2009-03-22, 08:26 |
*** ...IR TAIP kiekiveną pavasarį, nors tai atsitiko labai labai seniai, aš prisimenu "mūsų vaikystės varnėną..."
...Radome jį, geltonsnapį, dar negalintį skraidyti, po obelim. Matyt, varnėnukas per anksti patikėjo savo jėgomis, bandė skristi, nevykusiai nukrito ant žemės ir išsisuko sparną...Cypsintį mažylį su broliu Vladu, globojome, kiek galėjome ir kaip tik išmanėme. Tiesa, mums patarinėjo senelis Felicijonas...Girdėme pienu ir vandeniu, gaudėme museles, ieškojome kirminėlių, siūlėme duonos trupinių. Po savaitės jauniklis sustiprėjo, tapo žvalesnis, net pradėjo gintis, juodu snapeliu bandė gnaibyti mums pirštus. -Reikia paleisti, - patarė senelis. -O kaip mes?..Juk jis pas mus negrįš...Mes norime turėti savo varnėną, - vienbalsiai prieštaravome... -Nelaisvėj paukštukai nečiulba, - jau griežčiau pasakė senelis, tačiau, šyptelėjęs pro ūsą, pamokė raudonu siūlu paženklinti globotinį. Vilnonį siūliuką davė bobutė, kuriuo, atsargiai apvyniojome ir aprišome juodą kojytę, o paskui varnėną paleidome. Jis žvaliai purptelėjo ir mitriai šovė į sodą... ...Rudenį varnėnai išskrido į tolimąsias šalis...Praūžavo snieguota šalta žiema...Pavasarėjant prisiminėme savo "ligoniuką" ir pradėjome laukti: parskris ar ne?..Pirmieji svečiai pasirodė kovo viduryje, landė po inkilus, būriavosi, suokė, čiulbėjo, pradėjo nešioti šapus, taisėsi gūžtas. Mūsiškio vis nebuvo, nors mes, vos tik nubudę, su broliu kūliais lėkdavome žvalgybon. Ir štai vieną rytą, kai jau buvome praradę viltį, vos negriūdamas, garsiai trinktelėjęs durimis, į virtuvę įsiveržė brolis: -U-r-a-a-a..O-jo-joj...- šaukė jisai, tuo gerokai išgąsdindamas mamą...Kas tik buvo namuose, visi išskubėjo į pavasarinį sodą. Gerai apsižvalgę, senoje obelyje, tarp kitų varnėnų, pastebėjome naujai parskridusią porelę.Ypač žvitriai ir džiaugsmingai, šokinėjo "mūsiškis", ilgai lauktasis, mūsų gydytas, mūsų lesintas varnėnas, ant kurio kojos matėsi jau gerokai apiblukęs, daugiau rudas nei raudonas siūlas -Vis tiktai grįžo, - atsiduso senelis.- Kur tau negrįš?..Juk čia jo inkilas, jo sodas... -Ir mes, - beveik vienu kartu pasakėme su broliu. -Žinoma, ir jūs, ir jūs...Kas be jūsų... ...O varnėnas suokė, švilpė, čiulbėjo, plasnojo sparneliais, šokinėjo nuo šakelės ant šakelės, ir mums dingojosi, kad jis žiūri į mūsų pusę, mums linksi galvele, su mumis sveikinasi, mums dėkoja... *** ...Buvau daug kur, mačiau daug ką...Ir Indijos džiungles, ir Čikagos dangoraižius...Ir nenustebdavau, kai mano pasamonės horizontuose netikėtai pasirodydavo varnėnas su raudonu siūlu ant juodos kojytės...Gal jis norėdavo man priminti, jog iš VISUR būtina grįžti NAMO...Prie savo inkilo, prie savo vaikystės obelies...
|
2009-03-21, 08:51 |
...KARTAIS labai malonu pliaukšti nesąmones, kalbėti tai, kas "užeina" ant liežuvio...Toks azartas mus, grupelę lietuvių, tarnavusių armijoje, pagaudavo iš neturėjimo ką veikti...Ypač tuo pasižymėdavo ilgšis Čėsna (kažin kur dabar jis?), nuolat pasakodamas savo sapnus... -Žinot, vyrai,- pradėdavo jis, - šiąnakt buvau pas Dievą užanty... -Na, na...ir ką tu ten veikei? -Blusas gaudžiau... -Baik, Čėsna, nepiktžodžiauk...Su Dievu menki žertai... -Bet blusos buvo auksinės, -atsikerta sovietų armijos jefreitorius.-Inkrustuotos brilijantais... -Meluok melavęs, - juokiasi vyrai. -Žiūrėk, net ausys rausta... -Koks čia melas?..Argi sapnas gali būti išgalvotas...Kaip buvo, taip buvo...O dėl ausų - tai jau visai kita kalba, daug sudėtingesnė... -Na, ir kokia?.. -Žinokit, ausys auga nuo triukšmo, - pamiršęs sapną apie blusas, dėsto savo teoriją Čėsna. -Mat ausys - tai tokie patvory augantys lapušnikai...Mano ausys irgi labai didelės...O kodėl?..Nagi, kai aš gimiau ir augau lopšelyje, mane prižiūrėjo bobutė...O ji pastoviai verpė vilnas, pakulas, linus...Jos ratelis dūzgė nesustodamas...Tada mano ausys, norėdamos išgirsti daugiau garsų -stengėsi augti, kaip tešla duonkubilyje kilo,stiebėsi, norėjo ko grečiau išlysti iš lopšio... -Jos tokios didelės, turbūt, todėl, jog buvai baisus zyzlys ir bobutė nuolat už ausų tampė...Štai ir ištampė, - pasišaipo vyrai... ...Čėsna įsižeidžia, užpyksta, kurį laiką tyli, paskui pateikia naujus argumentus: -Ar jūs žinot, kodėl visų prancūzų labai didelės ausys?..Ugi todėl, mielieji, kad jų himnas labai triukšmingas...Marsaljetė...Pamenat, "pasaulį visą išardysim...iš pamatų..." -O kodėl kiaulių ausys nuleipusios?..Kam asilams tokie lokatoriai? - erziname savąjį filosofą. -Už tatai blusos be ausų, - galutinai užpyksta Čėsna ir nueina savo keliais...Žinoma, iki kito karto, iki kito sapno, iki kitų savo teorijų... PRAĖJO labai daug laiko nuo tų keistų disputų, bet ir dabar aš juos prisimenu ir galvoju, jog juose buvo ir "racionalių grūdų"...Štai vieną vakarą, leidžiantis saulei, Čėsna pasakė: -Vyrai, įsiklausykite...Ar girdite, kokia tyla...Kokia tyla...Gal prieš audrą...
