2009-02-26, 16:34 |
****Mintys, kurias pasistengsiu išdėstyti, kilo besistumdant prie slenksčio...Keista, kad kur ir kuo bebuvau, VENGDAVAU įeiti pirmas, o stengiausi praleisti kitus...Tam surasdavau net keistų priežąsčių: tai batų raištelis atsirišo, tai su kuo nors netikėtai pasisveikinu ar kokį nors pažįstamą užkalbinu...Lai eina kiti, smalsesni, gudresni, svarbesni...Tegul puola, užima geresnes ir šiltesnes vietas, lai tuo didžiuojasi, džiaugiasi, puikuojasi...Eiti iš paskos man tapo įpročiu, net kažkokiu vidiniu džiugesiu ar elgesio norma...O paskui?..Paskui pasirodė, kad tai ne tik kuklu, bet ir labai patogu...Jeigu tu esi vertas PELNYTOS PAGARBOS, DĖMESIO - vis tiek tavim pasirūpins, neužmirš, susiras, įvertins arba paprasčiausiai - kur reikia pasodins...Žodžiu, nevalingai susiformavo tam tikras postulatas: DARYK POLITIKĄ, JOS NEDARYDAMAS.
**** O "slenksčių" aš mačiau daug. Ir paprastų, ir paauksuotų, meilikaujančių bei klastingų, siūlančių karjerą ir išdavystes, laikiną garbę, o vėliau - patyčias...Dabar džiaugiuosi, kad pro rojaus ar pragaro vartus aklai nesiveržiau, kad nelindau pirmas pro viliojančiai prasivėrusios lemties ar likimo...duris...Dabar vartau užrašus, padrikas pastraipas, grįžtu į praeitį, apeinu užuolankomis buvusias situacijas, vėl grįžtu, svarstau ir skaitau - - - "...aš puikiai žinau: jeigu negerbsiu kitų, tai kas gerbs mane? Už ką? Už kokius nuopelnus? Jeigu aš nemylėsiu kitų, KODĖL būtent aš turiu pelnyti kitų meilę? Ne, tik lygus lygiam, tik laisvas laisvam, tik laimingas laimingam be jokių nusižeminimų ir kompromisų gali paduoti bičiuliškai, broliškai ranką. DRAUGYSTĖJE turi būti ypatingas viešumas - sąžinės, širdies, meilės, taurumo, geranoriškumo, pagarbos ir vidinės kultūros viešumas...NĖRA išrinktųjų ir pateptųjų. Darbas, tikros dvasinės vertybės, elgesio kultūra, pagarba žmogui, tautos tradicijos, jos išmintis ir patirtis - štai tarptautinė valiuta, kuria galima atsiskaityti, bendraujant su viso pasaulio piliečiais..." ****Prisiminkime...Jau beveik 600 metų Trakuose gyvena saujalė karaimų. Tai nepaprastai darbšti ir tauri žmonių bendrija, įaugusi į Lietuvos žemę, atmintyje išlaikusi savo istoriją. Jie niekam nemaišė ir nemaišo, o atvirkščiai, lietuviams daug padėjo, buvo ištikimi, draugiški, liejo kraują už Vytauto ir mūsų Tėvynę...Mes tapome turtingesni dvasiškai, laimingesni ir tauresni, priglaudę savo žemėje šiuos tolimojo Krymo žmones...Jų Lietuvoje beesą tik keli šimtai, bet jie, išdidūs ir kuklūs karaimai, turi ir savo šventyklą kinesę, ir etnografinį muziejų, savo namus ir savo žemę...Berods, 1985 metais man teko priimti svečią iš Kazanės - totorių - karaimų kraujo giminaitį...Trakuose rūstus iš pažiūros vyras, susipažinęs su karaimų buitimi ir būtimi, jų istorija, neslėpdamas ašarų, apsiverkė: "Aš net nesapnauvau, kad taip galima gerbti ir globoti kitataučius...Ačiū Lietuvai..." ****Žinoma, nuo storžieviškumo, chamiškumo neapsaugota nė viena tauta...Ir man gėda dėl kiekvieno smulkaus niekšelio, buitinio chuligano, išsikėtojusio paauglio, apgirtusio skustagalvio, kurie savo veiksmais, žodžiais, mimika pažemina mano tautos, mano Lietuvos svečią, svetimtautį...Aš negaliu gerbti ir to, kuris iš aukšto bando žiūrėti į