KAS JUOKSIS PASKUTINIS (...lyg ir juokais)
Penktoji novelė Dar nepamiršau...Taip,tai buvo pirmoji knyga mano rankose – paslaptingas, vyresniojo brolio apzulintas,aptrintas elementorius. Ir paveikslėliai, ir pirmosios raidės bei žodžiai,sakiniai.Ir vienas iš jų,berods, mūsų kalbos tėvo Jablonskio įrašytas posakis – „Alus gerti sveika“. Patikrinti šio teiginio aš ilgai negalėjau, nes kaime alaus tuomet niekas nepardavinėjo.O valstiečiai (dabar lyg ir beveik išnykę!), jo paragaudavo tik nukakę į turgų, kokioje nors Maušės knaipėje... Tiesa,sumanios šeimininkės retkarčiais įsigudrindavo nustebinti svečius: į šalto vandens ąsotį įmesdavo sudžiuvusų duonos plutų,vieną kitą apynio spurgą, užbirendavo cukraus – ir prašau atsigaivinkite – „gardus alutis, balta putelė“...Bet... Apie „sveiką alų“ mūsų kraštuose sklido tik legendos – būk tai, kažkur toli,Lietuvos šiaurėje, mums labai artimų bambizų krašte, gyvena stebuklingi aludariai.Ten tai bent alus!..Po pirmos stiklinaitės kūnas apšyla, po -antros – visi jau dainuoja, po trečiosios – nevėpsosi nešokęs, bet, deja, kojos ne visada klauso!.. Tataigi... Net keli dešimtmečiai praėjo, kol aš daugiau (ir praktiškai) sužinojau apie linksmybių eleksyrą. Jablonskio išmintį man populiariau išaiškino šmaikštusis kareivis Šveikas, čekų smuklių profesorius.Pasak jo, jeigu valdžia prieš alų pakelia ranką, lauk permainų, neramumų, stichinių nelaimių,maištų, net tautų persikraustymo! Ir nenuginčysi!..Antroji XX amžiaus pusė buvo nepalanki putojančiam alučiui:karai, tremtys, gaudymai bei šaudymai, pikti bliovimai, kaimų griovimai, sunkios pagirios po „vodkų“, „majų kristalinskųjų“,rašalo bei skrandžiams skirtų odekolonų!.. Bet ir alus, širdies gilumoje, nebuvo pamirštas, nes Jono Jablonskio priesako, paskelbto Elementoriuje, niekas nenorėjo, o gal ir negalėjo pamiršti...Net ir okupaciniame danguje švietė...tikrojo alaus nostalgijos žvaigždės!..Ak, kaip buvo smagu pauostyti kokio nors politinio veikėjo išgertą užsienietiško birzgalo skardinę!..Su kokiu užsidegimu buvo kolekcionuojami europinės taros pavyzdžiai, jais puošiamos inteligentų svetainės, dailininkų dirbtuvės, kolektyvinių sodų bufetėliai...Net tuščia alaus skardinė, parvešta iš užsienio, tapdavo suvenyru! Nesijuokime!..Tai buvo tikras tautos maištas – prieš „žigulinį pasityčiojimą“, prieš prarūgusias jo statines, šlapimu trenkiantį skystalą! Ir vėl reikia pripažinti, jog simpatiškasis juokorius Šveikas tada buvo teisus!..Imperija, gaminusi tobulus tankus ir patrankas, bet nesugebėjusi išvirti nors kiek padoresnio alaus, turėjo subyrėti!..Ir jai atėjo – amžinatilsis!!! Bet viskas tolsta, keičiasi...Gal ir Šveikas?.. Taip, taip, amžinas juokdarių kareivi, ir tu, kažkada už alų guldęs galvą ir jį užstojęs!..Dabar vis dažniau tenka išgirsti daug naujų bei įdomių nuomonių:alus turi tapti atpirkimo ožiu; alus turi išblaivinti tautą; alų būtina branginti; alus įgalus sustiprinti neįgalią ekonomiką; alus – blaivybės garantas; alus... O kokia frazė, pakeitus Jablonskį, bus įrašytą į naująjį Elementorių – dar neaišku...Užsiplieskė įnirtingi ginčai... Pasaulis taip sparčiai modernėja, jog tikrai nežinai, kas juoksis paskutinis.
|