****Mintys, kurias pasistengsiu išdėstyti, kilo besistumdant prie slenksčio...Keista, kad kur ir kuo bebuvau, VENGDAVAU įeiti pirmas, o stengiausi praleisti kitus...Tam surasdavau net keistų priežąsčių: tai batų raištelis atsirišo, tai su kuo nors netikėtai pasisveikinu ar kokį nors pažįstamą užkalbinu...Lai eina kiti, smalsesni, gudresni, svarbesni...Tegul puola, užima geresnes ir šiltesnes vietas, lai tuo didžiuojasi, džiaugiasi, puikuojasi...Eiti iš paskos man tapo įpročiu, net kažkokiu vidiniu džiugesiu ar elgesio norma...O paskui?..Paskui pasirodė, kad tai ne tik kuklu, bet ir labai patogu...Jeigu tu esi vertas PELNYTOS PAGARBOS, DĖMESIO - vis tiek tavim pasirūpins, neužmirš, susiras, įvertins arba paprasčiausiai - kur reikia pasodins...Žodžiu, nevalingai susiformavo tam tikras postulatas: DARYK POLITIKĄ, JOS NEDARYDAMAS.
**** O "slenksčių" aš mačiau daug. Ir paprastų, ir paauksuotų, meilikaujančių bei klastingų, siūlančių karjerą ir išdavystes, laikiną garbę, o vėliau - patyčias...Dabar džiaugiuosi, kad pro rojaus ar pragaro vartus aklai nesiveržiau, kad nelindau pirmas pro viliojančiai prasivėrusios lemties ar likimo...duris...Dabar vartau užrašus, padrikas pastraipas, grįžtu į praeitį, apeinu užuolankomis buvusias situacijas, vėl grįžtu, svarstau ir skaitau - - - "...aš puikiai žinau: jeigu negerbsiu kitų, tai kas gerbs mane? Už ką? Už kokius nuopelnus? Jeigu aš nemylėsiu kitų, KODĖL būtent aš turiu pelnyti kitų meilę? Ne, tik lygus lygiam, tik laisvas laisvam, tik laimingas laimingam be jokių nusižeminimų ir kompromisų gali paduoti bičiuliškai, broliškai ranką. DRAUGYSTĖJE turi būti ypatingas viešumas - sąžinės, širdies, meilės, taurumo, geranoriškumo, pagarbos ir vidinės kultūros viešumas...NĖRA išrinktųjų ir pateptųjų. Darbas, tikros dvasinės vertybės, elgesio kultūra, pagarba žmogui, tautos tradicijos, jos išmintis ir patirtis - štai tarptautinė valiuta, kuria galima atsiskaityti, bendraujant su viso pasaulio piliečiais..." ****Prisiminkime...Jau beveik 600 metų Trakuose gyvena saujalė karaimų. Tai nepaprastai darbšti ir tauri žmonių bendrija, įaugusi į Lietuvos žemę, atmintyje išlaikusi savo istoriją. Jie niekam nemaišė ir nemaišo, o atvirkščiai, lietuviams daug padėjo, buvo ištikimi, draugiški, liejo kraują už Vytauto ir mūsų Tėvynę...Mes tapome turtingesni dvasiškai, laimingesni ir tauresni, priglaudę savo žemėje šiuos tolimojo Krymo žmones...Jų Lietuvoje beesą tik keli šimtai, bet jie, išdidūs ir kuklūs karaimai, turi ir savo šventyklą kinesę, ir etnografinį muziejų, savo namus ir savo žemę...Berods, 1985 metais man teko priimti svečią iš Kazanės - totorių - karaimų kraujo giminaitį...Trakuose rūstus iš pažiūros vyras, susipažinęs su karaimų buitimi ir būtimi, jų istorija, neslėpdamas ašarų, apsiverkė: "Aš net nesapnauvau, kad taip galima gerbti ir globoti kitataučius...Ačiū Lietuvai..." ****Žinoma, nuo storžieviškumo, chamiškumo neapsaugota nė viena tauta...Ir man gėda dėl kiekvieno smulkaus niekšelio, buitinio chuligano, išsikėtojusio paauglio, apgirtusio skustagalvio, kurie savo veiksmais, žodžiais, mimika pažemina mano tautos, mano Lietuvos svečią, svetimtautį...Aš negaliu gerbti ir to, kuris iš aukšto bando žiūrėti į kitus mūsų planetos bendrabūvius, galvoja vien tik apie savo "išskirtinę misiją", niekina kitus, iš pasalų ruošiasi šakalo šuoliui...Tautos išmintis visada įspėdavo: "Tik tuščia varpa kelia savo galvą..." Bet tai nepaprastai pavojinga...Išskirtinumo, nepagarbos KITAM, ŠALIA ESANČIAM - beprotybės filosofija, o tikrumoj - dvasinis marazmas - tuoj pat apsiginkluoja kastetais, peiliais, pistoletais, beisbolo lazdoms...Ir visa tai lydi - beprasmės žiaurios mirtys, jaunų žmonių tragedijos, motinų ašaros, laidotuvių procesijos, kalėjimai... ****Tad dar pasistumdykime prie slenksčio...Prie įėjimo į mums tolimus ir mažai pažįstamus pasaulius...Yra slenksčiai tarp žmonių, tarp valstybių, tarp religijų ir ištisų civilizacijų...O kur dar ...ĮĖJIMAI... į mistinius pasaulius - į rojų, į pragarą, į pomirtinį gyvenimą?..
|