kitus mūsų planetos bendrabūvius, galvoja vien tik apie savo "išskirtinę misiją", niekina kitus, iš pasalų ruošiasi šakalo šuoliui...Tautos išmintis visada įspėdavo: "Tik tuščia varpa kelia savo galvą..." Bet tai nepaprastai pavojinga...Išskirtinumo, nepagarbos KITAM, ŠALIA ESANČIAM - beprotybės filosofija, o tikrumoj - dvasinis marazmas - tuoj pat apsiginkluoja kastetais, peiliais, pistoletais, beisbolo lazdoms...Ir visa tai lydi - beprasmės žiaurios mirtys, jaunų žmonių tragedijos, motinų ašaros, laidotuvių procesijos, kalėjimai... ****Tad dar pasistumdykime prie slenksčio...Prie įėjimo į mums tolimus ir mažai pažįstamus pasaulius...Yra slenksčiai tarp žmonių, tarp valstybių, tarp religijų ir ištisų civilizacijų...O kur dar ...ĮĖJIMAI... į mistinius pasaulius - į rojų, į pragarą, į pomirtinį gyvenimą?..
|
2009-02-25, 11:44 |
****Gimiau Rimgailuose, o tiksliau - Grauželių arba Vilkų vienkiemyje. Senos, išsišakojusios obelys, tankus vyšnynas, serbentų krūmai, pinavijų darželis. Rytų pusėje - persišviečiantis baltas beržynėlis, pro kurį gražiai tekėdavo saulė.Vakaruose - "mūsų" augaloti beržai, pavasariais vaišinantys saldžia sula su ledokšniais iš molinių ąsočių. Pietuose - ant smėlėto kalnelio užmirštos kapinaitės su dviem kryžiais, jau senais ir apipuvusiais. Šiaurėje - toli dunksantys miškai, o už jų - mamos gimtinė Maižiškiai, Žaiginys, Šiluva -paslapties šalys, vaikystės kelionių tikslas, skaniausi pasaulyje Bobutės ir Dieduko sodo obuoliai... ****Pro vienkiemį, kiek atokiau, darydamas didžiulę kilpą, per mūsų žemę raitosi vieškelis, išsklaidydamas nuobodolį. Nei pėščias, nei važiuotas nelieka nepastebėtas. Kaimo džiaugsmai, nelaimės nudundėdavo, nudulkėdavo, praslinkdavo tuo keliu, lyg įvykiai kino juostoje. Ir kaip suspurdėdavo širdis, kai pro didžiulius beržus į mūsų keliuką įsukdavo netikėti keleiviai...Tada mes kulverščiais bėgdavome į grįčia ir šaukdavome: "Kažkas ateina..." Juk vienkiemuose žmonės ir žinios laukiamos ypatingai... ****Kaimo vaikai mums pavydėjo didelių žvyrduobių ir senų kryžių. Pavydėjo ir bijojo. Sako, kad tai nuo maro laikų užsilikusi laidojimo vieta, todėl bauginanti, slaptinga, net gi grasinanti baisiom ligom. Nors mama ir subardavo, mes valandų valandas kapstydavomės žvyre, rinkdavome akmenėlius, rasdavome ir kaulų. Ypač daug archeologinių senienų pamatydavome po lietaus, o kartą su broliu Vladu mamą nugąsdinome gerai išlikusia... kaukole. Vėliau tėvas nežinia kur ją palaidojo.Tad mus nuolat kankino mįslė - kas buvo tie žmonės, kaip ir kada gyveno, kur dabar randasi jų sielos...Tai buvo pirmosios būties suvokimo pamokos...Bet dar ir dabar gailiuosi, kad tada neišklausinėjau savo senelio apie praeitį, pradžių pradžią...Tiesa, visa tai padariau daug vėliau, sėdėdamas archyvuose, pasikasdamas po giminės genealogijos medžio šaknimis... ****Viskas tada nuo mūsų namų buvo šiek tiek toliau - ir kaimas, ir miškas, ir upė...Ir mes -Nekrošiai - kaimynams buvome paslaptingesni už kitus, ne visai kasdieniški, truputį atsiriboję, rečiau prakalbinami..Pritrūkus druskos mamai tekdavo gana tolokai žingsniuioti pas kaimynes...pasiskolinti. Kartą, kol ji grįžo su druska, net visi barščiai puode išgaravo...Vienkiemį visą laiką gaubė mįslingos