|
2009-03-20, 17:31 |
*** ...sapnavau keistą sapną...
***Plikas profesorius parodė grafitinę lentelę, ant kurios kreida užrašė skaičius: - 2 x 2 lygu - 0, 17...Aš pradėjau ginčytis...Sakiau, kad Betygaloje net sudėtingiausius uždavinius išspręsdavau... penketui...Profesorius juokėsi...Vaikeli, sakė jis, tai buvo seniai...O dabar, sakė vėl, jeigu iš AMŽINYBĖS - aš... Tavo metus padauginsiu pagal SAVO lentelę, gali gautis NULIS... ....Nesiginčijau...Pašiurpau...Tai bent matematikas...Kodėl jis negali teisingai sudauginti net pačių papraščiausių skaičių?.
...Tada tas Profesorius nusišypsojo ir paklausė:
..-O su savo artimaisiais ar tu visada susikalbi? Ar jie Tave supranta?..O ar Tu žinai kokias paslaptis jie slepia nuo Tavęs?..Ko jie iš Tavęs tikisi? Ko Tau linki?..Kam TU JIEMS REIKALINGAS?..Gal tik maišai?..Kas bus po Tavęs?..Negalvok, kad viskas pasibaigs, kai Tau nusileis saulė...Žinok, ir vėl bus daug labai nuostabių saulėtekių...Ir vėl velniškai lyriškai čiulbės lakštingalos, ir kvailios Tavo anūkų vaikai bei anūkai...Ir vėl kitas Diedukas susapanuos tą keistą Profesorių, kuris sakys - 2 x 2 kartais tikrai nebūna - KETURI...
...Profesorius dar labiau pyktelėjo:
...-Prisipažink...Juk Tu nuo artimiausių žmonių slepi SAVO jausmus, bet, net labai keista, juos dažnai patiki...prašaliečiams...Kartais menkystoms...Nors žinai, kad jie gali Tave išduoti, apgauti, sutrypti...Mes visi iki smulkenų žinome ir alpstame, kodėl po traukinio ratais krito Ana Karenina, kas atsitiko su Romeo ir Džuljeta, bet niekada NESUSIMASTOME - - - KODĖL TOKS LIŪDNAS TAVO ARTIMOJO ŽMOGAUS VEIDAS?
...Aš žiopčiojau ir dusau...Man trūko oro...Mane plakė, mane čaižiojo spygliuotas sąžinės ir dorovės rimbas...Aš iš gėdos grimzdau į kunkuliuojantį pragaro liūną...
...nubudau po keisto sapno.. Atsikvošėjau išpiltas šalto prakaito....Ir pagalvojau - VIS TIKTAI MŪSŲ JAUSMAI - VISAS MŪSŲ JAUSMŲ MECHANIZMAS YRA NETOBULAS... ...MŪSŲ JAUSMAI NETELPA Į MATEMATINIŲ LENTELIŲ BEI APSKAIČIAVIMŲ RĖMUS...
***Kažkas labai maudžia širdyje, o kodėl - pasakyti negali, nors ir labai protingas būtum, nors valdytum VISĄ pasaulį..
...Profesoriau, prašau, daugiau man neprisisapnuok...AŠ PASISTENGSIU BŪTI GERESNIS...
|
2009-03-19, 13:31 |
...nyksta senieji vardai...Gal, sakau, tik braliukais latviais išsaugosime Jonus ir Jonines...O aplink - Džordžai, Džoniai, Džildos...Ir šios dienos sveikinimai, apgailestaujant, jog "Juzai - tai išnykstanti gentis" - privertė gintis ir šypsotis...Tad kilo mintis Juzą pavaizduoti šiek tiek su heroizmo priemaišomis...
APIE JUZĄ IR JO GUZĄ
Tai ne šiap sau Juozas - O vikrus virtuozas. Juozas arba Juzas - Jam ant katos guzas.
Vaikšto su mėlyne - Mat draugus apgynė. Klasėj jis herojus, Su visais geruoju.
Būna ir padykęs, Bet nevaikšto dykas. Dirbti nesivaržo, Noriai kasa daržą.
Kartais malkas skaldo, Kartais arklį valdo, Į ganyklą joja, Jodamas dainuoja.
Krūmuose prie upės Ant lazdyno supos, Susvyravęs tiško, Plyšo kelnių kiška.
Juozas arba Juzas - Jam ant kaktos guzas. Sakot, vardas retas... Man ... autoritetas.
|
|
|