiaugsmas netikras... Joms ne motai žvaigždynai... Ir Mėnulio šaltoji šviesa nevilioja...
* Laikinumą, nepatvarumą, dūlėjimą, irimą galima pasiekti ranka, o - AMŽINYBĘ - dvasia, nuojauta, gal - tikėjimu...
* Štai ir viskas - Žemė susapanavo - gęsta Saulė, iki jos laidos liko TIK AŠTUONIOS ŠVIESMEČIO MINUTĖS...
* Seniai nešienautos tos pievos. Geltonos ir baltos ramunės... Čiobreliai, jonažolės, kmynai, ir šventojo Jono rakteliai...Buvau juos visus jau pamiršęs... Dabar atrakyti man vartai... Už jų pirmapradė gamta... Tai labas, tai labas, tai labas... Kalbėkim ilgai apie viską...
|
2009-04-21, 07:35 |
*** Norago veidrodyje atsispindi saulė. Iš paskos, kas žingsnelis kinkuodami galvelėmis, iš paskos vaga seka varnėnai. Jie visai netoli manęs, arčiau nei per botago mostą. Man regis, kad tie giesmininkai manimi patenkinti. Sočiai prilęsę kirminėlių, jie skrenda į seną sodą, lanko savo inkilus, peni perinčias pateles...O paskui, gieda, čiulba, plaka sparneliais, džiaugiasi...Be tų paukštukų būtų labai liūdna, dingtų darbo prasmė...Viskas savo vietoje... Ir gandrai, kiek tolėliau nuo manęs strapaliojantys, ir vyturėliai - tie pilki čiulbantys grumsteliai, ir. žinoma, grynai lietuviškai besisveikinančios pempės "gyvi gyvi"... ...Pavasarinę žemę arti labai smagu ir lengva... Ir arkliai pasiilgę darbo, ir pati žemė minkšta, puri, per kurią lengvai slysta noragas. Tiesa, arimo pradžioje jis buvo aprudijęs, murzinas ir nešvarus. Bet štai po pusvalandžio, keičiant vagą, darant posūkį, žiūriu, jau šviečia, tiesiog spinduliuoja, žaidžia saulės spinduliais, švyti tartum veidrodis...O kaip gražiai ir jaudinančiai atrodo suartas laukas, suverstos vagos...Sustabdau arklius poilsiui, o pats grįžtu šiek atgal, gėriuosi suguldytomis lysvėmis ir truputį nustembu - ant atverstų juodų vagų, kurias atrėžė noragas - taip pat veidrodinis saulės atspindys, įspūdingas švytėjimas. Net varnėnai - juodi kaip antracitas - pasakiškai reflektuoja suguldytų vagų fone...Nepaprasta pavasarinio arimo harmonija, sąskambiai, akordai...O ką jau bekalbėti apie gyvos, bundančios, gimdyti besiruošiančios žemės kvapus, dvelksmus, grūdo laukimo nerimus, atgimstančius daigelius, alkanas šakneles...Nors mano, kaip artojo stažas, nėra didelis, tačiau dvasinė patirtis - milžiniška, emociniai svarbi ir neužmirštama... ...Po daugelio metų man teko laimė bendrauti su rusų rašytoju Valentinu Rasputinu, sakyčiau, žemės ir kaimo žmonių dainiumi, ir labai nustebau, kad jis, kaip ir aš, panašiai pasakojo apie vaikystę, apie pirmąją SAVO vagą, magišką ŽEMĖS JĖGĄ..."Nepatikėsi, - pasakojo jis, - kai mano gimtajame kaime pasirodė pirmasis traktorius, kai jis, kriokdamas ir dusdamas, visas smirdėdamas, pradėjo draskyti dirvoną, aš pradėjau verkti, prašiau sustoti, net susirgau...Aš ilgai negalėjau suprasti ir patikėti, kad žemei tas pats - kaip ją apdirba - arkliais ar technika...Aš bijojau, kad žemė ant mūsų neužpyktų...Ir ji - tikrai įsižeidė, nes mes jai tapome vėliau svetimi, negailestingi, žiaurūs...Ji nustojo mus maitinusi, apaugo krūmais, ją apniko piktžolės, varputys, usnys..." ...Neseniai vėl skaičiau Valentino Rasputino samprotavimus apie dabartinį Rusijos kaimą...Pasirodo, jog jo samprata apie žmogaus santykį su žeme ne tik nepasikeitė, bet dar labiau tapo tragiškesnė ir niūresnė, susijusi su tragiška ruso tautos būsena.Jis dabar teigia:
***Mano gimtajame krašte, Sibire tūkstančiai žmonių tapo luošiais. Ir tik todėl, kad juos atplėšė nuo gimtos žemės...Jų rankosi nusvirusios, išsekusios, bejėgės... Geriau jos būtų su darbo mozoliais ant delnų, negu drebančios nuo pilstuko...Kastuvu sukasta lysvė, puoselėjamas daržas, žydinčios bulvės, prinokęs pomidoras - tai ne vien materialinė nauda, tai dorovės tapsmas, būties nuojauta ir dvasinis džiaugsmas... Štai aš -žmogus - liečiu grumstą, savo delnais sušildau žemę, o iš jos, tyliosios ir kantriosios - į mane srūva atgaiva, gyvybės syvai...Mano tauta be sąlyčio su žeme - jau visai ne ta tauta, prarandanti savitumą, vitališkumą, rusišką charakterį, dosnumą, atvirumą bei nuoširdumą...Žiūrėkite, kur žemė apaugusi krūmynais, kur dešimtmečiais nešienautos pievos - ten tvyro slogios nuotaikos, ten gyvena nelaimingi, apgailėtini žmonės... Žmogaus dialogas su žeme, pokalbis su gražiai apsėta žeme, derlingu sodu, žydinčiais gėlynais - tai bendravimas su amžinybe, žmonijos sąžine, savo protėviais, tai - gyvenimo prasmės abėcėlė... ***Tūkstantį kartų teisus Valentinas... Pritariu Tau , IŠTIKIMASIS ŽEMĖS RITERI, žemės sūnau, vaikystėje verkęs dėl drąskomos žemės... Mes visi po truputį Antėjai... Atitrūkę nuo savo žemės, prarandave savo stiprybę, savo esmę... Mes - vaikščiojantys medžiai...Mes - be šaknų, tai nors basomis kojomis, nors delnais prisilieskime prie savo gimdytojos ir maitintojos...Ir tai jau bus šis tas...
|
2009-04-20, 08:11 |
*** ...PAVASARĮ, vos tik aptirpdavo sniegas ir lomelėse imdavo tvenktis vanduo, Tėvas Povilas pasiimdavo kastuvą ir išeidavo į laukus.To momento nekantriai laukdavau ir aš, sukinėdavausi apie tėvą, skubėdavau paruošti pamokas ir stengdavausi jau iš anksto būti geras bei paklusnus.. -Na, einam, einam...Matau, kad nestygsti vietoj.. Tik apsiauk geras klumpes...-sakydavo Tėvas, ir mes -du vyrai išeidavome apžiūrėti "mūsų kolionijos", o, aiškiau sakant, - pasėlių - žiemkenčių, dobilienų, pūdymo... ...Laukuose gi nepaprastas gražumas.Jau sveikinasi parskridusios pempės, skaidrioje mėlynėje vos įžiūriami virvena vyturiukai, pragagena žąsų pulkas...Ir žemės kvapas, aštrokas, skanus, tikras - lyg tai duonos, lyg tai pūvančių obuolių...Bet tai tik tarp kitko...Mes turime apeiti visas įlomėles, besitvenkiančias balutes , net nedidelius ežerėlius ir juos...numelioruoti, prakastais kanalėliais nuleisti vandenį į griovius, gelbėti apsemtus kviečius, rugius, dobilus, kad neiššustų, kad neišmirktų... -Ir jie -tartum žmonės...Jei