praeities šydas...Jeigu senelis, tas mūsų giminės Kolumbas, beveik bemokslis, XIX amžiaus pabaigoje pasiekė Ameriką, jeigu anglies šachtose užsidirbo šiek tiek pinigų ir nusipirko kemsynais apaugusį vienkiemį, jeigu ant kalniuko stovi du kryžiai, jei vienkiemis vadinasi Grauželis arba Vilkų vardu, jei sūnus Povilas nuo pat paauglystės groja kornetu orkestre, jei mama gieda Betygalos bažnyčios chore, jeigu per šv. Onos atlaidus suvažiuoja gausybė svečių, jeigu...Visa tai žadino kaimynų smalsumą, fantaziją, o gal ir pagarbą? Tie "jeigu" ir mus pačius, jau praaugančius stalą, paskatino žvilgterėti į save, nevalingai paklausti savęs : kas mes tokie, iš kur mes, kur einame? ****Ir tikrai, laikas mums nepašykštėjo įspūdžių, reginių, nuotykių, pergyvenimų, skausmų, romantikos, svajonių, džiaugsmo, tėvų meilės. Žlegsėdamas vikšrais, per rugius ir vasarojus, per vaikystės pievas, skleisdamas neįprastą, tada dar malonų benzino kvapą, praslinko, pradundėjo karas. Keli pamušti ir sudegę tankai, keli kapai, sulankstyti šalmai, šovinių tūtos, sviediniai, nesprogusios granatos...Mes, kaimo berniūkščiai, jautėmės lyg ir nuskriausti - karas mums paliko mažoka žaislų...Girdėjome, kad už Dubysos prie Raseinių guli suverstos krūvos amunicijos, šautuvų ir pistoletų, kad laukuose pilna paslaptingų minų - prieštankinių ir paprastųjų...Tik imk - ir ardyk...Tik vėliau kraupios ir kruvinos žinios apie sudraskytus arklius ir karves, apie nutrauktas kojas ir rankas bei baisias bendraamžių tragedijas šiek tiek mus sutramdė... ****Ir staiga...Gal ir ne staiga, bet neužilgo... Karas, lyg apsižiūrėjęs, jog per klaidą mus apėjo užuolankom, vėl grįžo. Išgirdom automatų tratėjimą, pamatėme gaisrus, liūdnas laidotuvių procesijas. Vieną rytą pro mūsų vienkiemį blaškydamasis ir žvengdamas prabėgo žirgas. Balne, mirtinai įsikibęs į karčius, tabalavosi nušautas kaimynas Petras... Mes, tų metų vaikai, dar nesėdėdami mokyklos suole, skaitėme rūsčiąją istorijos knygą. Niekas nerašė pažymių, niekas neragino mokytis...Gyvenimo tiesa buvo už kiekvieno lango. Kraujo spalva, gyvuliškas kerštas, piktos pasalos, išdavystės, ne šernų, o vyrų, pažįstamų, giminių ir kaimynų medžioklės tapo kasdienybe...Vieną kartą,dar vidurdienį, dviračiais grįžtant iš Betygalos, mes su draugu pervažiavome ką tik nužudytųjų... neatvėsusias kraujo balas, o paskui ilgai plovėme sukrešėjusias rausvas dėmes nuo padangų... ****O čia pat...Kaip kontrastas, kaip dvasios protestas - - - nepaprastas gamtos šviesumas, taurumas, vyturio giesmė, pakilusi iš pilko lizdo, baltas debesėlis, taip panašus į ganomą ėriuką...Ir šeimos pamokos: nereikia be reikalo laužyti medžio šakų, skinti gėles. Joms skauda...Nereikia skriausti paukščių, nedrąskyti lizdų, neužminti ant bitės kamanės gūžtelės...Kaip išgydyti sužeistą kiškutį?.. Ir kokia baisi nelaimė, kokia gėla persmelkė mus visus, kai vežant malkas iš netoli esančių kemsynų, mūsų bėrajai kumelei nulūžo koja, ir tėvas, paėmęs kirvį, nuėjo nutraukti jos kančias?.. Tai buvo ne tik istorijos, bet ir nepagražintos, rūsčios, jaudinančios poezijos, dvasingumo pamokos.