...Kiek pamenu, kaime Velykos vis vėluodavo. Gal todėl, kad jų labai laukdavome, tiesiog jas sapnuodavome...Tuo labiau, kad apie besiartinančias šventes pranašaudavo mieli, nauji, per žiemą negirdėti garsiniai signalai...Pirmiausia nuo stogų pradėdavo tiškėti vandens lašai, nutįsdavo sidabriniai varvekliai, garsiau imdavo čirškėti žvirbliai ir drąsiau bei įžūliau karkti varnos. Atgydavo ir gaidys. Jis pasišokėjęs ant pintos tvoros šalia šulinio, drąsiai užgiedodavo, plasnodavo sparnais ir nuskrisdavo tiesiai ant šiukšlyno. Jau kitaip elgėsi ir vištos, jos chatotiškai karkeno, kapstėsi skiedryne, lesė žvyrą...O po to?..Po to, tai vienur, tai kitur - tai malkinėj, tai daržinėj ar tvarte smarkiai užkudakuodavo...Mama sakydavo: "Giriasi, padėjusios kiaušinį..." ...Neilgai trukus, sename obelų sode pasirodydavo varnėnai, tikrindavo inkilus, čiulbėjo, skelbė pavasarį, o laukuose išgirsdavome ir pempių "gyvi, gyvi"...Ir, žinoma, visi džaiugsmingai atsakydavome - gyvi, mes gyvi..., pamatę gandrus, apie galvas sukome kepurėmis, mojome gervėms bei žąsims... ...Ir štai Didysis šeštadienis...Tuoj dažysime margučius...Bobutė suranda apdegusių vaško žvakių, ant stalo padeda drobinį maišelį, prikimštą svogūnų lukštų, spalvotų saldainių popierėlių...Mes, vaikai, taip pat nekiurksojome užstalėje...Iš miškelio parnešėme žalių samanų, juodalksnio žievių, asiūklių bei plukių...Tai vis dažymo ir marginimo "materijolas", kaip sakydavo senelis Felicijonas... ...Mama užkaisdavo svogūnų lukštų puodą...Tai mūsų pagrindinė firminė spalva...O toliau - kaip kas išmano...Vieni kiaušinius margina tirpintu vašku, kiti apsuka juos spavotais popierėliais, įpindami žolynų, žiedelių, samanų...Pamarginimui tinka net kruopos, grūdai ar kokie nors popieriaus karpiniai.Tada kiaušinius apvyniojame skudurėliais, surišame siūlais - ir bac į puodą...Ir laukiame, skaičiuojame minutes, nekantraujame - kas gi gausis?.. ...Praeina 4-5 minutės...Tada prasideda aikčiojimai, šūkavimai, džiūgavimai... -Tas mano... -Žiūrėkite, koks gražutis...Su žalsvom samanėlėm... -Maniškis -margas margas, kaip raiba vištelė... ...Ir štai didelė molinė lėkštė - tiesiog bliūdas - pilna kiaušinių...Kai jie atvėsta, darbo imasi senelis...Jis atsirenka pačius rudžiausius kiaušinius, be jokių pagražinimų, kaip sako, nesugadintus, ir tada aštriu peiliuku ilgai skutinėja, braižo, projektuoja mįslingiausius raštus ir ženklus, žodžiu, margučius "išmoko rašto"...Tai ypatingos vertės margučiai, kurie, patys įspūdingiausi, išsaugojami net iki kitų Velykų
|