negaus oro - uždus, prigers, neišgyvens, - aiškina Tėvas, kasdamas žemę, taisydamas užgriuvusias vagas, atverdamas vandeniui kelią... ...O, koks gražumas, kai užsistovėjęs vanduo sugurguliuoja, sujuda, sukyla bangelėmis ir, žaižaruodamas saulėje, pasileidžia pirmyn, greityn, tolyn...Vandeniui ir aš stengiuosi padėti, nedideliu kastuvėliu tiesinu kelią, praardau susidarančias užtvankėles, pagilinu kanalus...Seklėja balos, maži ežerėliai, iš po nuslūgusio vandens žalias adatėles drąsiau kelia žiemkenčiai...Ir pakelės grioviai pilnėja... -Tete, -klausiu aš, - kažin kur dėsis griovių vanduo...Jo tiek daug, daug... ...Tėvas pasiremia ant kastuvo, šiek tiek atsipučia, apsižvalgo ir pradeda aiškinti: -Kelionė jo labai ilga...Iš visu griovių griovelių vanduo nugurguliuoja, nubėga į upelius, pasiekia Kirkšnovę...Pavasariais ji labai ištvinsta, net į lankas išsilieja... -O tokiuose vandenyse ar nepaklysta žuvys?.. -Kur jos tau pasiklys?..Joms tik didžiulis džiaugsmas nardyti vandens platybėse...Bet čia tik vandens kelionės pradžia...Kaip ir daugelis kitų upelių, Kirkšnovė skuba į Dubysą...Štai ten tai bent jomarkas...Neišpasakytas...Net karklynai ūžia, linksta...Kartą Dubysoje teko matyti net plaukiantį namą...Na, ne namą, bet gal pirtelę...Plaukia ji sau viena, tik ant jos stogo gaidys kakariekuoja, - šypsosi Tėvas... ...Su gaidžiu, galbūt, jis padaugino...O kas toliau?..Toliau, žinoma, Nemunas - upių upė, o tiksliau - visų upių Tėvas, na, gal toks, kaip manasis - stiprus, griežtas, bet geras... -Na, ir užsišnekėjome, o darbai nelaukia, - sako Tėvas, - dabar einame gelbėti dobilienos...Antai koks ežeras išsikėtojo... ...Netrukus mama pašaukė mus vėlyvų pusryčių...Per laukus einame abu, kaip tikri vyrai, jausdami savo reikšmingumą bei vertę...Artėjant prie namų Tėvas tęsia pokalbį apie vandenį. -Net man pasidarė įdomu...Tai gi, Nemunas visus vandenis nuneša, nuplukdo į Baltijos jūrą, -porina jis. -Iš kiekvieno kaimo, iš kiekvieno žemės lopinėlio. ...Jo mintį pasigaunu ir aš: -Tete, tai ir mes abu savo vandenį nutekinome į tą didelę jūrą...Iš balelių, iš griovelių, iš upeliukų mūsų vanduo nuburbuliavo, nužaižaravo ...toli toli... -Žinoma, - šypsosi Tėvas, - jeigu ne MŪSŲ darbas, ne mūsų procė, tai ko gero MŪSŲ jūra nusektų ir išdžiūtų...Kur tada tie miesčionys ir besimaudytų... *** NUO to pavasario ryto, kai su Tėvu nuleidinėjome į griovius susitvenkusį laukuose vandeni, praėjo daug metų, bet ir dabar, kas kartą, kai pamatau Baltiją, vis pagalvoju - ir aš kažkada padirbėjau, kad MŪSŲ JŪRA nenusektų, kad galingai banguotų, oštų, būtų dosni gintarais ir miela širdžiai...Kitaip ir būti negali, nes į ją atiteka ir mano gimtųjų Rimgailų gaivinantys upeliūkščiai...Ir visų vaikų, visų lietuviukų...Gal, sakau, nuo tų šokinėjimų per po lietaus ištvinusius upeliukus, nuo mažų popierinių laivelių plukdinimo balutėmis ir prasideda ...meilę savo kraštui, laukams, Nemunui, Baltijai?..