- - -Ir dabar mane traukia ne įmantrybės, bet žodžiai, primenantys pilką žemės grumstą. Poezijos nereikia išgalvoti. Poezijos neįmanoma sukonstruoti. Poeziją būtina pastabėti, jausti. Tai taikytina visiems. Džiaugsmo ir skausmo ašarų negalima sumoderninti. Žmogaus esmė - pastoviausia mūsų planetos konstanta. Blogis ir neteisybė, niekšybė ir klasta, abejingumas ir dvasinis tingumas, įmantrumas ir puošyba, poza ir pasipūtimas - amžini poezijos priešai...Beje, šiuos žodžius aš cituoju, radęs 1976 metais rugpjūčio 20 dieną rašytas savo pastabas, matyt, ruošiantis pristatyti knygas "Kaštonai ir kaktusai", "Tas akmenų švelnumas" bei "Vyturio lizdas"...Kitaip ir šiandien nepasakyčiau...
|
2009-02-24, 16:53 |
***Pavalgius, tėvas visada atidžiai sušluodavo ranka nuo uosinio balto stalo trupinius į delną ir užvertęs galvą susipildavo juos į burną..."Tai skani duonutė", - sakydavo jis ir persižegnodavo. "Dabar - amen. Esime prie darbų..." Taip, pamenu, elgdavosi ir mano senelis Felicijonas...Mūsų šeimai, berods, duonos nestokojo, bet ją visi labai gerbė, saugojo, bijojo įžeisti. Po rugiapjūties visi vaikais tarp ražienų rinkdavo varpas.Jas iškūlę, ištrynę, vėtydavome, pustydavome pelus ir gaudavome beveik pusę sietuvės puikiausių grūdų. Juos sumalus girnomis, mama šalia didelių kepalų iškepdavo ir Pagrandukus - panašius į rusvus ančiukus...Sunku net apsakyti, kokie jie mums buvo skanūs, ypač su gaiviu šaltu pienu. Tai mūsų vaikystės gardumynai... ***Meilė duonai šventa...Tai mano kraujuje...Ypač juoda, rupi, ruginė. Rašant poezijios rinkinį "MALŪNO ŪSAI" kaip tik ir pasinaudojau vaikystės įspūdžiais...Ir dabar savo blonknotuose randu daug nepanaudotų frazių, užuominų, minčių, palyginimų. Rankos duoną padalo, Deda ant balto uosio stalo...Kaip kvepia žodis duona...Rugys, rugelis. žiemkentėlis. Duonos pasaka. Ji kasdien mums sekama. Duona. Kai ji yra, jos nepastebime. Kai jos nėra, mes sapnuojame duonelės kvapą. Tėvynės duona. Saugokime krosnies šilumą...Duona ant ajerų. Duona ant kopūstlapių. Ar gali kas pakeisti jos kvapą? Žodis apie duoną - tai žodis apie darbą, gyvybę, Tėvynę, Žmogų, dardštumą, tiesą. O kokie mes rūstūs Duonos vardu? Priešui sakome: o, kad duona akmeniu pavirstų, kad svetimas kąsnis gerklėje įstrigtų... ***Iš mažo pilko kiaušinėlio išsirita vyturiukas - dainos ir duonos simbolis. Iš mažos pilkos raidelės sudedami patys gražiausieji žodžiai...Pilkame žemės grumste gyvena ir vabaliukas, ir sliekas, ir gyvybės semiasi kiekviena augalėlio, kiekvienos žolelės šaknelė. Mažas rugio grūdelis sušyla drėgname grumste, sudygsta, maitinasi žemės sultimis, kyla į saulę, išauga ir subrandina varpą, sunkią ir pilną grūdų. DUONA apjungia viską : šalčius ir vėjus, darganas ir šalnas, vasaros audras ir krosnies karštį. DUONOJE nieko nėra vidutiniško. Tik optimalios situacijos. Gal todėl ji mums tokia brangi, būtina, nepakeičiama?..DUONA- DUODA.Šie žodžiai ne atsitiktinai panašiai skamba. RUDENIO DARGANĄ IR ŽIEMĄ VARGANĄ, SĖJĄ IR PJŪTĮ, SAVĄJĄ PJŪTĮ ...viską viską iškenčia DUONA. ***Duona - tai mūsų doros ištakos, žmogiškumo komunija. Ir tastamentas, paliktas mums mūsų protėvių...Masinė duona , kaip ir masinė kultūra, tik surogatas, tik pakaitalas...Blogai, kai nejauti šventos auros: TAVO DUONA UŽMAIŠYTA TAVO ŠULINIO VANDENIU, KURĮ TU GERI KASDIEN, KURIO PAGRINDU SUDARYTAS TAVO IR TAVO GIMINĖS KRAUJAS.
|
2009-02-23, 09:06 |
-Kur dvasinės stiprybės šaknys? Kodėl klausiu?..Tūkstančiai lietuvių per šimtmečius, išmesti į Amerikos, Europos skruzdėlynus, nepražuvo, nepasimetė, daugeliu atveju išliko SAVIMI. Kas juos gelbėjo, kas jiems suteikė stiprybės? Gal tai pagoniškos pasaulėjautos atavizmas, per nuolatinius išbandymus susiformavusi genetika ar koks nors kitas išlikimo, pasipriešinimo kodas? Tai būtų pravartu žinoti DABAR, masiškai pasklindant po pasaulį...Čia prisiminiau neseniai įvykusį pokalbį su literatu, dabar dirbančiu Anglijoje, rašantį vaikams, savo jausmus ir įspūdžius fiksuojantį dienoraštyje... ...Štai keletą jo emocionalių samprotavimų: "Aš melsiuos tik prie seno Rūpintojėlio...Man nemalonu suklupti puošnioje bažnyčioje po madingu kryžiumi...Iš vaikystės į mane žiūri geros šąlusio peršąlusio Kristaus akys. Aš savo malda noriu sušildyti jo palaikį rūbą, jo nugairintą medinę skrandą...Matydamas Jį, išdrožtą mano protėvių, aš pats sušylu, įgaunu jėgų ir pasitikėjimo...O, kaip man Jo gaila...Aš turiu būti geresnis, stipresnis, turiu jį apsaugoti, apginti...Juk Jis už mane taip pat kentėjo ir kenčia visuose Lietuvos vieškelių posūkiuose...Tiesa, tokių smūtkelių mano gimtinėje vis mažiau ir mažiau...Juos surinko visokie kolekcionieriai, nugraibstė nuo kelių, pavogė iš koplytėlių...Tačiau Dievo įvaizdžio, jaudinančio, guodžiančio paveiklo neliko širdyse...Gal todėl, kad būtų lengviau...NUSIKALSTI...naiviai galvojant, kad JISAI nemato.. Keista, kuo Tėvynė toliau, tuo dažniau ir skaudžiau prisimeni vaikystę, mamos ir bobutės pamokymus, senelio draudžiantį žvilgsnį, tėvo pamokas ir reiklumą...Nori nenori, nubudęs vidurnaktį aiškiai pamatai savo vaikystę, savo kaimą, sodą, namo slenkstį, šulinį...Taip, taip - šulinio vandenį, tokį šaltą, tokį gaivinantį...Už jį kartais nepagailėtum ir šimtus kokakolos ar viskio butelių...Už vieną gurkšnį..." Įdomūs samprotavimai...Sakau, gal ir gerai, kad lietuviai pasibasto užsieniuose, pajunta Tėvynės ilgesį, prisimena Rūpintojėlį, šulinį, gimtinės slenkstį...Tad yra viltis, jog tikram lietuviui labai sunku...nutautėti...Gal tai ir yra mūsų stiprybės paslaptis?
|
|
|