|
2009-04-16, 07:36 |
* Žmogų varžo: nacija, partija, kolektyvas, šeima...Kaip atsiveria Laisvės erdvė?..Suvaržytos ambicijos, asmenybės ypatumai...Gal kaip tik laviruojant tarp "varžtų" ir pasireiškia žmogaus neigiami bruožai, "nuodėmės"?..(veidmainiavimas, prisitaikymas, melas, apgavystės, karjerizmas, pataikavimas ir etc.) * Liūdnas laikas...Bergždžia epocha...Minios susijaudinimas (erekcija-sąjūdis) greitai nuslopo.Idėjos neapvaisino praktikos...Tie, kurie mokėjo dirbti, buvo nušalinti, nustumti į pašalį, gi susijaudinę "oratoriai" neturėjo realybės jausmo, jų gražius ketinimus, kaip plūnksneles, nuputė pirmieji šaltesnio vėjo gūsiai...Niekas nenorėjo juodai dirbti, GRAŽINTI Lietuvą, o siekė GRAŽIAI atrodyti jos fone...Pritrūko įkvėpimo, apokaliptinės auros - dabar arba niekada...Po apsvaigimo, euforijos prasidėjo ...ilgas ir skausmingas IŠSIPAGIRIOJIMAS, lydimas barnių, kvailų ir beprasmiškų muštynių, sąskaitų suvedinėjimu. Ambicingos grupelės (partijėlės) nepakilo iki TAUTOS IDĖJOS, nesugebėjo pamatyti savo Valstybės ateities vizijose... * Ar pastebimi Tautos galių išsekimo simptomai? Ar vyksta tautos degredacijos procesai?..Baugu ir šiurpu apie tai galvoti, analizuoti faktus, daryti išvadas...Bet žodžių iš dainos neišmėsi...Nors, pavyzdžiui, kas darosi mūsų kaime, kaip žmonės gyvena gilioje provincijoje, mes iš esmės nieko nežinome, vadovaujamės nuogirdomis, spaudos pranešimais, nusikaltimų aprašymais...(geria, žudosi, plėšikauja, neturi darbo, apleidžia žemę, išsigimsta, emigruoja, vartoja narkotikus, palieka vaikus, smurtauja, skiriasi, gyvena susidėję, nelanko bažnyčios, niekuo netiki, nusivilia ir etc.). Yra, be abejo, yra ir gerų dalykų, sektinų pavyzdžių, tačiau apie tai nerašoma, teigiami dalykai žiniaskalidai neįdomūs, banalūs, nepaklausūs...Girdėjau frazę: "Grožiui ir gėriui mes esame akli ir kurti, nei šiokie, nei tokie meilės daltonikai..." *** Negąsdinkime vienas kito Lietuvos realijomis...Vėl, kaip įprasta, pirštu parodykime į Rusijos žaizdas...Štai Tvėrės gubernijos popas (Kirilas "Literaturnaja gazeta" (2009 04 07) rašo: "Narkotikai pasiekė kaimą. Mirtingumas baisingas. Gubernijoje kas metai dingsta maždaug po 40 kaimų. Juose šimtmečiais gyveno žmonės. Svarbiausia degradacijos priežąstis - girtuokliavimas ir nedarbas. Penkiasdešimtetis vyras patvirtino, kad daugiau kaip pusė jo bendraamžių jau Anapilyje..." ***Juokiasi puodas, kad katilas juodas...Net plika akimi pakelėse matosi daug apleistų sodybų...Aplink mano gimtuosius RIMGAILUS per paskutiniuosius 3 dešimtmečius "epochos gūsiai" nupūtė 9 kaimus ir daug vienkiemių...Ir Lietuvoj dingusiems kaimams bei gyvenvietėms statomi... paminklai...
|
|
|